|
|
|
Mūsų žmonėsKą mena istorijos šaltiniai apie Kretingos pilį ir jos vadovus
Šiemet kretingiškiai mini dvi svarbias savo istorijos sukaktis: Kretingos ir jos valdovų vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770-metį bei tragišką praeities įvykį – Kretingos pilies sudeginimo ir jos gynėjų žūties 760-metį. Pirmasis Kretingos vardo paminėjimas susijęs su kryžiuočių pastangomis užvaldyti ir į krikščionių religiją atversti Vakarų Lietuvoje gyvenusius kuršius bei sausumos keliu sujungti Vokiečių ir Livonijos ordinus. Lietuvos pajūrio sukrikščioninimą kryžininkai pradėjo 1252 m., kai be pasipriešinimo užėmė kuršių žemes, o naujakrikštų kraštui valdyti Klaipėdoje pastatė Memelburgo pilį. Kitų metų pavasarį Kuršo vyskupas Henrikas fon Liucelburgas ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardas fon Zainas susitarė dėl užimtų žemių dalybų. Didžiąją dalį teritorijos jiedu pasidalino 1253 m. balandžio 4 d. Kuldygos pilyje pasirašytu aktu. O Kretingos pilies apygarda buvo padalinta atskiru dalybų aktu, sudarytu kiek vėliau tą patį mėnesį. Rašytiniai šaltiniai nenurodo, kurioje vietoje stovėjo Kretingos pilis, tačiau archeologijos ir istorijos duomenys ir vietovardžiai 1972 m. padėjo inžinieriui Ignui Jablonskiui šią pilį lokalizuoti ant Ėgliškių (seniau – Andulių) kaimo piliakalnio, esančio tarp Bajorų ir Kretingalės. Piliakalnio aplinkoje besitelkiantys pilkapynai, kulto vietos, kapinynai, senovės gyvenvietės liudija, kad nuo I tūkst. pr. Kr. iki kryžiuočių ekspansijos šioje vietoje buvo svarbus senųjų gyventojų – protokuršių ir kuršių – teritorinis administracinis, gynybinis, ūkinis ir religinis centras. Tačiau Ėgliškių piliakalnis labiau būdingas vėlyvoms kuršių pilims, o jo tyrinėjimai parodė, kad gynybinė pilis čia buvusi įrengta tik II tūkst. pradžioje, kovų su vikingais įkarštyje.
Namas Akmenos ir Dopulčio upelio santakoje
Kiekvienas Kretingoje išlikęs tarpukariu statytas namas turi savo istoriją, tik ne visada ją pavyksta sužinoti. Akmenos ir Dopulčio upelio santakoje stovintis netrukus savo 90-metį minėsiantis namas – neatsiejama tarpukariu Kretingoje garsėjusios Petronėlės ir Juozo Pabrėžų šeimos gyvenimo dalis. Jo statytojas J. Pabrėža (1884–1944) nuėjo garbingą gyvenimo kelią nuo Nasrėnų kaime, šalia Salantų, vargingoje šeimoje gimusio piemenėlio iki Lietuvos nepriklausomybės gynėjo kario savanorio ir didžiausios Žemaitijoje Kretingos vartotojų bendrovės vadovo. 1923 m. rudenį jam pradėjus vadovauti šiai bendrovei prekių apyvarta padidėjo 10 kartų, pastatyti naujų parduotuvių pastatai Kretingoje ir Kūlupėnuose, įsteigti bendrovės skyriai Salantuose, Darbėnuose, Kartenoje, Jokūbave ir Budriuose. J. Pabrėža buvo ir aktyvus visuomenininkas Kretingos miesto bei apskrities tarybos narys, dalyvavo Šv. Vincento Pauliečio draugijos, užsiėmusios vargingai gyvenančiųjų parama ir globa, veikloje, giedojo bažnyčios šv. Cecilijos chore. Jį mėgo ir gerbė tiek miestelėnai, tiek vienuoliai ir dvasininkai, paprasti kaimo žmonės, ateidavę pabendrauti ir pasitarti įvairiais gyvenimo klausimai. Kiekvienas jų buvo svetingai sutinkamas, išklausomas, pavaišinamas. 1925 m. sukūręs šeimą su ūkininko dukra Petronėle Želvyte (gim. 1895 m.) iš Voveraičių kaimo, kurią sutuokė ir palaimino Kretingos katalikų bažnyčios klebonas Antanas Butkevičius, susilaukė 4 vaikų – Liudos (gim. 1927 m.), Vytauto (gim. 1929 m.), Algimanto (gim. 1930 m.) ir Rūtos (gim. 1936 m.), kurios geranoriškumas ir leido sužinoti šios šeimos istoriją. Algimantui likimas lėmė gyventi tik ketverius metus, jam 1934 m. mirus nuo ūmaus apendicito priepuolio. 1935 m. J. Pabrėža iš savo, kaip kario savanorio gautoje žemėje, pastatytoje plytinėje Žvainių kaime prie Salantų pagamintų plytų kartu su savo bendražygiu Stasiu Piktuižiu (1896–1945) atnaujinęs Gaidžio kalno koplyčią, nusprendė, kad atėjo laikas tvarkyti ir savo šeimos buitį, pasistatyti namą, nes iki tol jo šeima glaudėsi bute, senojo bendrovės medinio pastato Vilniaus g. II aukšte.
Įkūrę Ežių muziejų, patys jame ir savanoriauja
„Draugystės“ sodininkų bendrijoje Kretingoje gyvenančių Birutės ir Vaidoto Kisielių sodyba išsiskiria tuo, kad ant vieno namelių kabo užrašas „Ežių muziejus“, o pravėrus jo duris pasitinka nesuskaičiuojama gausybė ežių – šmaikščių, rimtų, besišypsančių, susirūpinusių, išdidžių. Pradedant durų kilimėliu su ežiu, skulptūromis, žaislais, pagalvėlėmis, baigiant ežio formos žiedais, sagėmis, dekoratyvinėmis dėžutėmis. Pagamintų, iš ko tik nori: medžio, keramikos, stiklo, metalo, gintaro, popieriaus, siuvinių, plastiko, gamtinių medžiagų. Apsilankymas – tarsi edukacija Muziejaus šeimininkų žodžiais, iš viso jų kolekcijoje šiandieną yra 1 tūkst. 153 ežiai, vienas dar pakeliui iš Lenkijos, kitas tūno gretimame jų gyvenamajame name. Mat, prisikaupus kolekcijai, kurią anksčiau talpino savo namuose, prireikė atskiros erdvės – pasitaikius progai, iš kaimyno įsigijo gretimą sklypą, kurį ir pavertė Ežių muziejumi. Birutė jame „dirba“ gide, o šiemet 70-metį švęsiantis Vaidotas, buvęs profesionalus muziejininkas ir fotografas – ilgus metus jis dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje Fotografijos skyriuje – vadybininku ir muziejininku, nes visa kolekcija išsamiai aprašyta ir sunumeruota jo sudarytuose kataloguose. Namelyje kaupiama kolekcija, o kieme įrengtos edukacinės ir pramogų erdvės vaikams: iš įvairaus dydžio akmenų išdėliotas masažinis Kneipo takas, atšilus orams šeimininkai dalį ežių apgyvendina lauke, išneša įvairių žaidimų, kamuolių, kad atvykę vaikai galėtų pasiausti po sodybą. „Vaikai uždaroje erdvėje ilgai neišlaiko dėmesio, jiems norisi judėti. Pati ilgus – 42-jus – metus dirbau istorijos mokytoja, žinau, kaip pedagogams norisi kuo įdomiau užimti vaikus. Tad tarsi padedu jiems rengti edukacines valandėles: prigalvoju visokių pasakojimų apie ežius, ne tik iš kur atkeliavo vienas ar kitas eksponatas, kokia jo sukūrimo istorija, bet ir pasakoju apie gyvąją gamtą, kuo įdomus ežio gyvenimas, kokią svarbą jis turi mūsų ekosistemoje“, – aprodydama sodybos erdves pasakojo 71-erių B. Kisielienė.
Gatvė, jungusi kretingiškius su Vakarais
Klaipėdos gatvė yra viena seniausių Kretingos gatvių, nors miesto dalimi ji tapo tik prieš 90 metų. Tačiau ilgus šimtmečius ja ėjo kelias į Vakarų Europą, o ties Bajorais buvusi valstybinės sienos užkarda skyrė kretingiškius nuo Vakarų civilizacijos. Klaipėdos gatve nuo seno ėjo svarbus prekybos traktas, jungęs šiaurės vakarų Žemaitiją su Klaipėdos uostu. Ypač jo reikšmė išaugo XVI a. pabaigoje, kai po Valakų reformos gerokai pagausėjo eksportui auginamų grūdinių kultūrų derlius. Nuo Salantų ar Kartenos pusės vykę pirkliai su prekėmis į šį kelią per Akmenos upę kėlėsi prie Kretingos dvaro. 1609 m. suteikus Kretingai Magdeburgo teisę ir pastačius Karolštato miestą, iš jo turgavietės Klaipėdos kelio link buvo vykstama Birutės gatve, per Akmenos slėnyje kūpsančią salą. Nuo jos Pelėdos kalno šlaitu keliauninkai kilo į priešingame krante buvusį Kretingos kaimą, žemaičių vadintą Kretingsodžiu. Apie Pelėdos kalną, nuo kurio prasideda Klaipėdos gatvė, iki šiol sklando įvairūs gandai. Vienas jų mena, kad ant kalno stovėjusi Kretingos pilis. Esą, kryžiuočiams ją užpuolus, pilies gynėjai taip gerai paslėpė savo turtus, kad tvirtovę užėmę užpuolikai nieko nerado. Pasakojama, kad kartą per metus kalno papėdėje ties Akmena atsiveria urvas, vedantis į pilies požemius. Esą, ne vienas drąsuolis pro šį urvą išėjo ieškoti paslėptų lobių, tačiau grįžti iš požemių nė vienam nepavyko. Ant Pelėdos kalno gatvės pradžioje, dešinėje jos pusėje, XVII–XVIII a. stovėjo trys Kretingos kaimo sodybos. Vienoje jų, ties kryžkele su Palangos vieškeliu, veikė smuklė. Toliau, sienos su Prūsija (Vokietija) link, abipus kelio plytėjo bendrosios kaimo ganyklos ir pievos. Nuo jų į vakarus tęsėsi dirbami laukai, už kurių ošė beržynas. Kitapus valstybinės sienos vokiečių teritorijoje dešinėje kelio pusėje driekėsi Lampzaičių (Lampsaten), tarp kelio ir Akmenos upės – Bajorų (Bajohren), o gatvės gale arčiau santakos su Tenže – Šlažių (Schlaszen) kaimų žemės.
Rašytoja Stasė Vaineikienė į skaitytojus prabilo ir uzbekiškai
Santykius tarp tautų, nepriklausomai nuo jas skiriančių atstumų, kultūrinių ir religinių skirtumų, kuria ne tik šalių diplomatai, bet ir seniau gyvenusių žmonių knygos, laiškai ir atsiminimai. 2016 m. Taškento sendaikčių turguje nusipelniusio Uzbekistano kultūros veikėjo Tursunali Kuzijevo įsigytame 1892 m. vokiečių kalba išleistame Martyno Liuterio „Senojo ir Naujojo Testamento“ leidinyje, tarp knygos puslapių, rastas atvirlaiškis užminė mįslę, kurios įminimas sugrąžino mus į prieš 100 metų Vidurinėje Azijoje vykusius dramatiškus įvykius, kurių dalyviai ir liudininkai buvo palangiškių Stasės ir Liudo Vaineikių šeima. T. Kuzijevas šioje knygoje rastą daktaro L. Vaineikio apie 1921–1922 m. rusų kalba rašyto ir iš Palangos išsiųsto atviruko, kuriame buvo pavaizduotas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas „Regėjimas“, kopiją nusiuntė dar nuo 1988 m. Lietuvos kultūros fondo suvažiavimo laikų pažįstamam vilniečiui visuomenininkui Ričardui Garuoliui, su kuriuo jis ilgą laiką palaikė gerus tarpusavio santykius, susirašinėjo. Atvirlaiškyje matoma tik laiško, rašyto vienam Vidurinėje Azijoje pasilikusių ten sutiktų daktaro bičiulių, gal ir lietuvio, pabaiga, kurioje jis kviečiamas atvykti į Lietuvą ir jam paaiškinama paveikslo „Regėjimas“ vizija – valstybės herbas, vaizduojantis iš gilaus miego pabudusią Lietuvą. T. Kuzijevą sužavėjo daktaro L. Vaineikio (1869–1938) asmenybė, jo profesinė, kultūrinė ir tautinė veikla, o sužinojęs, kad jo žmonos S. Vaineikienės knygoje „Pabėgėlės užrašai“ aprašyti 1914–1921 m. įvykiai Vidurinėje Azijoje, jis užsidegė idėja šią knygą uzbekų ir rusų kalbomis išleisti Uzbekijoje.
Bronė Liniauskienė: nepamirštamas pedagogės ir poetės tandemas
Pedagogė ir poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė ir Kretingos rajono Garbės pilietė Bronė Liniauskienė, dėl gimtosios kalbos ir poetinio žodžio puoselėjimo tapusi Kretingos legenda, šiemet kovo 20 dieną būtų šventusi savo 100-mečio jubiliejų. Keturis dešimtmečius ji dirbo dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja ir mokė gimtosios kalbos grožio, išleido 7 poezijos knygas – paskutinioji jų buvo rinktinė „Kregždės praauga dangų“. Kai B. Liniauskienė šventė savo 85-metį, teko su ja rengti interviu „Pajūrio naujienoms“. Tuomet B. Liniauskienė sakė mananti, kad kretingiškiai, ypač buvę kolegos ir mokiniai, ją labiau žino kaip mokytoją, o ne kaip poetę. „Aš visąlaik mokiau vyresniųjų klasių mokinius. Tai – labai įdomūs žmonės, su kuriais galima buvo kalbėtis įvairiomis temomis. Net jeigu keli mokiniai klasėje buvo smalsūs, verta buvo dirbti vien dėl jų, – prisiminė mokytoja, patikindama, kad kitos profesijos žmogumi savęs ji neįsivaizdavo. – Jeigu galėčiau pakartoti gyvenimą, vėl būčiau mokytoja.“ Mokytojos B. Liniauskienės darbą visą gyvenimą lydėjo ir kūryba. Ji tikino, kad poezija nuo vaikystės jai buvo atgaivos šaltinis. „Mano atrama – žemė ir tėviškė. Visąlaik gedavau tėviškės, savos žemės kampo, kurių anksti netekau. Todėl mano poezija nėra moderni ir jauniems žmonėms ji nepatinka“, – tuomet samprotavo kūrėja. Per visą jos poeziją – nuo ankstyvosios iki pačios brandžiausios – brėžiama laiko linija. Vieno gyvenimas toks, kito – kitoks: laikas kažką palieka, kažką nusineša. Džiaugsmas ir ašaros – taip pat laikinumo požymiai. Senatvė neužgožė gyvenimo geismo Tuomet devintą dešimtį įpusėjusi iškili moteris atrodė žvali, išsaugojusi itin gerą atmintį ir šviesų protą. Jos būtį apsunkino vien tai, kad po sudėtingų kojų operacijų sunkiai vaikščiojo, bet, tikino, kaitę telefonai nuo pokalbių su draugėmis, gyvenančiomis visoje Lietuvoje, aplankydavę ir buvę mokiniai. „Neturiu kojų, bet turiu rankas, akis, galvą, aiškų protą. Man bjauru klausytis, kaip seni žmonės kalba apie „smertį“. Iš tikrųjų, kalbėdami apie mirtį, jie galvoja apie gyvenimą. Čia tik virkavimai, savęs gailestis. Kai reikės, „smertis“ pats ateis, nepriklausomai nuo kalbų apie ją“, – realistiškai į žmogaus egzistavimo reiškinius tuomet žvelgė B. Liniauskienė. Ligi gyvenimo pabaigos pedagogė ir poetė nesiskyrė su savo ištikimiausiais draugais – knygomis, ypač poezijos ir naujausios lietuvių autorių prozos. Jų parūpindavo artimieji: duktė Audronė Liniauskaitė, Klaipėdos universiteto docentė psichologijos mokslų daktarė, ir anūkas Antanas Kairys, dabar – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas. Dzūkijoje dabar įsikūręs poetės sūnus Jonas Liniauskas dvi kadencijas – nuo 2002 iki 2011-ųjų – buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. Trys Jono vaikai, poetės anūkai, pasirinkę humanitarines specialybes: Jonas jaunesnysis dėsto filosofiją, Povilas baigė Dailės akademiją, o Gabrielė pasirinko socialinius mokslus.
Kretingos dvariškiai. Šostakų ir Tiškevičių šeimyna
Iš Kretingos dvariškių ryškesnį pėdsaką dvaro istorijoje paliko tarnautojai brolis ir sesuo Jonas ir Sofija Stefanija Šostakai, taip pat grafų valdų finansinę apskaitą vykdęs Sofijos Stefanijos sutuoktinis Mikalojus Tiškevičius. Grafų bendrapavardis Mikalojus Juozapas Karolis Tiškevičius (1834–1901) gimė Šiaulių krašto bajorų Eleonoros Henrikaitės ir Pranciškaus Tiškevičiaus šeimoje. Ši šeima grafų Tiškevičių giminei nepriklausė, todėl neturėjo grafo titulo. Panašu, kad šeima buvusi iš smulkių dvarininkų, todėl sūnus, gavęs savo luomui priklausantį išsilavinimą, didelių valdų nepaveldėjo, o tapo valstybės tarnautoju. Vedęs garsios vokiečių kilmės Pakruojo krašto baronų Grotusų giminės atstovę Pauliną fon Grotus, su žmona atsidūrė Palangoje. Čia 1864 m. kovo 9 d. jiedu susilaukė sūnaus Mečislovo Julijono, kurį kovo 22 d. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pakrikštijo vikaras Leonas Narkevičius. Kūdikio krikštatėviais tapo artimas motinos giminaitis baronas Julijonas fon Grotusas ir Antanina Petkevičienė, o jų asistentais buvo bajoras krikštamotės vyras Julijonas Petkevičius su krikštatėvio žmona Marija fon Grotus. Duomenų apie žmonos ir sūnaus likimą neturime, tik žinome, kad Paulina fon Grotus-Tiškevičienė anksti iškeliavo amžinybėn. O našliu likęs Mikalojus Tiškevičius užsitarnavo kolegijos sekretoriaus rangą ir persikėlė į Kretingą, kur įsidarbino grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių dvaro administracijos buhalteriu. Kretingoje jis susipažino su tarnautoja Sofija Stefanija Šostak. Juos 1883 m. vasario 20 d. sutuokė bernardinų (pranciškonų observantų) bažnyčios kuratas Juozapas Laniauskis. Santuokos liudininkai buvo bajoras Liudvikas Dirmontas, kolegijos asesorius Stanislovas Girinas, grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaro reikalų tvarkytojas Juozapas Vainora ir kiti kilmingi asmenys.
Tarpukario kretingiškių sporto pramogos
Nuo senų laikų kretingiškiai suprato, kad sportas – ne tik sveikata, bet ir puikus būdas laisvalaikiui leisti. Mus pasiekusiose tarpukario nuotraukose jie džiaugiasi ne tik vasaros, bet ir žiemos sporto malonumais, ko mes šiandien jau beveik nebeturime. 1923 m. žiemą ant Pranciškonų vienuolyno tvenkinio ledo susirinkęs jaunimas avi ne tik tuo metu prabanga laikytas pačiūžas, bet ir rankose laiko niekur nematytas ilgas medines lazdas su jų gale pritvirtintu plokščiu skrituliu, kuriomis buvo gainiojamas kamuoliukas. Gali būti, kad iki Kretingos dar neatėjus XIX a. viduryje Kanadoje pradėtam žaisti ledo rituliui, kuris lakūno Stepono Dariaus iniciatyva Kaune pradėtas žaisti 1922 m., kretingiškiai mėgavosi savo pačių sugalvotu ar kažkur matytu žaidimu ant ledo, kai ilgomis medinėmis lazdomis dvi komandos stengėsi įmušti kamuoliuką į priešininko vartus. XX a. 4-ą deš. ant Pranciškonų vienuolyno tvenkinio ir Akmenos upės ledo jau buvo žaidžiamas ledo ritulys. Ir čia pasižymėjo Pranciškonų gimnazijos mokiniai, su didžiuliu azartu, nepaisydami spaudžiančio šaltuko ir nuo jūros pučiančio šalto vėjo, savo pačių iš medžio išdrožtomis lenktomis lazdomis ir pirktinėmis pačiūžomis gainioję guminį ritulį.
Po istorinę praeitį pavedžiojo kelių dešimtmečių senumo studentės dienoraštis
Ne per seniausiai „Pajūrio naujienų“ laikraščio redakciją pasiekė uteniškio Edmundo Kutkos rašinys, kuriuo jo autorius panoro papasakoti apie Kretingos ligoninėje dirbusią gydytoją radiologę Olgą Ganočkaitę, kuri savo gyvenime turėjo sąsajų ir su Utena. Atrodytų, kas gali būti bendro tarp Kretingos ir Utenos? Viskas paprasta – bendravimo tiltus tarp miestų ir miestelių stato žmonės, kuriems svarbi bendrystė, kilnios idėjos, istorija ir joje įspausti žmonių pėdsakai. Ėmėsi rašyti apie gydytojus Utenoje gyvenantis Edmundas Kutka – senjoras, trisdešimt metų dirbęs Utenos trikotažo fabrike, o paskutinius 13 metų – tarnautoju Utenos ligoninėje. „Paskutinėje darbovietėje pamačiau medikų „virtuvę iš vidaus“. Visi dėkojame daktarams už sugrąžintą sveikatą, tik retai susimąstome, kiek kartų per dieną jie priima sudėtingus, rizikingus ir atsakingus sprendimus“, – pastebėjo E. Kutka.
Kretingos dvariškiai. Suchanekų šeima
Kretingos dvare tarnavo nemažai dvariškių, atvykusių iš įvairių Europos kraštų. Vieni jų, atitarnavę sutartą laiką, netruko išvykti, kiti – pritapo šiame krašte ir liko jame iki gyvenimo pabaigos. Tarp Kretingos žemėje prigijusiųjų buvo iš Čekijos kilusi dvaro tarnautojų Suchanekų šeima. Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) mėgo muziką, meilę kuriai dar vaikystėje išugdė jį mokęs kompozitorius, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, miesto teatro orkestro dirigentas Stanislovas Moniuška. Tarnaudamas Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantu ir 1-ojo Sumų husarų pulko karininku, iš jo apsaugos kuopoje tarnavusių kazokų Juozapas subūrė karinį orkestrą, kuris vasaromis grodavo dvaro parke grafui parvykus atostogų. Išėjęs 1882 m. į atsargą, pulkininkas Juozapas Tiškevičius neteko karinio kazokų orkestro. Todėl jis sumanė suburti rūmų orkestrą, kurio branduoliu tapo profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai, atvykę 1883 m. su šeimomis iš Austrijos–Vengrijos. Orkestras, kuriam vadovavo vilnietis smuikininkas Mikalojus Vaičekauskis, koncertuodavo Kretingos dvaro rūmuose ir parko rotondoje. Jo koncertų klausytis susirinkdavo Tiškevičių šeimyna, grafų svečiai, dvaro tarnautojai ir tarnai, valdžios įstaigų Kretingoje ir Palangoje valdininkai, valdinių mokyklų mokytojai, vasarotojai iš Palangos ir Juodkrantės. Orkestras taip pat koncertuodavo Palangos kurorte, artimiausiuose Kuršo gubernijos ir Rytų Prūsijos miestuose. Po poros metų orkestras iširo, o muzikantai išvyko į kitus dvarus arba sugrįžo į tėvynę. Kretingoje pasiliko tik čekas stalius Pranciškus Suchanekas su šeima.
|
|
