|
AtmintisMedikai pagerbė amžinybėn iškeliavusius kolegas
Kretingos rajono medikų bendruomenė turi gražią tradiciją – savo profesijos globėjo šventojo Luko dienos, kuri minima spalio 18-ąją, proga ir artėjant Vėlinėms – aplankyti amžinybėn iškeliavusių savo kolegų kapus. Ši tradicija, pasak Lietuvos gydytojų sąjungos Kretingos skyriaus vadovės Laimos Valantiejienės, jų bendruomenėje gyvuoja nuo 2012-ųjų metų. Nemenkas būrys įvairių Kretingos rajono medicinos įstaigų gydytojų senbuvių – Ona Normanienė, Vilhelmina Daugėlienė, Tomas Brasas, Danutė ir Petras Navasaičiai, Regina Grykšienė, Rūta Pučkorienė, Alma Albužienė, Irena Narmontaitė, Birutė Ramonienė, Zofija Mikelskienė, Janina Sabaliauskienė, Daina Drakšienė, Virginija Liepienė iš Darbėnų ir kiti kasmet, nepaisant oro sąlygų, susiburia ir aplanko visas Kretingos rajono kapines – abejas senąsias, civilines ir Petrikaičių. „Pernai dar buvome nuvykę ir į Veiviržėnus, kur palaidotas buvęs ilgametis kolega Vytautas Karaliūnas, jo 10-ųjų mirties metinių proga“, – kalbėjo šios akcijos sumanytoja ir organizatorė L. Valantiejienė. Įprastai, išklausę šv. Mišių, kuriose medikai meldžiasi kone už pusšimtį iškeliavusiųjų kolegų, jie patraukia į miesto kapines, ant kiekvieno aplankyto kapo uždega po žvakę ir pasidalija prisiminimais. Tačiau, užpraėjusį šeštadienį siaučiant darganai, atviravo L. Valantiejienė, medikai gana skubotai aplankė kapines, o pasidalinti prisiminimais ir sušilti prie arbatos susirinko į „Vienkiemio“ sodybą. Iškeliavusiųjų ir amžino poilsio Kretingos kapinėse atgulusių kolegų būrys, pastebėjo medikai, kasmet vis gausėja: vien senosiose miesto kapinėse, kur grafų Tiškevičių koplyčia, jau palaidota 10, kitapus esančiose parapinėse kapinėse – 5 gydytojai, naujosiose civilinėse kapinėse, kiek akcijos dalyviams žinoma, taip pat 9 gydytojai. Petrikaičių kapinėse prieš kelerius metus amžino poilsio atgulė gydytojas Augustinas Ignotas, į Salantų Gargždelės kapines – Nijolė Elijošaitienė.
Darbėnuose statys žydų bendruomenės Atminimo sieną
Bendromis Darbėnų seniūnijos, Plungėje įkurto Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo bei Darbėnų gimnazijos pedagogės Editos Gliožerienės pastangomis siekiama įamžinti 550 miestelio Holokausto aukų atminimą, pastatant Atminimo sieną. Atminimo sieną ketinama pastatyti prie išvažiavimo iš miestelio, greta masinę kapavietę Palangos gatvėje jau anksčiau pažyminčio atminimo akmens. Sienos ilgis būtų 8–9 m. Ji būtų pagaminta iš betono, pritvirtinant prie jos iš raudono paminklinio akmens nugludintas lenteles su išgraviruotomis 550 žuvusių asmenų vardais, pavardėmis ir gimimo metais. Visos žuvusiųjų asmenybės ir pavardės istoriškai kruopščiai patikrintos. 1941-ųjų vasarą, per tris mėnesius, buvo išžudyta trečdalis Darbėnų miestelio gyventojų – visa vietos žydų bendruomenė. O sienos centre būtų įmūrytas atminimo akmuo iš senosios Darbėnų sinagogos pamato. Pasak Darbėnų seniūno Alvydo Poškio, senosios sinagogos, kuri pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis buvo sudeginta, vietoje išlikę pamato fragmentų, – iš jo ir būtų išimtas ir į sieną įmūrytas akmuo. Šalia pavardžių būtų pateikta trumpa Darbėnų žydų bendruomenės istorija lietuvių ir anglų kalbomis. Projekto autorius – kaip teigia iniciatoriai, paskutiniojo Plungės žydo Jakovo Bunkos anūkas architektas Dovydas Bunka. Seniūno žodžiais, Atminimo siena būtų statoma geradarių lėšomis. Jau gauta dalis paramos – 3,9 tūkst. dolerių iš JAV litvakų atminimo fondo, o likusią dalį – apie 20 tūkst. Eur – tikimasi paaukosiant bendruomenes ar privačius asmenis. „Į Darbėnus atvyksta žuvusiųjų miestelio žydų palikuonys, lanko istorines vietas, todėl tikimės, kad jie parems, nes visgi tai bus jų šeimų istorinės atminties įamžinimas“, – kalbėjo A. Poškys. Seniūnija įsipareigojo paruošti prieigas Atminimo sienai bei pasirūpinti šios paminklinės vietos priežiūra.
„P. n.“ informacija
Amžinoji atminimo šviesa negrįžusiems, pagarba išgyvenusiems
„Negrįžusiems mes lenkiam galvas, didžiuojamės išlikusiais gyvais“, – šis leitmotyvas birželio 14-ąją, minint 80-ąsias tremties pradžios Lietuvoje metines, skambėjo per Kretingos miesto kapinėse, prie paminklo Lietuvių tautos kančioms atminti, įvykusį renginį „Amžinoji atminties šviesa“. Varpų gaudesiu, kanklėmis skambančia žemaitiškos dainos „Lek gervelė“ melodija ir eilėmis „Gervele, lėk, gervele, lėk į šalį atminties skaudžios“ prasidėjusi Gedulo ir vilties dienai skirta literatūrinė muzikinė kompozicija susirinkusiuosius pagerbti iš Kretingos miesto, rajono ir visos Lietuvos į tremtį išvežtųjų atminimo mintimis nukėlė į 1941-ųjų birželio 14-ąją. Tada, prieš 80 metų prasidėjusių represijų metu, per kelias dienas iš gimtųjų namų buvo išplėšti 17 tūkst. 485 žmonės. Iš viso į Sibirą, kitas sritis 1941–1952 m. iš mūsų šalies buvo išvežta apie 132 tūkst. gyventojų, kas dešimtas jų – vaikas. O kiek tūkstančių šeimų išgyveno šią tragediją, kiek jų patyrė neišmatuojamą skausmą, kai nebesitikėjo gyvų sulaukti – daugelis ir nebesulaukė – savo artimųjų, suskaičiuoti neįmanoma. Poezijos posmai, kuriuos skaitė Kretingos rajono kultūros centro renginių organizatorė Aušrinė Zulumskytė, vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ aktoriai Mantė Samėnaitė ir Tadas Ramanauskas, kanklininkių iš Vydmantų Jolantos Japertienės ir Vitalijos Valeikienės skambintos melodijos ir karteniškių Rimanto Varkojaus, Janinos Vaičekauskienės ir Dalios Bertašienės atliekamos tremtinių dainos, kurioms su ašaromis pritarė tie, kurie patys jas dainavo ar girdėjo, suvienijo visus, branginančius istorinį atminimą.
Neišsakyti žodžiai kolegei ir draugei
Prigimtinio talento pedagogė ir kūrėja, ryžtingo charakterio ir stipri asmenybė, visada ištiesdavusi pagalbos ranką ten, kur to reikėdavo, atkakliai kovojusi su klastingos ligos demonu ir patikėjusi savuoju angelu sargu... Tokią prieš metus amžinybėn išėjusią mokytoją Astą Abramauskaitę-Gatelienę prisiminė jos kolegos Kretingos meno mokyklos direktorius Bernardas Anužis, muzikos mokytoja Milda Trušauskaitė, dailės mokytojos Rūta Šulskienė, Lina Nikartienė ir Daiva Galdikaitė. Versdami pažinties su A. Abramauskaite-Gateliene, darbo kartu istorijos puslapius, visi jie apgailestavo, kad kolegė išėjusi per anksti, nes dar labai daug ko liko nepadaryta, neįgyvendinti sumanymai, kurių Astos galvoje buvo nuolat ir daug. „Apie Astą išgirdau, kai ji pradėjo dirbti dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje, – atsklido gandas, kad štai atėjo tokia mokytoja, ir dailė tapo pamoka: su dailės istorija, spalvų spektro pažinimu, kūrybinėmis užduotimis. Daug kam tai buvo netikėta, bet ryžtinga, jauna ir motyvuota mokytoja dailę, jeigu taip galima pasakyti, pastatė ant kojų kaip lygiavertę pamoką kitoms disciplinoms“, – kalbėjo B. Anužis, kurio kvietimu, keičiantis įvairioms aplinkybėms, A. Abramauskaitė-Gatelienė pradėjo dirbti Kretingos meno mokyklos Dailės skyriuje, kur, jos pačios kažkada pasakytais žodžiais, buvo daugiau erdvės kūrybai ir sumanymams. Mokytoja Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus mokinius ilgus metus mokė piešimo. „Tai – gana sausas mokslas, kurio mokiniai įprastai nemėgsta. Bet Asta visada laikėsi savo – tai privaloma ir reikalinga, tai – visa ko pagrindas“, – B. Anužis ir jam pritarusios buvusios kolegės teigė, kad Asta buvo talentinga pedagogė iš prigimties, o jeigu kildavo diskusijų dėl ko nors, visada turėdavo argumentų, kurie tą diskusiją paversdavo produktyviu pokalbiu. Ir dar – mokytoja visada dėdavusi pastangas, kad tik vaikams būtų geriau. Mokyklos vadovas atsiminė liūdną atsisveikinimo momentą 2020-ųjų sausį, kai A. Abramauskaitė-Gatelienė suprato dėl ligos nebegalėsianti dirbti. Ji vis atidėliojo išsivežti asmeninius daiktus – knygas, metodinę medžiagą. Taip ir neišsivežė... Tačiau, iki kol leido jėgos, su kolegėmis nesiliovė dalintis pedagoginėmis ir kūrybinėmis naujienomis.
Virtualioje parodoje – Sausio 13-osios aukos
Sausio 13-osios 30-mečio proga Kretingos muziejus toliau renka istorinę tų atmintinų dienų medžiagą – muziejininkė Jolanta Klietkutė virtualioje erdvėje rytoj, sausio 16-ąją, parengs parodą, kurioje profesionalus fotografas Vaidotas Kisielis užfiksavo prie Lietuvos radijo ir televizijos bokšto kritusių aukų laidotuves. „Gavau krūvą negatyvų, tačiau su Vaidotu Kisieliu aptarėme, kad atrinksiu apie 20 nuotraukų ir pateiksiu jas kaip tų dienų nebylius, tačiau labai išraiškingus liudytojus. Sausio 16-ąją įvyko aukų laidotuvės, tad ir paroda bus skirta joms atminti“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė J. Klietkutė. Iš Kretingos apylinkių kilęs fotografas V. Kisielis prieš 30 metų dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Pasak J. Klietkutės, tą kruvinąją naktį jis norėjo vykti prie Parlamento ir Lietuvos radijo ir televizijos bokšto, tačiau jo neišleidę, todėl į Vilnių nusigavęs vėliau ir jam betekę fiksuoti tik aukų laidotuves. Tačiau nuotraukose puikiai atsispindinti tuometinė aplinka, žmonių nuotaikos ir begalinis tautos ryžtas apginti savo laisvę. Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko surinkta medžiaga, pateikta jo sudarytoje knygoje „Kretingos istorijos bruožai“, liudija, kad būrys kretingiškių lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis budėjo Vilniuje prie parlamento ir radijo-televizijos pastato, taip pat – prie Girulių televizijos retransliavimo bokšto, svarbiausių rajono įstaigų. Už pasiaukojimą 1991 m. sausį–rugpjūtį ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Sausio 13-osios atminimo medaliais buvo apdovanoti kretingiškiai: Jadvyga Šorienė ir Juozas Zubė, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Klaipėdos rinktinės savanoris Robertas Bertašius, Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinės nariai Leonas Adomauskas, Donatas Balsys, Antanas Drungilas, Valerijonas Einikis, Vladas Einikis, Ignas Miklovas, Mateušas Mockus, Valdemaras Povilaitis, Stasys Srėbalius, Algirdas Stašys ir Juozapas Antanas Viluckas. J. Kanarskas taip pat surinko duomenis apie kretingiškius, apdovanotus aukščiausiais valstybės apdovanojimais už tai, kad savo darbais prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės gynimo ir valstybingumo įtvirtinimo. Vienu aukščiausiu Lietuvos Respublikos apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi – 1999 m., deja, jau po mirties, apdovanotas ilgiausiai – 34-erius metus – lageriuose ir kalėjimuose kalėjęs lietuvis šviesuolis eruditas Petras Paulaitis. Už didvyrišką narsą ir ištvermę ginant šalies laisvę ir nepriklausomybę tais pačiais metais Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius buvo įteiktas disidentui vienuoliui pranciškonui Broniui Poškui. Jis 2004-aisiais buvo apdovanotas ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Lietuvos nepriklausomybės medalis 2000-aisiais buvo įteiktas ir Sąjūdžio veikėjui, pirmajam nepriklausomos Kretingos rajono tarybos pirmininkui, dabartiniam Kretingos meno mokyklos vadovui Bernardui Anužiui. „P. n.“ informacija
Eitynės holokausto aukoms atminti
Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 23-ąją, minint Lietuvos žydų genocido dieną, Kretingoje ir vėl buvo surengtos eitynės iš Rotušės aikštės į žydų kapines, taip pagerbiant mieste prieškariu gyvenusios ir karo pradžioje sunaikintos žydų bendruomenės žmonių atminimą. Šiųmetinės eitynės pratęsė pernai sumanytą naują prasmingą tradiciją, jos tapo tolerantiškumo ir pagarbos akcija. Pernai Lietuvoje surengus eitynes „Mirties keliu“, Kretingoje jas inicijavo pasauliečiai pranciškonai Jonas Drungilas ir Saulius Šopaga, jiems talkino pedagogai Vaidas Kuprelis ir Vilius Adomaitis, visi jie – ir Kretingos rajono tarybos nariai. Šeštadienio vakarą gausi dalyvių eisena, su giesmėmis pajudėjusi iš miesto centro, Mėguvos gatve pasiekė žydų kapines. Ten iš degančių žvakučių buvo sudėliota Dovydo žvaigždė, o viršum vartų plevėsavo Izraelio vėliava. Hebrajiškai žuvusiuosius apraudojo Kretingoje gyvenantis Klaipėdos žydų bendruomenės narys Isaac Zizis Kutzi, vėliau atminimo vakarą pratęsė krikščioniškos giesmės. Eisenos dalyviai, daugiausia – Pranciškonų gimnazijos mokiniai, pagal seną žydų paprotį žuvusiuosius pagerbė, ant jų kapų padėdami po akmenėlį. Mokiniai taip pat perskaitė pavardes 350 žuvusių kretingiškių, kurias, kaip tikino Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojas V. Kuprelis, jie gavo iš Tarptautinio holokausto muziejaus Jad Vašem, Jeruzalėje.
|