Pajūrio naujienos
Help
2020 Birželis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną24°C debesuotumas 5 %
Naktį13°C debesuotumas 70 %
Apklausa

Ar pasiilgote gyvų renginių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonė
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-01-10


„Reikia spėti pagauti akimirką, kai ne vien akimis, bet ir širdimi ją pamatai“, – sakė Rasa Pienė.

Kretingos bažnyčios chorvedė, pedagogė ir giesmių kūrėja Rasa Lapienė, viešojoje erdvėje labiau žinoma kaip Rasa Pienė, savyje slypėjusius kūrybos klodus pagaliau atvėrė fotografijai – kiekvieną užfiksuotą vaizdą ji geba įvilkti į gilią, jį sustiprinančią mintį. „Pagaliau galiu daryti tai, ką tikrai noriu, ką seniai brandinau savyje – fotografuoti. Ir dar daugiau. Per fotoobjektyvą pamatau vaizdą, ir mintys rimuojasi pačios. Savaime išeina iš gilumos, abi – nuotrauka ir mintis – viena kitą papildo ir sustiprina, lyg dvi paralelės, jų sintezė“, – atviravo profesionali muzikė ir savamokslė fotografė.

Rasa jau anksčiau buvo surengusi 2 personalines fotografijų parodas arbatinėje „Špitolė“ ir Kretingos bažnyčios galerijoje. Yra išleidusi 5 kompaktines savo įrašytų giesmių plokšteles, vieną jų 2015-aisiais, pavadintą „Malonės vėjas“, – dvigubą.

Menininkė salė labiausiai mėgstanti fotografuoti gamtos vaizdus ir žmones netikėtais rakursais, ypač – veidus, kuriuose atsispindi emocijos, vaizdus, kuriuose žaidžia šešėliai ir šviesa. Tai gali būti bet kur – gatvėje, bažnyčioje, darbe netikėtai pagautos žaismingos ir netikėtos akimirkos. Tačiau labiausiai kūrybiniai proveržiai ją aplankantys, fotografuojant jūrą – ji tokia gili, mąsli ir bekraštė, kaskart vis kitokia, kaip ir bėgančios žmogaus mintys. Arba būnat miške, braidžiojant po samanotus pušynus.


Į žaislų pasaulį įvedė „Mažasis princas“

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-01-10
Inga Paulauskaitė sukūrė originalią 12 žaislų – pasakų herojų – kolekciją, skirtą savo sūnėnui.

Kretingiškė 27-erių Inga Paulauskaitė siuva žaislus, – sukūrė visą jų seriją, susijusią su populiarių literatūros kūrinių bei pasakų herojais ir skyrė juos vos vienerių savo sūnėnui Arnui, kad šis kuo įdomiau pažintų jį supantį pasaulį.

Pirmoji buvo lapė, atkeliavusi iš Antuano de Sent Egziuperi „Mažojo princo“. Kūrėja sakė, jog jai labai įstrigusi mintis iš šio kūrinio, kai berniukui Lapė pasakiusi, kad dabar esanti tik lapė, bet, kai jiedu susidraugaus, ji būsianti vienintelė.

„Kai brolio Dariaus šeima laukė pagausėjimo, pasakė, kad dovanų labiausiai norėtų rankų darbo žaislo. Dabar tokie ypač vertinami.

Žinojo, kad mėgstu sau pasisiūti ir nusimegzti rūbų. Taip į sūnėno kolekciją ir atkeliavo manoji lapė. Antroji buvo žirafa iš „Daktaro Aiskaudos“. Po to sekė liūtas, tigras, koala, dramblys, meškėnas ir kiti. Kas mėnesį kūriau po vis kitokį žaislą, kad vaikas, vėliau girdėdamas ir skaitomas pasakas, susipažintų su gyvuoju pasauliu“, – sakė I. Paulauskaitė.

Jauna moteris neslėpė, jog sąmoningai atsisakiusi meškinų, zuikių ir šuniukų, nes šiais užverstos parduotuvių lentynos. Ilgainiui apie jos pomėgį sužinojo ir aplinkiniai, tad dabar sukurianti žaislų ir pažįstamų vaikams. Atskirą žaislų kolekciją pasiuvo ir Kretingos rajono Motiejaus Valančias viešojoje bibliotekoje surengtai kalėdinei mugei.

Jos kalėdiniai žaislai šioje mugėje, gausybės puošmenų bei dekoracijų fone, traukė akį savitumu ir originalumu, – dviejų vienodų nebuvo. Tačiau, atviravo pašnekovė, žmonės jais labiau tik pasidžiaugdavę: „Manau, kad šiandien esame visko pertekę. Ne visi įvertina rankų darbą, – kitiems minkštas žaislas atrodė nevertas kelių eurų, kai ryškių serijinių gamyklinių apstu prekybos centruose bei dėvėtų rūbų parduotuvėse.“

I.Paulauskaitės žaislai kruopščiai pasiūti: suderintos ir preciziškai apgalvotos detalės. Kūrėjos žodžiais, lavinant estetinį vaiko skonį, ir žaislo rūbai turi būti tvarkingi bei stilingi. Kai kuriuos ji numezga ar apneria vąšeliu. Rūbams naudoja namie atlikusias skiautes arba perka naudotas medžiagas ar drabužius. Nes, akcentavo, jai esą labai svarbus ekologinis požiūris tausoti gamtą, antrąkart panaudojant tai, kas įprastai išmetama.

Siūti žaislus anksčiau neturėjusi patirties, to mokėsi iš interneto. Tačiau ten pateiktos tik idėjos, o iškarpas turėjusi susigalvoti pati. „Siūdama pagal tą pačią iškarpą kitą žaislą, jo neatkartoju. Identiškai ir neišeitų, o ir sąmoningai to vengiu“, – tvirtino pašnekovė. Prie kiekvieno žaislo kelnyčių – kol kas ji tik berniukiškai rengė savo žaislus – pritvirtina savąjį braižą patvirtinančią emblemėlę „Pagaminta su meile“.

„Didelių ambicijų neturiu, – sukūriau žaislų kolekciją mylimam sūnėnui. Šis užsiėmimas man buvo labai mielas. Dabar galvoju siūti labiau buičiai skirtus reikmenis, atsižvelgiant į didėjantį žmonių gyvensenos polinkį į ekologiją“, – atviravo Palangoje viešbučio administratore dirbanti I. Paulauskaitė.


Mano prioritetai – gėlės, moteris ir jos siela, būtis, egzistavimas“, – sakė dailininkė Augustė Santockytė.

Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje iki sausio 14 d. dar galima aplankyti jaunos tapytojos Augustės Santockytės retrospektyvinę parodą „Pojūtis“.

„Esu Augustė Santockytė, tapytoja ir… truputį architektė, gimusi gražiame Kretingos mieste. Piešimas, tapyba, meniniai, kūrybiniai užsiėmimai mane lydi nuo pat mažumės. Menas, kūryba, buvę tik pomėgiais, pamažu peraugo į norą tapti profesionalia menininke“, – parodos anotacijoje prisistato tapytoja.

A. Santockytė 2018 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo architektūros bakalauro laipsnį, tačiau būtent tapyba yra jos pašaukimas ir kasdienybė: „Studijavau architektūrą, nes tikiu, kad visos meno sritys tarpusavyje yra susijusios, architektūra su tapyba – taip pat. Architektūros studijos praplėtė mano, kaip jaunos kūrėjos, akiratį, išmokė su atsakomybe žiūrėti į meną, kūrybą, idėjas“. Pasak dailininkės, jos paveikslai gimsta iš daugybės eskizų, svajonių, prisiminimų, kelionių, netekčių, pastebėjimų.

„Tapydama „žvelgiu“ į savo pačios jausmus, patirtis. Kuriu žmogui, o kuriant kyla egzistenciniai, moters esybės, meilės svarbos klausimai. Mane visuomet žavėjo realistiniai-hiperrealistiniai paveikslai. Kūryboje būtent tai ir atsispindi. Realybė kartais persipina su moksline fantastika, jos elementais, siurrealizmu, simbolizmu. Hiperrealistinė tapyba – tarsi meditacija“, – prisipažino dailininkė.

„Ne vienas parodos lankytojas, atėjęs apžiūrėti Augustės parodos, pasijuto, švelniai tariant, keistai, o gal net apgautas. Daugelis, ko gero, taip ir išėjo nesupratę, ką gi jaunoji tapytoja eksponuoja: tapybos darbus, fotografiją ar kažkokios miksuotos technikos atspaudus. Buvo tokių, kurie mažesnio formato paveikslus (dalis jų ne kabo ant sienos, o yra išdėlioti) vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti dažo pėdsakus arba, niekam nematant, pirštais lietė drobes, nes negalėjo patikėti, kad tai, ką jie mato, yra nutapyta. Itin preciziškai nutapyti Augustės darbai įžiebė rimtas diskusijas apie meno turinio ir formos santykį,“ – šitaip jaunos kretingiškės menininkės parodą pristatė Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė.

„P. n.“ informacija


Pagarba viskam, kas gyva

  • Smiltys
  • 2020-01-10
Valentino Dilgino akvarelėse gamta alsuoja baltiškąja pasaulėjauta.

Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje atidaryta 49-erių menininko iš Kretingalės Valentino Dilgino akvarelės darbų paroda. Paveiksluose – pažįstami Kretingos apylinkių bei Žemaitijos krašto vaizdai, atspindintys giluminį žmogaus ryšį su gamta.

V. Dilgino darbuose itin juntamos sąsajos su senąja baltų kultūra, pasaulėjauta ir filosofija, sakraliniu pasaulio suvokimu, todėl gausu etnokultūrai būdingų simbolių bei ženklų.

Menininkas neapsiriboja vien akvarelėmis, jo kūrybos diapazonas – itin platus: jis kuria iš gintaro skulptūrėles, amuletus ir dalyvavo tarptautinėje gintaro ir juvelyriškos parodoje „Amber Trip 2004“, taip pat drožia iš medžio skulptūras ir skrynias, užsiima žalvario juvelyrika.

Menininkas jau surengė kelias akvarelės darbų parodas Žemaitijos miestuose, dalyvauja tarptautiniuose pleneruose, o 2016-aisiais kartu su 15 Lietuvos akvarelininkų grupe atstovavo šaliai tarptautiniame simpoziume „Fabriano in Acquarello“ Italijoje.

Kretingos meno mokykloje kūrybinių pradmenų gavęs, Telšių taikomosios dailės technikume medžio apdirbimo technologijas studijavęs, o vėliau Klaipėdos universitete turizmo ir rekreacijos bakalauro bei teatrologijos magistro diplomus įgijęs, V. Dilginas pasižymi plačiu požiūrių diapazonu, įvairiapuse veikla.

Menininkas gilina žinias etnokultūroje ir dalijasi jomis per edukacinius užsiėmimus, rengia baltiškas apeigas. Jis – ir aistringas keliautojas: noras pažinti kitų šalių papročius nuvedė jį į Maroką, Egiptą, Indiją, Izraelį, Turkiją, Siriją, Vietnamą, Singapūrą, Braziliją, Argentiną, Gvatemalą, Panamą ir kt šalis.

„P. n“ informacija


Laukžemės kaime gyvenantis fotografas Karolis Bakūnas

Laukžemėje gyvenantis fotografas Karolis Bakūnas, įamžinęs garsųjį Lazdininkų, arba darbėniškių prezidentiniu pramintą, malūną, „Fujifilm“ praėjusių metų talento konkurse su šia nuotrauka pelnė nugalėtojo vardą.

Įteikė ir Prezidentui

Žvaigždėto dangaus fone įamžinęs Nausėdų giminės malūną Karolis ne tik konkurse laimėjo I vietą – jo nuotrauka buvo įteikta ir pačiam LR Prezidentui Gitanui Nausėdai. Pirmosios vietos nugalėtojas taip pat laimėjo kelionę į Fuerteventurą, salą, kurioje įvyko kūrybinė stovykla su vienu žinomiausiu šalies fotografu Algiu Krikščiūnu.

Fotografas konkurse dalyvavo trečią kartą, pirmą kartą pateko į finalą, tačiau iškovoti pergalės nepavyko. Antrą kartą sekėsi kiek prasčiau, tačiau jis nepasidavė, ir trečias kartas jam atnešė nugalėtojo titulą.

Karolis „Pajūrio naujienoms“ atskleidė ir įdomią šios nuotraukos atsiradimo istoriją. „Kiekvienais metais konkursui pateikdavau portretines nuotraukas, tačiau šįkart kilo mintis nusiųsti Lazdininkų malūną, kurio nuotrauką buvau padaręs prieš trejus metus ir padėjęs ją „į stalčių“, – prisiminė jis.

Padaryti šią nuotrauką K. Bakūną įkvėpė laisvė: „Laisvė ne nuotraukoje, o savyje. Dažniausiai naktimis fotografuoju, kai norisi pabėgti nuo darbinės rutinos ir vėl pamėgti fotografiją.“

Sustabdyta žvaigždėto dangaus ir Lazdininkų malūno „šokio“ akimirka iš dalies buvo atsitiktinė. „Darant šią nuotrauką atsidūriau geru laiku tinkamoje vietoje. Pro šalį važiavo mašina, kuri apšvietė malūną, o ir dangus buvo itin giedras, todėl ši nuotrauka yra koreguota nedaug, – kalbėjo fotografas pasidžiaugęs savo pasiekimu. – Ši nuotrauka man – tarsi Leonardui da Vinči „Mona Liza“. Kartais padaryti maži dalykai gali virsti realybe, todėl šis darbas man primena, kad niekas nevyksta be reikalo.“

Ne viena Karolio nuotrauka yra daryta naktį Laukžemės kaime. „Kretingos rajone dažniausiai sukiojuosi aplink Laukžemę, tad visi naktiniai darbai ten ir „gimsta“, – sakė K. Bakūnas. – Rajonas, kaip ir visas pajūrio regionas, mane įkvepia savo žvaigždėtu dangumi, tokio niekur kitur Lietuvoje nerasite.“


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-12-13

Teatro trupė spektaklį šiuo metu rengia dalimis. Pirmadienį įvykusioje repeticijoje dalyvavo (iš kairės)Audrius Jurgutis, Virginijus Japertas, Vitalija Potrienė, Simas Končius, Rokas Pilibaitis, Andromeda Neimontaitė.

Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriuje neseniai pradėjęs dirbti meno vadovas Saulius Vaičiulis vydmantiškius subūrė į Gerų žmonių teatrą. Jie jau rengia savo pirmąjį pasirodymą pagal Lietuvos režisieriaus, aktoriaus, pedagogo, dramaturgo Boriso Dauguviečio pjesę „Žaldokynė“.

Įgyvendino svajonę

Kurti teatro trupę bendruomenėje mintis kilo gerokai anksčiau. „Mintis, kad reikėtų kažką panašaus kurti, kilo, kai praėjusioje kadencijoje buvau bendruomenės tarybos narys“, – pradžią prisiminė S. Vaičiulis.

Jį papildė ir Vydmantų skyriaus vedėja Jolanta Japertienė: „Buvo ir entuziastų, ir idėja, tačiau kalbos liko kalbomis, nes kiekvienas užsiėmęs savo darbais. Išgirdau šią Sauliaus svajonę, tačiau jai įgyvendinti reikėjo ir pokyčių – laiko subręsti mintims, o ir meno vadovo vieta atsilaisvino mūsų skyriuje. Pradėjau ieškoti žmogaus, žinojau tik tiek, kad Saulius turi verslą ir yra dirbęs kultūros srityje, tačiau buvo sunku patikėti, kad jis sutiks užimti šią vietą.“

Nors S. Vaičiulio verslas nėra susijęs su kultūra, tačiau ši sritis jam ne svetima. Vyras yra baigęs renginių režisūrą. „Man liko neatliktų darbų. Anksčiau dirbau renginių režisieriumi Palangoje, o teatras liko tai, kas buvo neįgyvendinta. Mano svajonė – pastatyti spektaklį“, – idėjos įgyvendinimo priežastį įvardijo S. Vaičiulis.

Iš pradžių meno vadovo tikslas buvo įgyvendinti idėją, tačiau, pradėjus rinkti trupę, atsirado ir kitų šios veiklos prasmių. Režisierius įvardijo, kad embriono stadijoje dar esantis teatras sulaukia teigiamų visuomenės vertinimų: „Pajutau, kad žmonės nori, yra daug žmonių, kuriems to reikia, Vydmantams to reikia, todėl iš tikrųjų matau tame prasmę.“

Meno vadovo teigimu, tokios iniciatyvos pakeičia ir atmosferą gyvenvietėje: „Tai keičia žmonių požiūri ir į juos pačius. Tam įtakos turėjo ir klebonijos, seniūnijos, bendruomenės atgimimas.“


Paveiksluose išliejusi samaninę šviesą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-12-13
Kretingiškė menininkė ir pedagogė Liuda Liaudanskaitė kraštiečiams pristatė naująjį akvarelės darbų ciklą „Samaninės šviesos rate“, inspiruotą potyrių Islandijoje.

Šią savaitę Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje atidaryta 61-erių kretingiškės menininkės Liudos Liaudanskaitės akvarelių paroda „Samaninės šviesos rate“, atkeliavusi tiesiai iš Vilniaus Bernardinų vienuolyno galerijos. Į parodą menininkė pristatė 19 paveikslų, kurie žavi šviesos persmelktais melsvais-rusvais-žalsvais Islandijos gamtos vaizdais ar jų kontūrais.

Šviesa – lyg raktinis žodis

Pristatydama parodą L. Liaudanskaitė sakė, kad visas darbų ciklas gimė labai greit – per 3 savaites, tai buvęs ypatingas potyrių laikas, viešint Islandijoje.

„Išvykau, neturėdama tikslo sukurti šį ciklą. Bet buvau tarsi „katapultuota“ į ypatingą kraštą,– patekau na ne į Marsą, bet į šalį, kuri nustebino landšaftu: pamatai, kaip žemė tarytum atskyla nuo dangaus ir ant pliko akmens šviesa žaidžia su samana ar kerpe, kaip iš po akmens į trumpos vasaros saulę stiebiasi alyva. Ir žmonės ten labai širdingi, nors jų nėra daug. Norėjosi pamatyti šiaurės pašvaistę, bet neteko, nes viešėjau birželį, kai naktis tarsi ištirpo šviesoje“, – vaizdingai kalbėjo L. Liaudanskaitė.

Menininkė akcentavo, kad sukurti ciklą ją ir inspiravo buvimas kitoniškoje gamtoje. Visapusiškas tamsos nebuvimas ne tik fizine, bet ir dvasine prasme nušviečia visus L. Liaudanskaitės ciklo kūrinius.

Nematomas pasaulis, atviravo kūrėja, ją visada domino: „Pati sau užduodu egzistencinius klausimus, – niekur gi nuo savęs nepabėgsi. Šviesa man tapo raktiniu žodžiu, smalsavau, žvelgiau įdėmiai į tai, ką mačiau aplinkui, o ranka dirbo savo darbą“, – tvirtino pašnekovė.


Išleido knygą apie Palangos orkestrą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-12-13
Nuo 2000-ųjų orkestrui vadovaujantis Vygantas Rekašius įsitikinęs, kad be pučiamųjų muzikos vasarą Palanga jau būtų ne Palanga.

Palangos koncertų salėje įvykusiame susitikime su miesto visuomene pristatyta ne tik biografinius faktus, bet ir orkestrantų įdomius gyvenimus atspindinti knyga „Palangos orkestras. Dialogai“ bei kompaktinė plokštelė su įrašyta kompozitoriaus Eduardo Balsio muzika.

Spausdintą žodį lydi muzikos garsai

Oficialiai orkestras gyvuoja nuo 1953-iųjų, tačiau vasaros koncertai Birutės parko rotondoje skaičiuoja beveik 120 metų. Knygos atsiradimo idėja, anot orkestro vadovo ir dirigento Vyganto Rekašiaus, – paprasta: laikas skuba, vieni muzikantai ateina, kiti išeina, su kai kuriais, žinant jų nepakartojamas istorijas ir santykį su muzika, galbūt atsisveikinama visam, tad norėjosi užfiksuoti nors dalelę šių prisiminimų.

Nuskambėjus orkestro atliekamam fragmentui iš Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“, o vėliau – ir „Habanerai“, V. Rekašius atsakė į klausimą, kodėl knygą lydi kompaktinė plokštelė būtent su šio garsaus lietuvių kompozitoriaus kūriniais: E. Balsys ne tik yra gyvenęs Palangoje, netoli parko, kur vykdavo koncertai, bet ir pats rašė tiek originalią muziką, tiek aranžuotes pučiamųjų orkestrams.

„Kreipėmės į Lietuvos muzikos informacijos centrą, prašėm duomenų apie Eduardo Balsio kūrinius, daug laiko tam sugaišom, vėliau dvi dienas su orkestru praleidom Vilniaus garso įrašų studijoje. Dalį įrašytų kūrinių ir pristatome šioje kompaktinėje plokštelėje“, – pasakojo V. Rekašius.

Apie pažintį su Palanga ir orkestru, kaip rinko duomenis knygai ir kūrybinius procesus, papasakojo kūrybos namų „Kregždynas“ žodžio meistrė Viktorija Urbonaitė ir dizainu besirūpinanti fotografė Laima Penek. Abi kūrėjos atviravo, jog į 200 puslapių sutalpinti turtingą orkestro istoriją joms buvo įdomus iššūkis. „Iš orkestro vadovo užduotį buvom gavusios vienintelę – kad mūsų parašyta knyga nenugultų į lentyną, o būtų patraukli, skaitoma“, – teigė jos ir prisiminė pačią pradžią.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas