Pajūrio naujienos
Help
2018 Rugpjūtis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną24°C debesuotumas 4 %
Naktį18°C debesuotumas 70 %
Komentarų topas

Kuprinė

Išmokti naujų triukų prireikia daug treniruočių ir užsispyrimo.

„Skate“ parkas – puiki vieta jaunimui burtis, bendrauti ir užsiimti dviračių, paspirtukų bei riedučių triukais. Ten renkasi tiek profesionalūs „rideriai“ (dviračių triukais užsiimantys paaugliai), tiek mėgėjai, norintys išmokti naujų triukų ir tiesiog praleisti savo laisvalaikį tarp bendraamžių.

Daugiausia veiksmo „Skate“ parke čia vyksta vasarą, kai mokiniams nereikia eiti į mokyklą, į Kretingą atostogų grįžta studentai.

Tada susirenka tikrai nemažai žmonių, kurie treniruojasi su dviračiais „BMX“, paspirtukais ir riedučiais. Jaunimas čia praleidžią didžiąją dalį savo laisvo laiko, kiti „Skate“ parke būna net visą dieną.

Tai yra puiki vieta ne tik šio sporto mėgėjams, bet ir tiems, kurie nori ateiti ir pasižiūrėti, kaip atliekami įvairūs triukai, bendrauti ir susipažinti su naujais draugais.


Prasidėjusios vaikų vasaros atostogos kelia tėvams galvosūkių, kuo užimti vaikus. Tuo pasirūpino Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka, kurioje dvi savaites vyko edukaciniai užsiėmimai „Paliesk legendą“.


Per piliakalnius – į savo tautos šaknis

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Kuprinė
  • 2018-06-29
Aurimas Rapalis mano, kad žygiavimas pėsčiomis – pats geriausias būdas pažinti kraštą.

„Įdomu sužinoti, iš kur pats atėjai, prisiminti protėvius, pamatyti, kur jie vaikščiojo, pasvarstyti, ką jie veikė, viską patirti, išgyventi – mūsų tūkstantmetėje istorijoje yra pilna gražių dalykų“, – sakė 29 metų salantiškis Aurimas Rapalis, kuris yra VšĮ „Ceklio kuršiai“ vadovas ir organizuoja išskirtinius pėsčiųjų žygius: jų metu ne tik labiau pažįstamas gimtasis kraštas, bet ir atveriami mūsų tautos praeities lobynai, kur meilė Tėvynei ir kova dėl jos laisvės yra bene ryškiausi ženklai.

Pėsčiųjų žygiu A. Rapalis bendraminčius kviečia pasitikti ir Liepos 6-ąją – Valstybės, arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną. Tądien bus organizuojamas „Penkių piliakalnių žygis“, kuris drieksis nuo Kartenos iki Lapių (Klaipėdos r.), iš viso įveikiant apie 25 km.

Tikslas – ne kilometrų skaičius

„Tai bus visiškai naujas maršrutas, kurio patys anksčiau dar neišbandėme, – prisipažino A. Rapalis. – Pradėję žygį Kartenoje, pakeliui aplankysime Budrių, Nausodžio bei Kalno Grikštų piliakalnius, kol pasieksime Lapius. Tai yra labai gražios vietos – eisime tarsi piliakalnių grandine, kur driekiasi senslėniai, pro jas vingiuoja Salanto ir Minijos upės.“ A. Rapalis pasakojo, kad jo organizuojamų žygių esmė yra ne sportinis interesas įveikti kuo daugiau kilometrų, bet kultūrinis, edukacinis.

„Tuo mes skiriamės nuo kitų, nes šiandien žygiai pėsčiomis yra labai populiarūs, kiekvieną savaitgalį gali rasti, kur sudalyvauti, – kalbėjo A. Rapalis. – Mums svarbiau nuotaika, dvasia, pasakojimai apie mūsų tautos praeitį – ir viskas labai natūraliai persipina žygių metu. Dalis mūsų net ir žygiuoja kuršiškai apsirengę, pakeliui dainuojame liaudies dainas.“


Šiandien A. Stulginskį primena jam atminti skirtas paminklas, kuris pastatytas A. Stulginskio vardu pavadintame dvaro parke Jokūbave.

Kretingos rajone, Jokūbavo kaime, 1926 m. apsigyveno Lietuvos tautai žinomas ir savo darbais nusipelnęs Tėvynei pirmasis demokratišku keliu išrinktas Lietuvos prezidentas, signataras, agronomas Aleksandras Stulginskis. Mano senelis Stasys Armalis atsimena šį didį žmogų, nors tada, kai jį matė, buvo dar visai mažas.

„Stulginskis turėjo didžiausius sodus obuolių ir tie sodai buvo keli visame ūkyje. Tos teritorijos buvo aptvertos didžiulėmis tvoromis, sukaltomis iš lentų. Obelys patraukdavo kiekvieno akį, ypač – vaikų, nes obuoliai dideli ir jų būdavo daug. Todėl vieną dieną aš ir mano keli draugai, tarp kurių buvo ir Aldonos Stulginskaitės krikšto sūnus, nutarėm nueiti paprašyti obuolių. Aldona, nieko nesakiusi tėčiui ir mamai, leido mums pasirinkti alyvinių obuolių, kurių buvo pilna prikritusių ant žolės. Mus įleido į sodą ir paliko vienus. Rinkom obuolius nuo žemės, bet galiausiai švystelėjo mintis, kad reikia papurtyti obelį, nes viršuje buvo didelių labai gražių obuolių. Pradėjom purtyti medį ir, matyt, Aldona, pamačiusi per svetainės langą, ką mes darome, išlėkė į lauką ir mus subarė, todėl leido pasiimti tik po vieną obuolį“,– pasakojo mano senelis Stasys Armalis.


Vasaros metu mėgstama leisti laiką gamtos apsuptyje. Kretingos rajone gausu kultūrinių ir gamtos objektų, kurie sulaukia ne tik vietinių, tačiau ir turistų dėmesio. Deja, tačiau Ėgliškių (Andulių) piliakalnis, turintis svarbią istorinę reikšmę Kretingos miestui, šiek tiek pamirštas.


Birželį Kretinga pasitiko 765 metų gimtadienį – jis skaičiuojamas nuo 1253 metų, kai miesto vardas buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose.

Tad šį šventinį mėnesį „Pajūrio naujienų“ Jaunųjų žurnalistų akademijos nariai parengė straipsnius išskirtine tema – „Neatrastos Kretingos vietos“, taip kviesdami ne tik pažinti naujas, dar neaplankytas vietas, bet ir kitokiu žvilgsniu pamatyti tas, pro kurias gal kasdien praeiname, su kuriomis esame susigyvenę ir kurių išskirtinumo jau, atrodo, net nebeįžvelgiame.

O juk vietos kalba... Jose įminta mūsų protėvių istorija, kultūra, gyvenimo būdas. Šiandien mes šiose vietose kuriame jau savo gyvenimus – kažkur susitinkame su draugais, o kažkur užsiimame savo pomėgiu, dar kitur – ieškome nusiraminimo ir atveriame savo širdį svajonėms.

Pasivaikščiokime kartu!

Jaunųjų žurnalistų akademijos nariai


Kretingos rajono savivaldybei šią vasarą įgyvendinus projektą, žvyrduobė bus dar labiau pritaikyta šeimų bei jaunimo poreikiams.

Žvyrduobė yra viena Kretingos jaunimo laisvalaikio leidimo vietų. Ši vieta buvo įdomi ir patraukli ne tik mūsų, bet ir sovietmečio laikais. Žvyrduobė labiausiai traukia žmones žiemos metu, kai šeimos, net iš aplinkinių miestelių, suvažiuoja čia paslidinėti.

Žvyrduobėje žmonių galima rasti ne tik dieną, bet ir naktį. Dienomis žvyrduobėje vieni žaidžia futbolą, kiti šnekučiuojasi sėdėdami ant suoliuko, treti supasi ant sūpynių.

Paklausus žvyrduobėje sėdinčių merginų, kodėl jos mėgsta leisti laiką būtent čia, jos atsakė, jog šioje vietoje tarsi paskęsti, jautiesi privačiai ir saugiai, todėl žvyrduobė yra palanki vieta asmeniniams pokalbiams. Tačiau merginos prisimena, kad į asmeninį pokalbį kartą yra įsiterpęs ne visai blaivus pašnekovas – tokiu atveju belieka užleisti ramų suoliuką ir pokalbį pratęsti kur nors atokiau.

Šaltuoju metų sezonu žiemos sportą mėgstantys žmonės gali aktyviai praleisti laisvalaikį čiuožinėdami ant ledo, čia kartais būna organizuojamos ledo ritulio varžybos. Žiemą čia galima pačiuožinėti nuo kalniuko arba statyti skulptūras iš sniego.

Naktimis šalia žvyrduobės esanti mašinų stovėjimo aikštelė būna pripildyta jaunimo pilnomis mašinomis. Kai kurie ilgas vasaros naktis praleidžia ant žvyrduobės laiptų ar suoliukų.


Sesutės Aistė (nuotr. kairėje) ir Luknė sėkmingai dalyvauja įvairiuose turnyruose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – jos jau gali pasigirti ir svariais laimėjimais.

Kretingiškės sesutės Lengvinaitės – devynerių metų Luknė ir vienuolikos metų Aistė – aistrą žaisti šachmatais atrado ankstyvoje vaikystėje. Skirdamos daug laiko tobulinti savo įgūdžius, dabar mergaitės jau yra nusipelniusios šachmatininkės – dalyvauja rimtuose turnyruose ir garsina Lietuvos vardą.

Kretingoje vyko šachmatų maratonas

Kretingos kultūros centre gegužės 13 dieną įvyko Kretingos šachmatų maratonas. Jame būriavosi šachmatininkai ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių, tačiau ir iš Lenkijos, Ukrainos.

Žaidėjai buvo suskirstyti žaisti vienas su kitu, nepaisant jų amžiaus skirtumo. Per šachmatų partiją buvo justi įtampa ir tyla. Visi buvo susikaupę. Žaidė ir Luknė su Aiste.

Šachmatininkių trenerė Asta Idzelienė, jau ilgą laiko treniruojanti mergaites, sakė, jog džiaugiasi, kad į Kretingą, šachmatų maratoną, galima prisikviesti ir žmonių iš kitų šalių bei nori, kad tokia tradicija tęstųsi ir toliau.


Kūryba prilygsta stebuklui

  • Kuprinė
  • 2018-05-25
Rasa Lazdauskaitė teigė, kad žmonės vertina meną, jeigu jis yra įdomus, patrauklus ir praktiškas.

Kretingiškė 29-erių menininkė Rasa Lazdauskaitė neįsivaizduoja nė vienos dienos be kūrybos. Praėjusių metų spalį ji surengė jau ketvirtą savo darbų parodą „Diena po lietaus“. Nors mergina meno studijų nėra baigusi, tačiau kūryba yra jos gyvenimo dalis bei Dievo suteikta dovana, skatinanti kasdien bent kelias akimirkas skirti menui.

Kūrybą atrado mokykloje

Rasa prisiminė, jog mokykloje mokinių mėgstamuose atminimuose dažnai rašydavo, jog nori piešti ir būti menininke. Ji pasakojo, kad būdama penkiolikos susižavėjo grafika. Šioje srityje Rasa atrado save, todėl mėgstamiausios jos priemonės – plunksna ir tušas.

Pirmieji kūrybiniai bandymai – grafiniai krikščioniški simboliai – buvo publikuoti Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos laikraštėlyje „Kelyje“ bei Lietuvos Pranciškoniškojo jaunimo tarnybos leidiniuose. Savo kūryba su bendraminčiais Rasa dalinosi ir Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje veikusiame jaunųjų kūrėjų klube „Strėlė“ bei dizaino mokytojos Valdonijos Karaliūnienės dizaino būrelyje.

Popierius – dykuma

Rasa atskleidė, kad įkvėpimas ją dažniausiai aplanko kuriant. „Dievas – Kūrėjas tarsi išveda į dykumą, kur prakalbina širdį ir teikia įkvėpimą. Kūryba – tai žvilgsniai į baltą popieriaus dykumą, kuri pražysta“, – sakė Rasa.

Anot jos, savo talentu svarbu dalintis ir kurti grožį kitiems. Rasai labiausiai patinka sukurti ką nors naujo ir įdomaus. Menininkė mano, kad kūryba prilygsta stebuklui. Vienas naujausių jos kūrinių – rankų darbo škaplierius. Šios idėjos įgyvendinimas susijęs su šv. Terese Aviliete. Rasa pasakojo, kad su šia šventąja susipažino 2013 metais rašydama magistro darbą.

„Baigusi studijas maniau, kad pažintis su šv. Terese Aviliete baigta, tačiau 2015 metais su piligrimų grupe keliavau šv. Teresės Avilietės keliais. Iš šios piligrimystės troškau parsivežti škaplierių, bet neradau tokio, kuris man patiktų“, – pasakojo Rasa.

Praėjus pusmečiui, Rasa su drauge sukūrė kvalifikacinį seminarą tikybos mokytojams „Šv. Teresė Avilietė – Dievo gailestingumo giedotoja“. Vedant seminarus visoje Lietuvoje, brendo ir mintis sukurti škaplierių.

Pradėti kurti škaplierius ją paskatino draugės parvežtas škaplierius iš Karmelio kalno esančio Šventoje Žemėje. „Daugiau nebekilo klausimų, kaip kurti ir nuo ko pradėti, – sakė Rasa, tikinti, kad visa tai vyko per šv. Teresės Avilietės užtarimą. – Šios šventosios gyvenimo istorija ir knyga „Vidinės pilies buveinės“ yra naujas įkvėpimas kūrybai ir gyvenimui.“


Simas Kavarza ne tik turi gražų balsą ir šoka Kretingos meno mokyklos kolektyve, tačiau pasižymi ir geru humoro jausmu, tad jam puikiai sekasi vesti renginius.

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos abiturientas Simas Kavarza jau 10 metų lanko šokius Kretingos meno mokykloje ir tai dar ne viskas – jis taip pat puikiai dainuoja. Kartu su šokių kolektyvu „Ratilėlis“ S. Kavarza skina laurus Europos konkursuose, o savo puikų balsą rodo dainavimo konkursuose bei mokyklos renginiuose.

– Kas tave pastūmėjo šokių link?

– Istorija tikrai įdomi. Kai buvau mažas, labai mėgdavau lipdyti iš plastilino, tai aš ir tėvai sugalvojome nueiti į Kretingos meno mokyklą ir paklausti, kokiu panašiu kūrybiniu darbu galėčiau užsiimti. Taigi ten man pasiūlė dirbti su moliu, bet pajutau, kad tai man nėra taip įdomu. Tada gavau pasiūlymą lankyti šokius, nes šokių grupėje trūko berniukų – jų buvo tik 3, o mergaičių buvo 12 ar 13. Mane užrašė ir pradėjau lankyti šokius. Iš pradžių buvo labai sunku.

– O kaip buvo su talentu dainuoti? Ar dainuoti pats turėjai noro ar kažkas paskatino, pastebėjo Tave?

– Dainuoti norėjau, bet jeigu nebūtų mokytojas Stasys Stončius man pasiūlęs, pastūmėjęs, tai nieko nebūčiau pradėjęs.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas