Pajūrio naujienos
Help
2020 Balandis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną14°C debesuotumas 20 %
Naktį7°C debesuotumas 22 %
Apklausa

Ar saviizoliacijos dėl koronaviruso vietose reikėtų nuotolinės apsaugos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonė
Komentarų topas

Kuprinė

Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė 17-metė Erika Ševcova piešdama ieško savo stiliaus.

Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė 17-metė Erika Ševcova piešia nuo vaikystės. Jai piešimas – ne tik prasmingas laiko praleidimas, savęs tobulinimas, bet ir ją bei kitus žmones džiuginanti veikla.

Savęs dailėje vis dar ieško

Kaip prisiminė Erika, iš pradžių jos piešiniai buvo vaikiški, bėgant metams, tobulėjo. Anksčiau ji piešdavo spontaniškai kilusias idėjas, vėliau nusprendė išbandyti animacijos stilių, tačiau jos piešiniai dažnai būdavo pesimistiški, todėl, sulaukusi neigiamų komentarų apie juos, animacijų nebepiešė.

Vis dėlto jaunoji menininkė po kurio laiko grįžo prie popieriaus lapo – nupiešė Emos Vatson portretą ir suprato, kad jai išties pavyksta perteikti realybę. Dabar Erika stengiasi susitelkti į kūno proporcijas ir atrasti savo stilių.

E. Ševcova piešia, kai ją užplūsta „piešimo nuotaika“. Kartais Erika idėjų ieško internete, bando interpretuoti kurį nors dailės stilių. Taip pat nemažai idėjų jai suteikia jos dailės mokytoja Liudmila Liaudanskaitė.

Erika mėgsta piešti žmonės, tokius piešinius, kuriuose atsispindi žmogaus vidus. Taip ji pajunta, kad tobulėja ir pradžiugina artimus žmones, juos nupiešdama.

Jai labiausiai pavyksta realistiški kūriniai, bet neretai piešia ir animacinius veikėjus – taip išmoksta piešti kūno proporcijas. „Bet savo stiliaus vis dar ieškau“, – atviravo E. Ševcova.

Dailė merginai padeda atsipalaiduoti, ypač, jei kartu klauso muzikos – jai malonu žvelgti į besikeičiančias spalvas. Nupiešus gražiau negu anksčiau, ji savimi didžiuojasi, džiaugiasi, kad gali kurti.


Kiekvienais mokslo metais visų Lietuvos dešimtokų žinios tikrinamos per pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP). Gegužės ir birželio mėnesiais tikrinamos matematikos ir lietuvių kalbos, o vasario pabaigoje – anglų kalbos ir antrosios užsienio kalbos žinios. Tarp mokinių kyla diskusijų, ar tai yra naudinga mokiniams, ar tik kelia stresą.

Jaučia įtampą

Kretingos rajono Salantų gimnazijos dešimtokė Viltė Kniežaitė į PUPP egzaminus žiūri labai rimtai, nors jie ir nėra labai reikšmingi, bet merginai jie atrodo svarbūs norint pakeisti mokyklą. Pirmą pusmetį mokinė nejautė streso, bet laikui einant jį patyrė, ypač prieš artėjančią viešojo kalbėjimo įskaitą.

„Vis dėlto tai yra visų žinių, kurias įgijai iki X klasės, įvertinimas, – sakė mergina. – Žiūrėjau ankstesnes užduotis, kurios nepasirodė ypatingai sunkios, todėl streso dėl neišlaikymo tikrai nėra. Truputį nerimauju dėl bendrų rezultatų ir kad galiu nusivilti savo jėgomis.“

V. Kniežaitės manymu, norint nejausti streso, reikia per daug apie patikrinimus negalvoti. Vis dėlto tai yra ne valstybiniai brandos egzaminai, o paprasti įvertinimai to, ką išmoko per dešimt metų. Kadangi PUPP neturi ypatingai svarbios reikšmės, mergina stengiasi išlikti rami, mokosi, stebi kaip jai sekasi. Dešimtokė dar nesijaučia visiškai pasirengusi egzaminams, ypač užsienio kalbų patikrinimams, kurie vyksta vasario pabaigoje, bet ji stengiasi investuoti į tai laiko ir pastangų. „Manau, kad turėdami užsispyrimo ir didelio noro galime pasiekti, ko norėtume“, – teigė pašnekovė.

Mokinės nuomone, PUPP yra reikalingi, nes tai lyg pradžia brandos egzaminams. Juose mergina tikisi jausti šiek tiek mažiau streso, nes jau žinos, kaip viskas vyksta. Taip pat ji pridūrė, kad panašaus tipo egzaminus, kurie vadinami standartizuotais testais, rašo ir žemesnėse klasėse.

Darbėnų gimnazijos dešimtokei Samantai Žebrauskytei irgi rūpi artėjantys pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimai. Ji nori pasiekti kuo geresnių rezultatų ir į XI klasę žengti su kuo geresniais pažymiais.

„Šie egzaminai tikrai kelia stresą. Manau, kad kiekvienas mokinys turi baimę tą dieną iš lovos išlipti „ne ta koja“, – tikino S. Žebrauskytė. – Viena diena atstoja visą dešimties metų mokymąsi.“ Pašnekovė pasakojo, kad stresas pasireiškia nuovargiu, nes norisi kuo daugiau informacijos įsisavinti ir kuo geriau pasirengti, todėl dažniausiai nebelieka laiko sau.


Vilniaus universitete neurobiofiziką studijuojanti kretingiškė Eglė Jašinskaitė teigė, kad būsimi studentai turėtų nebijoti jų gyvenime vykstančių pokyčių: „Jeigu yra galimybė, būsimi studentai turėtų važiuoti į susipažinimo stovyklas. Pati joje nebuvau, todėl rugsėjį buvo sudėtingiau rasti bendraminčių. Nereikėtų bijoti dalyvauti, nors ir nieko nepažįsti.”

Kretingiškė 19-metė Eglė Jašinskaitė savo gyvenimo be gamtos mokslų nebeįsivaizduoja. Ilgai dvejojusi – studijuoti mediciną ar neurobiofiziką, mergina Vilniaus universitete pasirinko pastarąsias studijas. Pasak jos, susidomėjimą žmogaus smegenų veikla paskatino paauglystėje matyti filmai.

Studijose realizavo save

Neurobiofizikos mokslas tyrinėja gyvąsias sistemas ir nervų sistemos veiklą. E. Jašinskaitė prisiminė, kad šia disciplina ji susidomėjo X klasėje. „Atėjus laikui pasirinkti, kokius dalykus plačiau mokysiuosi vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje, ilgai svarsčiau. Buvo labai sudėtinga išsirinkti, nes visi trys gamtos mokslai – fizika, biologija ir chemija – labai man patiko“, – tvirtino pašnekovė.

Paauglystėje susižavėjusi mokslinės fantastikos filmais, kuriuose gvildentos dirbtinio intelekto temos, E. Jašinskaitė ėmė apie tai ieškoti informacijos internete ir mokslinėje literatūroje. „Ne kartą žiūrėjau Marvel žanro filmus, „Geležinį žmogų“. Nuolatos kildavo klausimai, kaip reikia padaryti tokią programą, kad dirbtinis intelektas bendrautų visiškai taip pat, kaip žmogus. Kuo daugiau pradėjau domėtis šia tema, tuo labiau ji man darėsi įdomesnė“, – pradžią prisiminė pašnekovė.

Mergina nutarė ieškoti studijų programos, kurioje būtų visos šios disciplinos – tam puikiai tiko neurobiofizika. Vis dėlto baigusi mokyklą, E. Jašinskaitė svarstė ir apie medicinos, inžinerijos, fizikos studijas. „Medicinos pabūgau, nes šioje profesijoje žmogaus gyvybė nuolatos yra tavo rankose, man tai – per didelė atsakomybė. Pagalvojau, kad geriau būsiu greta tokio darbo ir rinksiuosi neurobiofizikos mokslus“, – atskleidė pirmakursė.

Pasak kretingiškės, studijuojančių neorobiofiziką nėra daug – šiuo metu mokosi 27 žmonės, 2/3 jų – merginos. Studentė prisiminė, kad jai buvo sudėtingi pirmieji mėnesiai, atvykus į Vilnių: „Naujas miestas, kurį žinojau minimaliai, reikėjo laiko priprasti prie naujo gyvenimo būdo.“

Anot pašnekovės, pirmasis studijų semestras nebuvo sudėtingas. „Kartojome ir gilinome paskutinių metų mokyklos kursą, tad sunku nebuvo, o įpusėjus semestrui, norėdama išlaikyti gerus rezultatus, turėjau įdėti daugiau pastangų“, – sakė E. Jašinskaitė.

Pirmoji sesija kretingiškės neišgąsdino. „Maniau, kad viskas bus panašu kaip rengiantis brandos egzaminams. Ganėtinai daug laiko sesijos metu praleidau bibliotekoje, mokiausi nemažai. Rezultatai – geri, žinoma, visada norisi dar geriau“, – su šypsena kalbėjo studentė.

Bendroji chemija, fizikinė chemija, organinė chemija, dalykinė anglų kalba, matematika, įvadas į neurobiologiją – keletas disciplinų, kurias E. Jašinskaitė jau studijavo. Labiausiai mergina laukia gilesnių neurobiologijos disciplinos studijų.

Studentei įdomu, kaip veikia žmogaus smegenys, todėl ji svarsto ateityje rinktis neurobiologijos magistro studijas. „Dauguma žmonių suprantama esminius aspektus, kaip veikia žmogaus smegenys, tačiau šioje srityje dar yra daugybė neištirtų dalykų – tyrimams yra didžiulė erdvė. Noriu suprasti, kaip aš galvoju, kodėl žmonės mąsto. Neurobiofizika – artima sritis psichologijai, tačiau šiame moksle giliau nagrinėjamos žmogaus smegenys ir jų veiklą“, – komentavo E. Jašinskaitė.


Nors Kretingoje atsiranda vis naujų vietų, kur galima praleisti laisvą laiką, tačiau ar jaunimas Kretingoje nėra pamirštas? Ar jam yra kur burtis, leisti laiką su draugais? Neretai kretingiškiai renkasi aplinkinius miestus laisvalaikiui praleisti, pasigesta Kretingoje veiksmo ir erdvių, kur galėtų pabūti su draugais šaltais žiemos vakarais ar saulėtą vasaros dieną.

---

Justas VILČINSKAS, 17 metų:

Nors Kretingoje atsiranda vis naujų vietų, kur galima praleisti laisvą laiką, tačiau ar jaunimas Kretingoje nėra pamirštas? Ar jam yra kur burtis, leisti laiką su draugais? Neretai kretingiškiai renkasi aplinkinius miestus laisvalaikiui praleisti, pasigesta Kretingoje veiksmo ir erdvių, kur galėtų pabūti su draugais šaltais žiemos vakarais ar saulėtą vasaros dieną.c

Viltė MARMUKONYTĖ, 17 metų:

– Mano nuomone, Kretingoje labai trūksta erdvių rinktis jaunimui. Savivaldybė galėtų suteikti daugiau pastatų, įkurti vietų jaunimui susitelkti laisvalaikiu. Dabar tokia situacija, kad jaunimas, neturėdamas, kur rinktis, laiką leidžia parkuose ar centre tiesiog sėdi mašinose. Dauguma jaunuolių renkasi aplinkinius miestus. Mes su draugais laisvą laiką leidžiame namuose, norėtųsi kažkur drauge išeiti, pabūti, bet, deja, tokių vietų nelabai yra. Norėtųsi Kretingoje jaunimui šokių vakarų ar kino teatro, boulingo.

Mindaugas ORLOVAS, 26 metai:

– Jaunimas Kretingoje turi puikias sąlygas rinktis Motiejaus Valančiaus bibliotekoje veikiančiose erdvėse jaunimui „Savas kampas“, taip pat su jaunimu dirba jaunimo užimtumo specialistas Antanas Jonaitis. Laisvalaikiu jaunimas gali burtis parke ar kavinėse. Tačiau, manau, kad trūksta šiek tiek laisvo pobūdžio renginių. Man asmeniškai veiklų netrūksta, aš tiesiog einu ir darau.

Lukrecija ADOMAVIČIŪTĖ, 14 metų:

– Manau, mieste jaunimui šiek tiek trūksta veiklos. Dažniausiai laiką leidžiame Kretingos parke. Trūksta erdvių, kur galėtume pabūti su draugais, kai lauke šalta.

Martynas BRUŽAS:

– Manau, kad jaunimas Kretingoje renkasi jaunimui skirtose erdvėse „Savas kampas“ Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus bibliotekoje. Savivaldybė šioje srityje gana neblogai padirbėjo.

Kalbino Arnoldas JANKAUSKAS, fotografavo Vaidas MAŽONIS


Kretingiškis 21-erių Edvinas Miežetis rūpinasi tiesioginėmis muzikinio televizijos projekto „Lietuvos balsas“ projekto transliacijomis per socialinį tinklą „Facebook“.

Kretingiškis 21-erių Edvinas Miežetis prisimena gimtąjį miestą, kuriame užaugo ir praleido daug savo laiko. Taip pat prisimena draugus, mokyklą, linksmas akimirkas, tačiau dabar jis studijuoja kūrybos ir pramogų industrijos programą Socialinių mokslų kolegijoje Vilniuje bei dirba kūrybos namuose „Elitaz“.

Praktika tapo darbu

E. Miežetis studijuoti kūrybos ir pramogų industriją pasirinko, nes tikėjosi, kad tai bus jį dominantis mokslas, kuriame nebus monotonijos, nuolatinio sėdėjimo kabinete ir mokymosi iš skaidrių. Vaikinas, be šios programos, turėjo minčių apie vadybos studijas, bet nusprendė, kad tai – ne ta sritis, kuri jį domintų.

Kretingiškis džiaugiasi dabartinėmis savo studijomis. „Jos gana įdomios, kadangi yra daug praktikos, įvairiausios veiklos, kuri paskatina įveikti baimės jausmą“, – teigė jis.

Pašnekovui patinka meno, vaidybos, režisūros ir TV laidų vedėjo Arūno Valinsko improvizacijos paskaitos. Vaikino nuomone, A. Valinsko paskaitos ypatingos tuo, kad žmonės turi galimybę semtis patirties iš Lietuvos televizijos šou verslo atstovo.

Prieš pradėdamas dirbti „Elitaz“, E. Miežetis ten atliko praktiką, vasarą dirbo kaip laisvai samdomas darbuotojas, o po to gavo ir pasiūlymą įsidarbinti. Edvinas tikino, kad šiame darbe yra daug įvairovės – kiekvieną savaitę keliami nauji tikslai, idėjos, bandoma jas įgyvendinti.

Vaikino darbas susijęs su televizijos projektu „Lietuvos balsas“. Jis rūpinasi socialiniais tinklais – tiesioginėmis projekto transliacijomis per socialinį tinklą „Facebook“.

„Darbas su socialiniais tinklais nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti kitiems. Dirbti reikia ypač atsakingai“, – akcentavo E. Miežetis. Jo nuomone, sunkumų darbe nebūna daug, o jiems atsiradus viskas greitai išsprendžiama padedant komandai.

Televizija kaip filmas

Per laidos filmavimus televizijoje dirba apie 150 komandos narių, kurie turi savo pareigas ir stengiasi, kad filmavimai vyktų sklandžiai bei kokybiškai. Norėdamas dirbti tokį darbą, Edvino teigimu, žmogus turi būti kūrybingas, atsakingas, žinoti, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose. „Gyvenimas už kadro atrodo lyg geras veiksmo filmas“, – apibūdino kretingiškis.

E. Miežetis televizijos gyvenimą įsivaizdavo šiek tiek paprastesnį ir kitokį negu yra iš tiesų. Jis nemanė, kad reikia įdėti tiek laiko ir darbo, kad žiūrovai pamatytų tai, ką rodo per televiziją. „Realybėje darbas vyksta komandoje ir pagal tam tikrus punktus, planą“, – įvardijo jaunuolis.

Dirbdamas televizijoje E. Miežetis susipažino su ne vienu žinomu žmogumi. Jis teigė, kad praėjus tam tikram laikui, pamiršti apie tai, kad šalia tavęs yra garsūs žmonės, tiesiog nebegalvoji apie tai: „Jie tampa tavo kolegomis, su kuriais komunikuoji ir dirbi kiekvieną dieną.“

Kretingiškis pasidžiaugė naujomis pažintimis ir tai jam – svarbu. Jis tvirtino, kad naujos pažintys ir patirtis yra naudingas dalykas. Dauguma mano, kad dirbantieji televizijoje laiko sau beveik nerandą, tačiau šį stereotipą Edvinas paneigė, tikindamas, kad laiko sau visada lieka, jeigu sugebi planuoti. O savo laisvalaikį jis dažniausiai leidžia draugų kompanijoje.

Vita MICKUTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Pranciškonų gimnazijos abiturientė Julija Grigaitytė (kairėje) atlikdama eksperimentus su apyniu ekstraktu ir bioskaidžiuoju plastiku daug konsultavosi su biologijos mokytoja Lina Jucyte.

Pranciškonų gimnazijos abiturientė 18-metė Julija Grigaitytė ketina savo ateitį sieti su biologijos mokslu. Praėjusiais metais mokinė atliko projektą „Apynių ekstrakto pritaikymas bioskaidžių pakuočių pramonėje“, už kurį jai įteiktas valstybinio patento biuro pagrindinis prizas ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) Šveicarijoje nominacija.

Šiemet mergina toliau plėtoja šią idėją ir atlieka panašius bandymus su apynių ekstrakto distiliatu – mažesnės koncentracijos apyniu ekstraktu.

Apynių ekstraktas, įterpiamas į bioskaidų plastiką, sustabdo maisto gedimą ir jį apsaugo nuo pelėsio. Mergina tikino, kad panašūs tyrimai buvo atlikti tik su gvazdikėliu, o apie apynių ekstrakto pritaikymą iki šiol ji nerado jokios informacijos, tad vieną popietę eidama mišku pamačiusi apynius nutarė pabandyti juos pritaikyti. „Moksliniuose staripsniuose radau, kad apyniai turi antimikrobinių savybių, todėl pasidarė smalsu, ar juos pavyktų pritaikyti atliekant bandymus su bioskaidžiuoju plastiku“, – pradžią prisiminė J. Grigaitytė.

Idėją realizuoti prireikė kelių mėnesių. Pirmiausia mergina rinko apynius, juos sudžiovino, vėliau su soksleto ekstraktoriumi pasigamino ekstraktą, – tai užtruko apie šešias valandas. Tuomet buvo užaugintas pelėsis – moksleivė tam pasirinko baltą duoną dėl joje esančio didelio angliavandenių kiekio. Bioskaidųjį plastiką mergina pasigamino pati iš želatinos, tam tinka ir krakmolas, celiuliozė ar cukranendrės. Pagamintas produktas padalintas į dvi dalis – į vieną jų įterptas apynių ekstraktas.

Užaugintas pelėsis buvo pasėtas į laboratorinę petri lėkštelę, pelėsio viduryje J. Grigaitytė sukūrė ertmę, į kurią buvo įterptas apynių ekstraktas, ir lėkštelė kelias dienas buvo laikoma termostate. Po trijų savaičių be apynių ekstrakto buvusiame bioskaidžiajame plastike pelėsis užaugo, o antrajame pelėsių pėdsakų mergina neaptiko. „Praėjus laikui pamačiau aplink ertmę susidariusį žiedą, kuriame pelėsis neaugo, tai paskatino atlikti gilesnę analizę“, – kalbėjo J. Grigaitytė.


Kretingiškė 26-erių metų choro dirigentė Sigita Petrauskaitė Italijoje subūrė įvairių tautybių moterų chorą.

Kretingiškė choro dirigentė 26-erių Sigita Petrauskaitė pažintį su muzika pradėjo Kretingos meno mokykloje, kur mokėsi chorinio dainavimo. Sėkmingai ją baigusi Sigita suprato, kad toliau nori gilinti žinias apie muziką, todėl Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, mokytojos Virginijos Manšienės choro dirigavimo klasėje, mokėsi chorvedės profesijos subtilybių. Dabar ji Italijoje vadovauja pačios suburtam merginų chorui.

Pradžia – dainavimas

Po mokslų konservatorijoje Sigita, nusprendusi ateitį sieti su muzika, toliau mokėsi choro dirigavimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Dainiaus Puišio choro dirigavimo klasėje. Šiuo metu ji gyvena Italijoje, Milane, kur vadovauja pačios suburtam merginų chorui. Taip pat ji moko vaikus ir suaugusiuosius muzikinio rašto pagrindų, solfedžio, groti pianinu, dainuoti. Be šių veiklų, chorvedė akomponuoja solistams ir aktyviai dalyvauja prestižinio Cattolica del Sacro Cuore universiteto studentų choro veikloje.

S. Petrauskaitė prisiminė, kad Kretingos meno mokykloje chorinio dainavimo mokytis ją paskatino tėvai. Taip mergina suprato tikrąją dainavimo chore prasmę. „Manau, dainavimas chore „Saulainė“ buvo ta pradžia, kuri suteikė norą tapti choro vadove, būti panašiai į savo mokytojas“, – atviravo chorvedė. Pašnekovė pasakojo, kad su choru „Saulainė” jai teko dalyvauti konkursuose, festivaliuose Latvijoje, Vokietijoje, Makedonijoje, Vengrijoje ir kitose Europos šalyse bei laimėti prizines vietas.

Chorvedė tikino, kad studijuodama antrame kurse, ji buvo pakviesta į Vaclovo Augustino vadovaujamo Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ gretas. Choro dirigentė tvirtino, kad dainuoti tokiame chore – prestižas. Šio kolektyvo nariai yra profesionalūs dainininkai, kurie puikiai išmano savo darbą, geba atlikti itin sudėtingą muziką.

Kretingiškė atskleidė, kad dainuoti tokiame chore buvo labai gera patirtis bei puiki galimybė gėrėtis choro vadovo Vaclovo Augustino darbu su choru, atkreipti dėmesį į jo pastabas, kurias chorvedė galėjo pritaikyti rengdama kūrinius su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mišriu choru. Sigita pridūrė, kad su choru „Jauna muzika“ teko dalyvauti įvairiuose projektuose, koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.

Kiek vėliau mergina pradėjo dirbti Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje, kur vadovavo dviem chorams ir vokaliniam ansambliui, su kuriais teko aktyviai dalyvauti koncertuose. Pedagogė kurį laiką vaikus mokė ir dirigavimo pagrindų. Pabandžiusi pedagogės darbą S. Petrauskaitė atviravo, kad mokytojos darbas tikrai labai sunkus. „Vieni paaugliai drąsesni, kiti kuklesni. Norint su jais susidraugauti, turi vaikams parinkti kūrinį, kuris jiems būtų artimas“, – patirtimi dalijosi chorvedė. Sigita pasakojo, kad užmezgusi draugystę su vaikais, pamatydavo tikrąjį darbo rezultatą.

Studijuojant magistrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, choro dirigentei S. Petrauskaitei teko garbė dirbti choro artiste Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Mergina akcentavo, kad choro artiste dirbo tik metus, tačiau patirtis, kurią ji gavo – neišsenkanti. Chorvedė pasakojo, kad teatro choras yra didžiulė galia, kuri susideda iš 80 choristų. „Po pirmosios repeticijos kolegos manęs paklausė, ar dar ką nors girdžiu. Garsas buvo didžiulis, tačiau po kurio laiko prie to pripratau ir viskas atrodė normalu“, – pirmąja tokia patirtimi dalijosi pašnekovė. Anot jos, choro artistas turi mokėti savo chorinę partiją mintinai ir negana to, tam tikra kalba, dažniausiai italų, prancūzų, vokiečių, o vykstant spektakliui artistai turėdavo vos keletą minučių persirengti ir vėl grįžti į sceną.


Septyniolikmetis Ignas Vilkauskas vyko į Taizė susitikimą, kuriame pakeitė požiūrį į kai kuriuos dalykus.

Septyniolikmetis Ignas Vilkauskas, Pranciškonų gimnazijos mokinys, vyko į Taizė susitikimą. Ignas neturėjo planų sustiprinti tikėjimą, tik norėjo kitaip pasitikti Naujuosius metus. „Vis dėlto grįžau kitoks“, – pripažino jaunuolis.

Giedojo tūkstančiai

Šiemet jaunimo susitikimas vyko Vroclave Lenkijoje. Lietuviai gyveno lenkų šeimose. Igną itin sužavėjo lenkų svetingumas – jie atvykėliais rūpinosi kaip savo vaikais. Susitikimo dalyviams kasdien tekdavo traukiniu ir autobusu keliauti iki Vroclavo, kur vyko pagrindiniai renginiai.

Kasdien buvo rengiami dienos apmąstymai, per kuriuos lietuviai dalindavosi mintimis grupelėse. „Jose sutikau daug įvairių tautų naujų žmonių. Tada supratau, kokie žmonės yra skirtingi. Nors ir nesupranti, ką žmonės sako, jauti jų nuotaiką, mintis“, – mąstė pašnekovas. Taip pat vykdavo pamaldos įvairiomis kalbomis Šv. Jono Krikštytojo katedroje. Būdavo ir naktinė malda: pagrindinis jos akcentas – 6–7 minučių tyla. „Kai suvoki, kad su tavimi tą pačią sekundę tyli apie dešimt tūkstančių žmonių ir niekas neištaria nė žodžio, jauti, kaip tavo mintys išlaisvėja, suvoki, kad gali būti savimi“, – dalijosi patirtimi jaunuolis. Be to, jaunimas drauge giedodavo giesmes. „Vienu metu melstis su tūkstančiais žmonių – neįtikėtinas jausmas. Visi atsidavę gieda bendrą giesmę – net negalintys giedoti giesmę gieda gestais“, – dalijosi įspūdžiais Ignas.

Laisvu laiku vykdavo įvairios paskaitos tikėjimo, gyvenimo iššūkių, sunkumų, kitomis temomis, dalyviai patys galėjo jas pasirinkti. Sutinkant Naujuosius metus, vyko Tautų šventė – kiekvienos tautos atstovai rengė pasirodymus. Lietuviai šoko „Boba kepė blynus“, giedojo giesmę „Kalėda“. Taip pat susitikimo dalyviai susipažino su miestais, aplankė ir Trzebnicos Šv. Baltramiejaus, ir Šv. Jadvygos bažnyčias, ir vienuolyną.


Palangoje gyvenanti devintokė Mūza Olimpija Svetickaitė dalyvavo apdovanojimuose ,,Lietuvos Maximalistai 2019“ kultūros klube ,,Kablys“.

Palangos Senosios gimnazijos devintokė Mūza Olimpija Svetickaitė nuo vaikystės rašo eilėraščius, yra parašiusi pjesę, dalyvauja įvairiuose protmūšiuose, iniciatyvose, yra ne vieno konkurso laureatė. Neseniai ji tapo ir Lietuvos tūkstantmečio vaiku.

Pažino vaikystėje

Nuo vaikystės Mūza augo apsupta kultūros. „Vienas pirmųjų mano prisiminimų – didžiulė knygų spinta ir senelis, garsiai skaitantis Kristijoną Donelaitį ir Balį Sruogą. Kiek pamenu, namuose visada skambėdavo arba klasikinė, arba alternatyvi muzika, rokas, „Fojė“, „Skylė“, „Antis“, vakarais žiūrėdavome gerai vertinamus filmus, skaitydavome arba eidavome į spektaklius, parodas, diskusijas, knygų pristatymus“, – pasakojo jaunoji kūrėja.

Pirmąjį eilėraštį Mūza parašė būdama aštuonerių. Tuomet jos kūrybinis impulsas buvo jūra, pušynai, rūkas, vėliau būtent Palangos kraštovaizdis jai tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Sulaukusi 11-os ji pradėjo domėtis šiuolaikine kultūra, menais, ypač poezija, skaitė leidinius „Literatūra ir menas“, „Nemunas“. Ją traukė daugiasluoksnis eilėraščių pasaulis, paslaptingi jo šifrai, postmodernumas. Kultūra ją paskatino rašyti ir padėjo suprasti, kad menas – jos niša.

Per septynerius metus jaunosios poetės kūryba keitėsi. Sulaukusi dvylikos, M. Svetickaitė suprato, kad kūryba tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

„Iš pradžių rašiau ilgus, socialiai angažuotus eilėraščius primityviais šnekamosios kalbos sakiniais. Vėliau ėmiau justi saiką, tekstai trumpėjo. Tada socialines problemas mečiau į šalį ir susidomėjau jausenomis. Atradau metaforas, simbolistiką, ornamentuotą kalbėjimą“, – įvardino Mūza.

Kiek vėliau ėmė rašyti išpažintinę poeziją, grįžo prie paprastesnio, nuoširdesnio, tačiau vis tiek ironiško kalbėjimo. Dabar ji dažniausiai rašo laisvai ir atvirai, nebebando savęs įsprausti į jokius rėmus.

Ji vis dar ieško savęs poezijoje, ir tuos ieškojimus vertina. „Nėra nieko blogiau už nusistovėjimą. Tas, kas vertina nekintamumą, tegu pažvelgia į užsistovėjusias upes ir tai, kas iš jų lieka. Ieškojimai brandina, eidamas per juos paleidi balastą, tačiau iš kiekvieno etapo išsineši tai, kas iš tiesų vertinga“, – teigė jaunoji kūrėja.


Jūros įkvėpta kūryba

  • Kuprinė
  • 2019-12-20


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas