Pajūrio naujienos
Help
2019 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną19°C debesuotumas 0 %
Naktį6°C debesuotumas 91 %
Apklausa

Ar aukotumėte Paryžiaus katedros atstatymui?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Marija Tiškevičiūtė viešnagės Airijoje metu. XIX a. pabaiga, Dublinas. Kretingos muziejus

1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į tremtį ir koncentracijos stovyklas Sibire, be teismo, gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta per 17 tūkst. įvairių tautybių šalies žmonių – nuo kūdikių iki garbaus amžiaus senolių, tapo didžiule tautos tragedija.

Išvežtieji buvo marinami badu, nepakeliamu darbu ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Žmonių naikinimas, išvežant juos į netinkamas gyventi vietoves ir konclagerius, vertinamas kaip nusikaltimas žmoniškumui.

Viena šio nusikaltimo aukų tapo kretingiškė grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma sovietinių represinių organų jai sudaryta baudžiamoji byla suteikia mums daug naujų nežinomų jos gyvenimo faktų ir parodo sovietinio-stalininio režimo nusikaltimus teisingumui bei žmoniškumui.

Marija Tiškevičiūtė gimė 1871 m. lapkričio 22 d. Lentvaryje, grafų Sofijos (1837–1919 m.) ir Juozapo (1835–1891 m.) Tiškevičių šeimoje. Jie 1875 m. iš Lentvario persikraustė arčiau Baltijos jūros, į naujai įsigytą Kretingos dvarą. S. Tiškevičienė pagimdė 12 vaikų, iš kurių 5 sūnūs ir 3 dukros užaugo ir savo veikla bei darbais garsino Tiškevičių giminę. Grafienė, giliai tikėdama Dievą, tikėjimo, doros bei gailestingumo mokė ir savo vaikus. Užsiimdama labdaringa veikla prie Kretingos dvaro ligoninės įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių bei invalidų prieglaudą, rūpinosi vargšais ir elgetomis.


Velykinių margučių alėja džiugina ne tik Darbėnų gyventojus, bet ir miestelį pravažiuojančius žmones.

Bendruomeniškumu išsiskirianti Darbėnų bendruomenė ir vėl stebina savo idėjomis. Šiemet šv. Velykų proga miestelį puošia išskirtinio grožio kiaušiniai. „Kaip Palangoje, taip ir Darbėnuose“, – apie margučių alėją šmaikštavo Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

„Kiekvienais metais prieš didžiąsias šventes, įskaitant ir Velykas, stengiamės puošti savo miestą. Šie metai – ne išimtis“, – toliau kalbėjo A. Poškys.

Praėjusiais metais miestelio bendruomenė Lietuvos vėliavos spalvų kaspinais, velykiniais margučiais puošė beržų šakas. „Šiemet mums kilo mintis padaryti didelius margučius“, – sakė A. Poškys.

Iš viso pastatyti 7 dideli, kurių aukštis maždaug apie 1 m, o skersmuo apie 60 cm, ir keli mažesni velykiniai margučiai. Seniūnijos darbuotojas Alfonsas Malonė padarė karkasus iš vielos ir tinklo, o Darbėnų darželio vaikai papuošė du kiaušinius, 3 – gimnazijos mokiniai, o likusius du – seniūnija.

Pasak seniūno, bendruomenei šita idėja labai patiko: „Kai statėme kiaušinius, automobiliai stojo, žmonės ėjo prie jų fotografuotis“ Tai viena idėjų, kuri suvienijo Darbėnų miestelio gyventojus. „Iš pradžių reikia sugalvoti idėją, paskui mokėti paprašyti, o kai paprašai, žmonės mielai sutinka padėti ir tai daro su džiaugsmu. Tokie dalykai suvienija mus“, – tikino A. Poškys. Seniūnas atskleidė, kad ateinančiais metais galbūt margučių karkasus panaudos kiek kitaip. „Nesinori kiekvienais metais puošti taip pat“, – akcentavo jis. „P. n.“ Informacija


Grafikoje kasdien atranda save

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-04-23

„Čia mano pažaidimai“, – juokavo pirmąkart savo grafikos darbų parodą „Nutolusios erdvės vis priartėja ir paliečia. Sigutėnai“ surengęs Algimantas Verbutas.

„Nežinau, kada daugiau jaudulio – ar kai pastatai naują spektaklį, ar kai atidarai savo kūrybos darbų parodą... Žiūrovas nemato tavo emocijų už scenos, o parodos lankytojui esi kaip ant delno“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo pirmąją grafikos darbų parodą restauruotame Kretingos muziejaus Ūkvedžio name, Tušo studijoje, surengęs buvęs Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ vyriausiasis režisierius, kojūkininkų grupės įkūrėjas Algimantas Verbutas.

Abstrakcijose mato, ką nori

Jis teigė pripiešęs pilną lagaminą grafikos lakštų, tačiau ekspuonuoti parinko tuos, kuriuos paliepė širdies balsas. Skoningose abstrakcijose vieni parodos lankytojai įžvelgia paukščius, kiti – saulėtekius, vieni ugnies kamuolį, kiti sniego pūgą. Pasitiesęs baltą popieriaus lapą, į rankas paėmęs teptuką arba plunksną, pamirkęs į juodą tušą, Algimantas nė pats nežino, kas tuo momentu pavyks, o, kai, anot jo, kažkas pavyksta, apima nenusakomas jausmas.

„Štai laivas išėjo. O čia parašiau „Sūpuoklės virš Fudzianos“. Ar įžvelgiat Fudzianos kalną?“ – su entuziazmu rodė jis ir prisipažino dėl tokių atradimų kaskart pats šiek tiek nustembantis.

Ties simboliniu juodu ratu su rausva viršūne užrašyta vedų išmintis: „Teisingai nugyventa diena vakarykštę dieną paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų – vilties kupina vizija.“ Algimanto žodžiais, būtent šis jo darbas labiausiai patraukė parodą aplankiusio Kretingoje žinomo architekto Edmundo Giedrimo dėmesį.

„Laikau jį profesionalu, todėl šis įvertinimas iš šalies man labai svarbus“, – prisipažino A. Verbutas. Kitą darbą – „Krislas žuvies aky“ – jis teigė parodęs savo kurso draugei, iš kurios taip pat sulaukė komplimentų.

Parodos atidarymas įvyko balandžio 13-ąją. Algimantui malonu, kad į renginį atvyko pilnas „mikriukas“ jo gimtinės – Sigutėnų netoli Pakruojo – bendruomenės narių.

„Ir ko jie mane taip myli? Nei aš, būdamas režisierius, spektaklį jiems atvežęs parodžiau, nei su kojūkininkais Sigutėnų vieškeliu praėjom“, – kalbėjo A. Verbutas.


Kai kolekcija veda svajonės link

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-04-23

Daivos Dudėnienės juostų kolekcija į viešumą pirmąkart išėjo per Darbėnų gimnazijoje įvykusį tradicinį pavasario kermošių, per kurį buvo surengta edukacija gimnazistams: kolekcijos autorė mokiniams papasakojo apie lininius audinius, juostų reikšmę.

Tautinės juostos ir rankšluosčiai, austos lovatiesės ir siuvinėta balta patalynė, porceliano antpirščiai ir avytės... Tai – darbėniškių Daivos ir Arūno Dudėnų renkamų daiktų, suvenyrų kolekcijos, kurios kažkada, sutuoktinių teigimu, turėtų būti sutvarkytos, susistemintos ir galbūt – surasti savo vietą ketinamame įkurti šeimos muziejuje.

„Bet tam reikia labai daug laiko ir pastangų: dauguma daiktų – tvarkytini, restauruotini, juos reikėtų ir patyrinėti, įvertinti, galbūt pasitarti su išmanančiais žmonėmis. Dabar gi visą laiką atima tiesioginis darbas“, – kalbėjo D. ir A. Dudėnai, kurių renkamų daiktų kolekcijos yra susijusios su jų tekstilės verslu.

Tautinės juostos, rankšluosčiai, vadinamosios kapos D. ir A. Dudėnų namuose kaupiasi jau kokius 8-erius metus: vien jubiliejinių juostų per tą laiką susidarė 130, rankšluosčių – apie 200. Daiva sakė įžvelgianti juostų atgimimą – atsiranda jų poreikis, žmonės vėl jas, kaip atsiminimo simbolį, nori ryšėti per šventes, asmeninius jubiliejus.

„Apskritai juosta žmogų lydėjo nuo gimimo iki pat mirties. Ir mūsų kolekcijoje yra unikali kokių 100 metų senumo juostelė, kuria būdavo perrišamas naujagimis – kad pikta akis nenužiūrėtų, kad laimės jam būtų palinkėta“, – sakė D. Dudėnienė, prisipažinusi, kad tokia juostelė jos kolekcijoje – vienintelė, kaip ir juosta, kurioje išaustas prezidento Antano Smetonos pabėgimas iš Lietuvos.

Pirmasis gi daiktas, nuo kurios ir prasidėjo sutuoktinių kolekcija, – išausta „Tautiška giesmė“.

Juostos, rankšluosčiai, kiti tekstilės gaminiai į D. ir A. Dudėnų kolekciją ateina įvairiais būdais: per pažįstamus, per turgus, per sendaikčius. Pagrindinis principas – kad juosta ar rankšluostis būtų tik iš natūralių medžiagų, austa rankomis.

Juostų kolekcija jau buvo išėjusi ir į viešumą: D. Dudėnienė edukacinį užsiėmimą vedė ir juostų, rankšluosčių parodą surengė Darbėnų gimnazijos tradiciniame pavasario kermošiuje.


Velykinis margutis – ir stalo puošmena, ir žinutė

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-04-23

Nijolės Vasiliauskienės rankose – keramiko Jono Grundos sukurtas įspūdingo dydžio margutis.

„Paukštės pavidalu atskrido deivė Laima ir padėjo ypač gražų margą kiaušinį – didesnį už žemę, gilesnį už dangų. Kiaušiniui sudužus iš trynio ištekėjo saulė, iš baltymo pakilo dangus, iš lukšto skeveldrų – žemė, žvaigždės ir visa, kas bloga ir gera“, – tokią legendą, kviesdama į Etnografijos salę, kur Kretingos muziejaus lankytojai turi progą pamatyti ir velykinių margučių, papasakojo Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė.

Ir vaškuoti, ir skutinėti

Margučių čia eksponuojama nedaug, nes ir muziejuje laikoma kolekcija nėra didelė. N. Vasiliauskienė juokavo, jog tuos kiaušinius, kuriuos muziejus turi, saugo akylai kaip ką tik parduotuvėje nupirktus, mat jie – tokie pat trapūs ir lengvai gali sudužti.

Seniausi – 1987-aisiais klaipėdietės Onos Adomaitienės dovanoti vašku išmarginti, o po to nudažyti kiaušiniai. Panašių muziejui yra padovanojusios ir kretingiškės Halina Šakinienė, itin įgudusios rankos savininke vadinama Eugenija Rumeikienė, dailininkė Dalia Skridailaitė. Tačiau, anot N. Vasiliauskienės, kretingiškių margučiai nuo klaipėdietės skiriasi tuo, kad jie iš pradžių buvo nudažomi, tik paskui marginami vašku, kuris paliktas iškilus.

Tarp D. Skridailaitės dovanotų margučių yra vienas ir skutinėtas. Etnografė teigė literatūroje skaičiusi, o ir ekspedicijų kaimuose metu iš gyvų pasakojimų sužinojusi, jog senovėje medžių – ąžuolo arba alksnio – žievės nuovire, kol labai patamsės, laikytus kiaušinius aštriais daiktais dažniausiai skutinėdavo vyrai. Ne todėl, kad moterys nemokėjo ar nenorėjo to daryti – joms nelikdavo laiko, reikėdavo kepti, virti – Velykoms ruošti valgius.


Adomo Mickevičiaus biustas, sukurtas skulptoriaus Viktoro Brodzkio (1825–1904) apie 1877 m. ir saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje.

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, man krūtinę užliek savo šalta banga“, – ne vien tik poezijos mėgėjai žino šiuos lietuvių poezijos klasika tapusius poeto Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) eilėraščio „Nuo Birutės kalno“ žodžius, kurie 1895 m. pirmą kartą buvo atspausdinti poezijos rinkinyje „Pavasario balsai“.

Bet tik retas žino, kad pirmasis apie Palangą visam pasauliui prabilo didis lenkų ir lietuvių poetas, romantikas, Lietuvos vardo pasaulyje garsintojas Adomas Mickevičius (1798–1855). 1828 m. išleistoje poemoje „Konradas Valenrodas“ pasakojęs apie lietuvių ir prūsų žygius, jis rašė: „...Bet Palangos toj pakrantėj, kur krūtimis triukšmingai jūra baltuodama blaškos ir iš žiočių putotų smėlį sruvenantį pila...“ (vertė Vincas Mykolaitis-Putinas).

A. Mickevičius – pasaulinio masto poetas, rašęs lenkų kalba, vienas žinomiausių romantizmo atstovų visuotinėje pasaulio literatūroje, gimė 1798 m. gruodžio 24 dieną Zaosėje, netoli Naugarduko (dabar Baltarusijoje) smulkių, lietuviškų šaknų turinčioje bajorų šeimoje.

Čia jis praleido savo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metus, tėvų buvo auklėjamas patriotizmo dvasia. 1807–1815 m. lankė dominikonų vidurinę mokyklą Naugarduke, ją baigęs įstojo į Vilniaus universitetą (VU), kur įgijo puikų humanitarinį išsilavinimą, išmoko užsienio kalbų. Čia 1817 m. buvo įkurta slapta anticarinė studentų Filomatų (mokslo mylėtojų) draugija, kurios literatūros ir moralės mokslo skyriui vadovavo A. Mickevičius. 1819 m. jis, baigęs universitetą, kad atidirbtų už gautą valstybės stipendiją, buvo išsiųstas į Kauną dirbti apskrities mokyklos mokytoju. Čia dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetinę retoriką, gramatiką, politinę ekonomiją, rūpinosi mokyklos bibliotekos tvarkymu.


Brolio pranciškono Juliaus Sasnausko dovanotą Jurgio Pabrėžos, arba tėvo Ambraziejaus, originalų ranka rašytų pamokslų rinkinį Kretingos muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei ir jos pavaduotojui istorikui Juliui Kanarskui perdavė mūsų kraštietis Romualdas Beniušis (dešinėje).

Baigusi savo klajones po pasaulį, į Kretingą sugrįžo Jurgio Pabrėžos, arba tėvo Ambraziejaus, ranka rašytų pamokslų knyga „Kninga turinti savėj kozonius“. Šią knygą, tėvo Ambraziejaus surašytą 1822 m., Kretingos muziejui padovanojo brolis pranciškonas Julius Sasnauskas, perduoti ją patikėjęs Vilniuje gyvenančiam mūsų kraštiečiui „Pajūrio naujienų“ bendraautoriui Romualdui Beniušiui. Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrusį pamokslų rinkinio originalą J. Sasnauskui perdavė amžinatilsį brolis pranciškonas Leonardas Andriekus, kuris rūpinosi pranciškonų vienuolyno palikimu. O į Kretingą sugrįžęs didžiausias iki šiol žinomas pamokslų rinkinys – ne tik dovana pranciškonų sugrįžimo į Kretingą 30-mečio proga. Tai – tarsi Jurgio Pabrėžos testamente išsakyto priesako „mano biblioteka netaksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos konvento bibliotekai...“ įvykdymas.

„Kai perskaičiau Jurgio Pabrėžos palikimo tyrinėtojo Giedriaus Subačiaus mintį, jog jis bus laimingas, jeigu jo straipsnis padės surasti tėvo Ambraziejaus knygą, pagalvojau – negi tikrai jos neįmanoma rasti? Visada vyliausi, kad Jurgio Pabrėžos palikimo gali būti Kretingoje. Ir kai sužinojau, kad tą knygą turi Julius Sasnauskas, pamaniau, kad tai – likimas: iš Kretingos išėjusi, į Kretingą ir sugrįžo“, – kalbėjo Jurgio Pabrėžos pamokslų knygos paieškų ėmęsis R. Beniušis.

Su J. Sasnausku jį suvedė Teofiliaus Matulionio labdaros-paramos fondo steigiamasis susirinkimas.

„Nors žinojau, kad disidentas Julius Sasnauskas lankosi Šiauliuose pas mano jau amžinatilsį motiną Jadvygą Petkevičienę – pati būdama disidente, ji rėmė ir daug bendravo su bendraminčiais, tačiau mudviem su Juliumi teko susitikti tik epizodiškai. O dabar – toks sutapimas: man prasitarus apie dingusius Jurgio Pabrėžos pamokslus, brolis pranciškonas ir prasitarė, kad knyga – pas jį, Vilniuje“, – R. Beniušis neabejojo, kad geriausia vieta knygai saugoti – Kretingos muziejus.


Dvare įžiebė ir savo laimės žiburį

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-03-15
Vida Kanapkienė turi istorijos mokytojo profesiją, tačiau nesigaili gyvenimą paskyrusi muziejininkystei.

Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Vilniuje Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis įteikė Vyriausybės kultūros ir meno premiją Kretingos muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei už jos išskirtinius nuopelnus kultūrai – už garsios grafų Tiškevičių giminės palikimo Kretingoje atkūrimą ir puoselėjimą, už pastangas, kad visas šis turtas tarnautų šviesesnei žmonių dabarčiai ir ateičiai. Šios premijos laureatų šiemet buvo dvylika. V. Kanapkienė vienintelė buvo iš provincijos.

– Jau nieko nebestebina, kad yra dvi Lietuvos – didmiesčių, o tiksliau sostinės Vilniaus ir likusi – provincijos. Kaip ši takoskyra veikia kultūrą?

– Nenorėčiau skirstyti kultūros į provincijos ir sostinės. Kalbant plačiąja prasme apie kultūrą, aš matau žmogaus gyvenimo visumą: kur yra jo šeima, darbas, draugai, bičiuliai, jo santykis su grožine literatūra, muzika, kultūros paveldu. Viskas priklauso nuo žmogaus – kuo jo vidinis pasaulis yra turtingesnis, tuo jo požiūris į kultūrą yra platesnis, gilesnis. Ir nesvarbu, kur tas žmogus gyvena.

Nemanau, kad Vilniuje kultūros kartelė yra aukštesnė. Sutikdama kretingiškius muziejaus ekspozicijų salėse, dvaro menų festivalyje, kituose muziejaus renginiuose jaučiu, girdžiu jų dėkingumą už tai, kad dvare galime klausytis tokios profesionalios muzikos, bardų, operos solistų, kamerinių orkestrų. Žmonių būna pilna, ir iš kaimų. Paprastas žmogus dažnai yra tauresnis, jo santykis su kultūra gilesnis.

– Šiandieną atnaujintas grafų Tiškevičių dvaras ir jame įsikūręs muziejus reprezentuoja Kretingą. Čia ir Savivaldybės valdžia rengia įvairaus lygio priėmimus, bet mūsų politikams dvaras ilgą laiką buvo lyg šuniui penkta koja, ar ne taip?

– Kai 1992 metais atėjau čia dirbti ir iš arti pamačiau tuos rūmus, tą parką, tegul nesupyksta buvę viso šito turto šeimininkai – kolegijos vadovai, dėstytojai, parke nebuvo nė vieno gėlyno, Žiemos sode, kai didesnė liūtis, pliaupė vidun vanduo per stiklus, žiemą oranžerijos stiklus taškė varvekliai. Buvo toks laikas, perėjimas iš vienos politinės santvarkos į kitą, žmonių pasimetimas. Ir rajono tuometinė valdžia į Kretingos dvarą žiūrėjo kaip į nereikalingą priedėlį prie miesto, ne kaip į architektūros paminklą, kuriam reikia tikslinių investicijų, kurį yra būtina išsaugoti, prižiūrėti. Žiemos sodo oranžerija buvo atkurta dvare veikusio Kretingos žemės ūkio technikumo direktoriaus Zigmo Vaičiūno rūpesčiu, valstybės lėšomis 1987 metais. Žiemos sodas ir oranžerija yra dvarų perlas, kitur tokio nėra, tačiau tam perlui išsaugoti reikėjo remonto, pinigų. Gal tuometiniai Savivaldybės vadovai nesuprato dvaro reikšmės, jeigu būtų supratę, nebūtų leidę privatizuoti būstų bendrabučiuose. Toks abejingumas kultūrai, paveldui mane labai žeidė. Savivaldybėje visiems reikėjo visko, tik ne muziejui, sukis kaip nori. Šitam kovos lauke buvau viena. Buvau susipažinusi su grafų Tiškevičių biografija, jų indėliu į Kretingą, Palangos kurortą, kaip jie rėmė našlaičius, švietimo įstaigas, įsteigė ligoninę vargšams, vaikų darželį, rūpinosi lietuviška spauda. Tai buvo žmonės šviesuoliai. Ir norėjosi atiduoti duoklę šitai garbiai giminei. Lietuva susideda iš žmonių ir jų kultūros, taip pat ir tos, kurią paliko mūsų protėviai. Suvokiau, kad dvaras yra strateginis taškas Kretingai, turistų traukos centras. Turiu užtektinai metų ir galiu pasakyti, ypač jaunimui, svarbu turėti tikslą ir nesiblaškyti. Tai nėra lengva, tai reikalauja kiekvienos dienos nuoširdaus darbo.


Šeimos pėdsakais – iki prosenelių palivarko

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-03-15
Janina Kučinskienė itin brangina šeimos nuotraukas bei senelio Lauryno Šemiotos paliktą užrašų knygelę.

Kretingiškė 85-erių Janina Kučinskienė, kurios prosenelis Motiejus Lisijavičius buvo Rubiniškės palivarko valdytojas, o senelis Laurynas Šemiota – gydytojas, išsaugojo nemažai savo giminės dokumentų, nuotraukų. Tarp senelio daiktų išsaugojo ir antrą šimtmetį skaičiuojančią užrašų knygelę su vertingais įrašais.

Senelis vedė Parčevskių auklę

Vartydama nuplyšusią užrašų knygelę su senelio L. Šemiotos dviejų santuokų, 11 vaikų gimimų bei artimųjų mirčių datomis, J. Kučinskienė nesusipainioja tarp daugybės savo gausios šeimos palikuonių, nes išlikę labai aiškūs įrašai.

Pašnekovės motina, senelė ir prosenelė buvo krikštytos Elžbietomis,– gal jų pagal moteriškąją giminės liniją buvę ir daugiau, tačiau J. Kučinskienė to pagal įrašus ir artimų žmonių liudijimus nebeatseka.

„Mano senelis L. Šemiota su pirmąja žmona Kazimiera tuokėsi 1877 m., susilaukė 4 vaikų. O su antrąja žmona Elžbieta, mano senele, susituokė 1896 m. ir susilaukė 7 vaikų: mano mama Ona Radavičienė gimė 1909-aisias, ji buvo jaunėlė. Mamai tebuvo vos 3-ji metai, kai mirė jos tėvas. Senelis buvo gydytojas, jis rūpinosi ir Jokūbavo dvarininkų Parčevskių šeimos narių sveikata. Buvo jau gana brandaus amžiaus, kai pamatė tame dvare aukle tarnavusią mano močiutę. Bevažinėdamas į Jokūbavą, ją įsižiūrėjo ir vedė“, – kalbėjo kretingiškė.

J. Kučinskienė sakė atsimenanti, kaip jos motina su močiute tarpusavyje kalbėdavosi tik lenkiškai: „Nieko nepasakodavo mums, vaikams. Gaila, daug paslapčių jos nusinešė į kapus“, – apgailestavo Janina, kurios motina sulaukė garbingo amžiaus, iškeliavo iš šio pasaulio būdama 98-erių.


Didelį jubiliejų atšventė didelės šeimos rate

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-02-15
Anot Irenos Jurgutienės, gyvenimas – gražus, tik jis per greitai bėga.

Vydmantiškės Irenos Jurgutienės namuose ant stalo dar nebaigė žydėti gėlių puokštės, išduodančios ką tik nušurmuliavusį 80-ąjį jubiliejų.

Vietoj dovanų – emocijos

„Man nereikėjo jokių dovanų, man nieko daugiau nereikėjo – norėjau tik šventės, kad galėčiau pasipuošti nauja suknele, pašokti kaip kadaise, apkabinti pačius artimiausius ir kad visi drauge pasėdėtume prie vieno didelio stalo“, – „Pajūrio naujienų“ pašnekinta, atviravo moteris.

Ji suskaičiavo, kad į kavinę artimųjų buvo susirinkę tarsi per geras vestuves – 64. Ko norėti – 7 vien pačios vaikai su antrosiomis pusėmis, 21 anūkas, 10 proanūkių. O kur dar 5-ios Irenos seserys, šių vaikai ir anūkai, kurie ją taip pat močiute vadina?

„Aš myliu vaikus, ir, matyt, šie jaučia. Mažiausias keturių mėnesių proanūkis Adas, ir tas, niekieno neragintas, rankeles tiesia, kalbina, žnaibo“, – džiaugėsi pašnekovė.

Tik viena vieta prie didelio stalo buvusi skirta ne giminei, o gerokai jaunesnei draugei Reginai Gumauskienei.

„Kažkada buvom kolegės, dirbom Vydmantų vaikų lopšelyje-darželyje. Per tą laiką keturis kartus buvau nėščia, o ji mane nuoširdžiai globojo, rūpinosi. Vakare, kai ruošdavomės namo, būdavo, atbėgs, pritūps, batus apaus, užtrauktukus užtrauks. Norėjau jai už tai padėkoti“, – prisipažino Irena.

Tame darželyje įvairiose pareigose I. Jurgutienė išdirbo 25-erius metus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas