Pajūrio naujienos
Help
2019 Spalis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną14°C debesuotumas 5 %
Naktį10°C debesuotumas 67 %
Komentarų topas

Kuprinė

Kretingiškis septyniolikmetis Jokūbas Jankauskas nuo rugsėjo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje pradės profesionaliai mokytis fortepijoninės muzikos atlikimo. Šis pasirinkimas – ilgai svarstytas ir apgalvotas, nors kurį laiką jis siekė išbandyti save kitose srityse ir buvo atsiribojęs nuo skambinimo fortepijonu.


Traukiniu po Europą

  • Kuprinė
  • 2019-08-30

Vasara – kelionių metas – laikas, kai daug žmonių nusprendžia išvysti pasaulį ir pasisemti teigiamų įspūdžių. Europos Sąjunga (ES) jau antrus metus suteikė galimybę aštuoniolikmečiams tris savaites nemokamai keliauti traukiniais po ES valstybes. Šia galimybe nusprendė pasinaudoti ir su pagyrimu mokyklą baigęs Pranciškonų gimnazijos auklėtinis Kristupas Dagilis.


Stovyklos vadovai mano, kad vaikams jie turi būti kaip brolis ar sesuo.

Jau įvyko katalikiška vaikų stovykla „Kodėl Jėzus?“, kurioje rinkosi vaikai nuo 9 iki 13 metų. O vyresni, norintys dalyvauti stovyklos veikloje, turėjo galimybę tapti vadovais. Tačiau tinkamas amžius dar nereiškia pasirengimo tam. „Būti stovyklos vadovu – tai tarsi būti vyresniuoju broliu“, – drauge tikino vaikų stovyklos „Kodėl Jėzus?“ vadovai.

Mąsto skirtingai

Vienas stovyklos „Kodėl Jėzus?“ vadovų Ignas Šopaga teigė, kad vadovas formuoja vertybes vaikams: „Jis yra vertybių pavyzdys, turi būti linksmas, tačiau mokėti ir apginti savo nuomonę. Vadovas vaikams yra lyderis, kurio pavyzdžiu jie norėtų sekti, turintis sugebėti vadovauti.“

Šioje stovykloje vadovui Ignui sunkiausia buvo rasti kompromisą su kitais vadovais. „Skiriasi bendravimo su vaikais filosofija, todėl yra sunku nusileisti savai nuomonei“, – atskleidė devyniolikmetis. Visavertiškumo jausmą jam suteikė savęs atidavimas kitiems: „Didžiulio nuovargio jausmas vakare verčia jaustis, kad laiką praleidau naudingai“, – įsitikinęs vadovas.

Stovykloje vyko orientacinės varžybos, kuriose stovyklautojai gavo įvairių užduočių. Viena jų – sudėlioti žodžius iš pagaliukų. Vaikai, dalyvavę orientacinėse varžybose, gautą užduotį suprato labai skirtingai. Vieni žodžius ėmė dėlioti vertikaliai, kiti ant žolės gulsčiai. Toks skirtingas tos pačios užduoties supratimas rodo vaikų beribę vaizduotę ir nesugadintą savitumą.

„Vaikai yra labai žemiški ir paprasti, su jais dirbti yra ypatinga patirtis, nes jie kiekvieną dalyką supranta skirtingai, jų mąstymas dar nėra suvienodėjęs. Dalykus, kurių vaikai nežino, jie bando paaiškinti patys“, – patirtimi dalijosi Ignas.

Reikia „super galių“

Ne pirmus metus stovykloje savanoriaujanti devyniolikmetė Agnė Buivydaitė prisiminė šią stovyklą: „Kai esi stovyklos vadovas, turi daugiau privilegijų nei stovyklautojas. Gali sau leisti tai, kas taisyklėse nėra galima, gali daugiau leisti vaikams, tačiau tokią laisvę visada lydi atsakomybė.“ Tėvai vadovų atsakomybei vaikus palieka visai savaitei, todėl jų pareiga – atsakingai pasirūpinti vaiku, suteikti jam viską. „Dažnai vaikai vadovus vadina „vadais“, tačiau stovykla nėra kariuomenė, o vadovai nėra vadai, kurie turėtų ką nors vaikams drausti. Vadovas turi būti tas žmogus, kuris paaiškina vaiko netinkamą veiksmą, padeda sunkioje situacijoje, bet nedraudžia ir nėra piktas“, – atkreipė dėmesį mergina.

Vaikai būna labai skirtingi, gyvena skirtingose šeimose, yra užaugę kitokiose sąlygose, todėl vadovas turi sugebėti prie jų prieiti, rasti bendrą kalbą ir užmegzti ryšį. „Su vienais vaikais reikia iškart kalbėtis, megzti kontaktą, o su kai kuriais ryšys yra užmezgamas per ilgesnį laiką, įgaunant pasitikėjimą“, – subtilybes įvardijo A. Buivydaitė.


Šiemet „kupriniečių“ komandą paliko trys jaunuoliai: Pranciškonų gimnazijos abiturientė Simona Armalytė ir devintokas Simas Martinkus bei išlydėtuvėse nedalyvavusi Irmina Montrimaitė.

Kretingos muziejaus „Dvaro saldaininėje“ „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai atsisveikino su senbuviais abituriente Simona Armalyte ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją pasirinkusiu Simu Martinkumi. Įvyko ir naujokų priimtuvės.

„Kuprinės“ komandą papildė du smalsūs jaunuoliai Linas Daugėla, norintis išmokti rašymo subtilybių, ir Vaidas Mažonis, į rankas imsiantis fotoaparatą bei jauniesiems kolegoms padėsiantis kurti jų straipsnių įvaizdį.

Jaunieji žurnalistai per išleistuves smagiai leido laiką šokdami, dainuodami, skambant gitaros muzikai, žaisdami įvairius žaidimus. Akademijos narė Pranciškonų gimnazijos abiturientė Simona atsisveikino su „kupriniečiais“. Ji iš Kretingos rudenį išvyks studijuoti į Vilniaus universitetą. S. Armalytei sekėsi rašyti gerai, tačiau su žurnalistika savo ateities sieti nežada. Vilniaus universitete ji ketina studijuoti moderniųjų technologijų fiziką ir vadybą.

Ši mergina sugebėjo XII klasėje ir rašyti, ir stropiai mokytis. Iš matematikos valstybinio brandos egzamino surinko 100 balų, kiti egzaminai buvo įvertinti taip pat aukštais balais, dėl ko gavo padėką už gerą mokymąsi.

Dažnai mokiniai sako, kad sekasi arba lietuvių kalba, arba matematika. Vyrauja vadinamųjų tiksliukų ir lituanistų grupės. Tačiau jaunoji korespondentė įrodė, kad įmanoma ir puikiai rašyti, ir suprasti matematiką.

„Kuprinė“ man suteikė ne tik daug praktinių galimybių rašant tekstus ir straipsnius, bet ir praplėtė akiratį, skatino domėtis viskuo, kas vyksta aplink. Taip pat „Kuprinė“ padėjo „perlipti“ per save, niekad anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau imti interviu iš žmonių“, – savo patirtimi dalijosi abiturientė.

Kitas „Kuprinės“ narys būsimas devintokas Simas Martinkus rudenį išvyksta mokytis į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Simas mokysis muzikos meno – chorvedybos, ateityje vaikinas norėtų tapti garsiu chorvedžiu.

„Labai džiaugiuosi, kad „Kuprinės“ veikloje turėjau galimybę pažinti daug kūrybingų, talentingų, vykdančių prasmingą veiklą žmonių. Tai veikla, suteikianti vertingų pamokų, diskusijų, linksmų išvykų, pasibuvimų, įvairių svečių pasakojimų, didesnės praktikos bendraujant su pašnekovais. „Kuprinė“ leido pažinti kitokį rašymo stilių, išmokė mintis lieti kitaip negu įprasta“, – kalbėjo Simas, pasvarstęs, kad esant galimybei ateityje ir toliau dalyvaus „Kuprinės“ veikloje.

„Kuprinėje“ daug jaunų, talentingų, iniciatyvių jaunuolių, kurie nušviečia rajono jaunimo gyvenimą „Pajūrio naujienose“, už ką laikraščio redakcija yra jiems dėkinga.

Arnoldas JANKAUSKAS

„P. n.“ akademijos narys


Tatrų širdyje

  • Kuprinė
  • 2019-07-26

Pranciškonų ir Vydmantų gimnazijų 48 mokiniai bei bendruomenės nariai vyko į jau tradicine tapusią kelionę po Slovakijos Aukštuosius ir Žemuosius Tatrų kalnus. Jie aplankė Švilpiko kalną, Krivaną, Slovakijos nacionalinį parką, Spišo pilį, Bialianska Jaskynia stalaktitų-stalagmitų urvus. Veiksmų sūkuryje dalyvavau ir aš, būsimas vienuoliktokas.

Vos įvažiavus į Slovakiją, mus pasitiko kalnų punktyrai horizonte. Buvo įdomu išvysti kitokį horizontą nei įprasta Lietuvoje.

Pirmą dieną ėjome į aklimatizacinį žygį, kad galėtume prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų ir pasiruošti sunkesniems, bei daugiau ištvermės reikalausiantiems žygiams. Išvydome nuostabių gamtos vaizdų – kalnų upę, miškų plotus, pilnus medžių, ir vabalų topografų išnaikintas teritorijas. Pėsčiomis nuo stovyklavietės nuėjome iki Stary Smokoveco (Stary Smokovec) miestelio, iš kurio grįžome traukiniu. Antrąją dieną lankėmės Švilpiko (Velka Svištovka) kalne. Kylant funikulieriumi, atsivėrė nuostabūs Aukštųjų Tatrų vaizdai, kalnų grandinės. Nuo Švilpiko buvo galima išvysti daugelį Tatrų viršūnių. Oras buvo puikus, diena vaiski, kiekviena akimirka įkvėpė žygiuoti toliau. Buvo sekmadienis, todėl kalnuose šventėme ir šv. Mišias.

Trečiąją dieną lankėmės Žemuosiuose Tatruose esančiame nacionaliniame parke, vadinamame Slovakų rojumi. Žengėme Sucha Biala upės kanjonu. Upė – nusekusi, tad eiti nebuvo sunku. Parke ypač pakerėjo gamta: kanjono vingiai, aplink stūksančios uolos, pavėsį sukuriantys medžiai suteikė gaivos, o darniai šniokščiantys kriokliai išties priminė rojų. Taip pat apsilankėme Spišo pilyje. Ji pastatyta XI–XII amžių sandūroje romaniniu architektūros stiliumi. Pilis dvelkia didybe ir tvirtumu. Joje daug įvairių patalpų – nuo koplyčios iki įrenginių mirties bausmei vykdyti. Pabuvojome ir Levočoj – Viduramžiais pastatytame pirklių ir amatininkų mieste.


Viltė Kniežaitė nebijo išsiskirti iš kitų ir visada stengiasi būti savimi.

Išmaniųjų technologijų pripildytame pasaulyje daugelio gyvenimo dalis matoma įvairiuose socialiniuose tinkluose. Vienas tokių tinklų yra „YouTube“ kanalas. Ten keliami muzikos klipai, paplitę ir vaizdo tinklaraščiai. Salantiškė Viltė Kniežaitė – taip pat įsitraukusi į vaizdo tinklaraščių kūrimo pasaulį.

Sulaukė neigiamų komentarų

Kai mergina buvo dar visai maža, teta padovanojo jai fotoaparatą. Dėl to V. Kniežaitė galėjo kartu su pusbroliu filmuoti reklamas. „Mama parvažiuodavo iš parduotuvės, pasiimdavome kokius nors nupirktus produktus, kurdavome apie juos reklamas. Šių vaizdo įrašų niekur neviešindavome“, – prisiminė Viltė.

Pradinėje mokykloje su draugėmis tinklaraštininkė filmavo ir į „YouTube“ kėlė įvairias parodijas, kur grojant muzikai jos šokdavo. „Mums buvo gal dešimt metų. Tuomet negalvojome apie pasekmes, bet tuos vaizdo įrašus pastebėjo kaimynai, tėvai, kurie tuoj pat liepė ištrinti viską ir paaiškino, kad esame dar per mažos, – atviravo pašnekovė. – Be to, pamenu, kad keldavau vaizdo įrašus apie tai, kaip žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Pasidėdavau planšetinį kompiuterį ir su juo filmuodavau kompiuterio ekraną, kad matytųsi vaizdas jo ekrane.“

Kai V. Kniežaitė sulaukė dvylikos, jos geriausia draugė buvo labai susidomėjusi „YouTube“, todėl pasiūlė ir jai pradėti kelti vaizdo tinklaraščius. Viltė pasiūlymą priėmė. „Viskas atrodė normaliai, bet tada prasidėjo negatyvi aplinkinių reakcija, mokykloje bendraamžiai taip pat pradėjo į juos reaguoti. Koridoriuose šaukdavo, kad eina „youtuberė“, žvaigždė. Buvau dar jaunesnė, nepratusi prie viso to, todėl man tai nepatiko. Galiausiai viską ištryniau ir nusprendžiau daugiau nebekelti vaizdo įrašų į internetą“, – kalbėjo salantiškė.

Po maždaug pusės metų V. Kniežaitė nusprendė vėl įkelti vaizdo įrašą. Merginai atrodė, kad ji šiek tiek tapo supratingesnė. „Šį kartą nekreipiau dėmesio į neigiamus paspaudimus – „dislike“. Kai kurie neigiami komentarai pradėjo darytis kiek juokingi“, – kokybiškesnio tinklaraščio kūrimo pradžią įvardijo mergina.


Šešiolikmetis Jonas Pakutka (kairėje) su draugu Arnoldu Bružu įkūrė grupę „Lil Ass & Insomnia”.

Prieš dešimt metų pradėjęs muzikuoti šešiolikmetis Jonas Pakutka dabar narsto muzikos paslaptis. J. Pakutka devynerius metus Kretingos meno mokykloje grojo trimitu, taip pat ir fortepijonu. Negano to, muzikos mėgėjas savarankiškai mokėsi groti gitara. Jaunasis muzikantas mėgsta ir teatrą. Savo pasirodymuose jis muziką ir teatrą bando suderinti tarpusavyje, nes mano, kad tai yra nuostabus derinys.

Muzikos mėgėjas teigė neturintis jokios išskirtinės istorijos, kuri jam primintų apie akimirką, kada pradėjo pažinti muziką. Vis dėlto atkreipė dėmesį, kad tai atsitiko Kretingos meno mokykloje. „Muzika man yra ir pomėgis, ir visas gyvenimas. Viskas mano gyvenime yra susiję su ja. Negaliu be jos nė vienos dienos”, – atviravo muzikos mėgėjas J. Pakutka.

Jonas tikino, kad nesistengia muzikuoti, bet su muzika visada bandė užmegzti gražią draugystę. Paklausus J. Pakutkos, ar jis yra apsuptas žmonių, kurie muzikuoja, jaunasis menininkas tvirtino, kad turi labai daug draugų, mėgstančių šią sritį, ir kartu su jais stengiasi kurti muziką, pasirodymus.

Jono šeimoje jis yra vienintelis menininkas. Pašnekovas nežino, kaip publika reaguoja į jo pasirodymus, tačiau jam svarbu, kad atlieka tai, kas daro jį laimingu.

J. Pakutka kartu su draugu Arnoldu Bružu šią vasarą sukūrė grupę pavadinimu „Lil Ass & Insomnia”. „Mūsų pavadinimas nėra replika”, – paaiškino grupės įkūrėjas, prisiminęs, kad su draugu A. Bružu juokavo, jog nori būti repo grupė, tad sugalvojo tokį grupės pavadinimą, kuris asocijuojasi su visiems gerai žinomu hiphopo muzikos duetu „Lilas ir Innomine“.

Jonas Pakutka atskleidė norą pakeisti šios grupės pavadinimą ir toliau tęsti grupės kūrybinę veiklą. Jiems jau kilo ir naujas grupės pavadinimas – „No Sleep For The Dreamers”, tačiau dar nėra iki galo nuspręsta, kad J. Pakutka ir A. Bružas keis jį.

Atrodo, grupė „Lil Ass & Insomnia“ yra susikūrusi visai neseniai, tačiau abu jos nariai jau sukūrė bendrą dainą, o Jonas turi ir dvi savo autorines dainas.

Atlikėjas atskleidė, kad jam patinka visi muzikos stiliai, ir mano, kad juos lyginti yra per daug sudėtinga, nes, pasak jo, visi muzikos stiliai – nuostabūs.

Pasidomėjus, ar vaikinas domisi televizijos muzikiniais projektais, paaiškėjo, kad jie jo nedomina, nes mano, kad tai yra „pasipinigavimas“. „Tikrasis menas yra viskas, į ką mes išliejame mintis, jausmus”, – akcentavo jaunuolis.

Simas MARTINKUS

„P. n.“ akademijos narys


Kretingiškė Roberta Rekašiūtė, baigusi mokyklą, pasirinko jai įdomią studijų kryptį – ekonometriją.

Kretingiškė Roberta Rekašiūtė, pernai baigusi Pranciškonų gimnaziją, pasirinko Ekonometrijos studijas Vilniaus universitete ir šiuo metu visiškai nesigaili dėl savo sprendimo. Nors dažnai visuomenėje dar vyrauja nuomonė, kad vyrai tiksliesiems mokslams yra gabesni už moteris, Roberta paneigė šį stereotipą.

Mėgo matematiką

Mokykloje priklausiusi Jaunųjų šaulių sąjungai, mokinių parlamentui, Kretingos rajono jaunimo nevyriausybinių organizacijų asociacijai „Apskritasis stalas“, Roberta prisiminė, kad jai visada patiko matematika: „Ne tiek mokyklos suformuotas matematikos kursas, kiek olimpiadose pateiktų užduočių sprendimas, gilinimasis į matematinius procesus. Patinka suprasti, kaip ir kodėl veikia formulės, kurias mokykloje dažniausiai mokytojai pateikia nepaaiškindami, kodėl jos atrodo ir veikia būtent taip.“

Mergina tikino, kad priimti galutinį sprendimą dėl studijų pasirinkimo tikrai buvo nelengva: „Atrodė, kad tai bus lyg nuosprendis ir teks visada sėdėti prie knygų.“

Studijuoti matematiką ar jos kryptį mergina nusprendė jau X klasėje, kai reikėjo rinktis dalykų pamokas, jų lygius. Tuo metu mergina taip pat svarstė ir apie inžinerijos studijų kryptis, bet jau XI klasės pabaigoje suprato, kad tai – ne jai.

Mokykloje jai teko bendrauti ir su jau studijuojančiais matematikos ar informatikos sritis studentais. Be to, Robertos brolis Vilniaus universitete studijuoja informatikos mokslą, kas padarė įtakos jos galutiniam sprendimui. „Daug informacijos gavau iš jų, taip pat stengiausi domėtis pati, konsultavausi su karjeros specialiste gimnazijoje. Pačią ekonometrijos programą atradau tik dvyliktos klasės pabaigoje. Paskaičius apie programą, supratau, kad noriu studijuoti būtent tai“, – atviravo R. Rekašiūtė.

Buvusi Pranciškonų gimnazijos auklėtinė pastebėjo, kad didelę įtaką renkantis studijas turėjo ir matematikos mokytojos, kurios skatindavo nepamiršti savo dėstomo dalyko.

Roberta atkreipė dėmesį, kad mažuose šalies miestuose dažnai trūksta informavimo apie mokslines sritis, pasitaiko sutikti mažai žmonių, dirbančių tokiose srityse, dėl ko, anot jos, buvo gana sunku nuspręsti, kur stoti: „Mano aplinkoje nebuvo žmonių, kurie dirbtų kažką, susijusio su matematika. Manau, dauguma gyvena panašioje aplinkoje, ir dėl to kyla įsitikinimai, kad matematikai gali dirbti tik mokytojais.“


Alfredas Kerulis nuo mažens mėgo konstruoti ir suprasti, kaip veikia jį supantis pasaulis.

Kretingiškis dvidešimtmetis Alfredas Kerulis šiuo metu Pietų Danijos universitete (SDU) studijuoja mechatroniką. Vaikinas nuo mažens mėgo konstruoti ir siekė suprasti, kaip veikia jį supantis pasaulis, todėl savo gyvenimo be įvairių cheminių bandymų ir elektronikos prietaisų neįsivaizduoja.

Lydi smalsumas

Viena priežasčių, kodėl Alfredas ėmė domėtis technika, – noras pačiam iš arčiau pamatyti ir suvokti, kaip viskas veikia. „Man labai įdomu ardyti, konstruoti, o vėliau pagaminti ką nors naujo. Ypač, kai prietaisai nei per daug paprasti, nei per daug sudėtingi“, – tvirtino jis. A. Kerulis teigė, kad jam nuo pat mažens buvo įdomi jį supanti aplinka. Kadangi jis vaikystę praleido kartu su seneliu, kuris buvo ūkininkas, vaikinas dažnai stebėjo, kaip jis taisė traktorius, kitus ūkio prietaisus.

Ilgainiui Alfredas pats ėmė bandyti ką nors konstruoti. „Senelis padarė didžiausią įtaką domėjimuisi technika, man jis – autoritetas“, – akcentavo kretingiškis.

Kiek sukūrė mažų prietaisų, Alfredas neskaičiuoja. Pirmas įrenginys, kurį jaunuolis būdamas dvylikos padarė pats, – radijo siųstuvas. Vėliau studentą sudomino saulės baterijos. Pastarųjų konstravimas – kelių, defektų turinčių, saulės baterijų detalių pritaikymas naujai baterijai – vaikinui buvo iššūkis. Anot jo, šie elementai labai trapūs, todėl buvo svarbu išmokti kruopščiai lituoti.

Viena didžiausių jaunuolio įgyvendintų idėjų – 3D spausdintuvas. Tai buvo vaikino XI klasės metų projektinis darbas. „Jam skyriau daug laiko. Ieškojau brėžinių internete, kuriuos vėliau pritaikiau ir tobulinau, bei tinkamų detalių, iš kurių galėčiau sukonstruoti spausdintuvą“, – prisiminė A. Kerulis.

Idėjos naujiems projektams studentui gimsta spontaniškai, dažnai mintis ką nors konstruoti diktuoja ir gyvenimo akimirkos. A. Kerulis prisiminė įvykį, kai prieš porą metų jis įsigijo riedlentę, išmokęs ją valdyti, nukeliavo į Palangą, tačiau grįžti jam pritrūko jėgų. Taip jam kilo mintis, kad reikia elektrinės riedlentės. „Dauguma žmonių patys galėtų įsigyti tokią riedlentę, tačiau aš manau kitaip – jei galiu pasidaryti pats, taip ir padarysiu. Galbūt bus ir brangiau, ir sudėtingiau, o galutinis rezultatas nebus idealus, tačiau labai daug išmoksiu ir tai bus neįkainojama patirtis“, – atkreipė dėmesį Alfredas.


Grupės SYKRET nariai Augustinas Paulauskas (iš kairės) ir Laurynas Staponkus pasirodė jaunimo muzikos vakare „Kreatyvas”.

Kretingiškiai Augustinas Paulauskas ir jo bičiulis bei partneris Laurynas Staponkus, jau ketverius metus Kretingos meno mokykloje groja saksofonu. Prieš maždaug dvejus metus sukurta vaikinų grupė SYKRET jau pasirodė Pranciškonų gimnazijos talentų vakare, mokslo metų pradžios šventėje, padėkos renginyje, gatvės muzikos dienoje Kretingoje. Nors jaunuoliai dažniausiai groja gimnazijoje ir meno mokykloje, tačiau juos galima sutikti gatvėje, kur jie džiugina praeivius saksofono garsais.

Augustinas ir Laurynas pradėjo bendrauti meno mokykloje, baigiantis antrajai muzikos klasei. Tada jie ir nusprendė sukurti grupę.

,,Norėjome savo talentą išnaudoti dar labiau, ne vien tik grodami meno mokykloje“, – su šypsena pradžia prisiminė vaikinai. Paklausus A. Paulausko ir L. Staponkaus, kas juos paskatino imtis tokios veiklos, jie atsakė, kad skatinti bandė vienas kitą, nors palaikymo sulaukdavo ir iš savo tėvų.

Augustinas atlieka pagrindinę partiją – groja kūrinio melodiją, o Laurynas, klausydamas įrašo, parašo pritarimą arba tiesiog improvizuoja.

Ruošiantis koncertams juos užklumpa ir nesusipratimai. Dažniausiai abiejų vaikinų nuomonės išsiskiria dėl kūrinių pasirinkimo. Laurynas mano, kad reikia pasirinkti kūrinį, kuris patiktų publikai, o Augustinas – kūrinį, kuris patinka jam pačiam.

„Grojant kartu yra pliusų, bet yra ir minusų. Kai muzikantas groja vienas, jis gali laisvai kūrinį rinktis, o grojant kartu, scenoje visada yra mažesnis jaudulys“, – teigė grupės įkūrėjai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas