Pajūrio naujienos
Help
2019 Lapkritis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se3101724
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 100 %
Naktį5°C debesuotumas 10 %
Apklausa

Ar nešiojate atšvaitus?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Pristatydama septintąją poezijos rinktinę „Miegančios chimeros“ poetė Elena Karnauskaitė savo kūrybos gerbėjams paskaitė eilių.

„Aš manau, kad poezija yra ypač šiuolaikiškas žanras, nes tekstai – nedideli, jiems perskaityti nereikia daug laiko. Ir jie yra talpūs“, – kalbėjo poetė Elena Karnauskaitė, šią vasarą pristačiusi jau aštuntąją savo knygą ir septintąją poezijos rinktinę „Miegančios chimeros“.

Briedė išbrido iš jūros

Iš Kretingos rajono kilusi, Jokūbavo ir Kretingos mokyklose besimokiusi ir jau tada, šešiolikos metų, pirmuosius eilėraščius išspausdinusi poetė ir eseistė Elena Karnauskaitė leidyklos „Odilė“ šiemet išleistą eilėraščių rinktinę „Miegančios chimeros“ pristatė Palangoje, „Ramybės“ galerijoje, prieš tai – Klaipėdoje bei Jokūbave.

Knygos pristatyme dalyvavo pirmosios E. Karnauskaitės poezijos rinktinės krikštatėvis, pavadinimą „Briedė jūroje“ jai pasiūlęs rašytojas Rolandas Rastauskas ir literatūrologas Marijus Šidlauskas, rašęs recenziją pirmajai poetės knygai.

„Elena rašo laikydamasi Adomo Mickevičiaus sukurtos formulės „matau ir aprašinėju“, pradėdama nuo labai konkretaus vaizdo ar pojūčio, o pačioje eilėraščio pabaigoje visada esama tokio lyg smūgio: įvyksta kažkas netikėto, ir tu aikteli, stabteli, tave išmuša iš vėžių... Bet, pasirodo, ji ten ir ėjo. Tad šita kelionė tęsiasi, tęsiasi turbūt ir pačia banaliausia prasme: eina metai, poetė bręsta, ir štai pagaliau toji briedė subrendo, pasikeitė briedės visa eigastis, judesiai, net balsas pasikeitė. Ir jeigu stebėtume tą kitimą, tą poeto egzistencinę kelionę – o juk poezija yra tam tikra egzistencinės veiklos sritis arba egzistencinės veiklos rūšis, – pamatytume: briedė gal jau nebe jūroje“, – įžvalgomis pasidalino R. Rastauskas.

„Elena – viena savičiausių, įdomiausių mūsų regiono poečių, kuri jau yra pasiekusi savo brandą, – akcentavo M. Šidlauskas. – Visa poezija iš esmės yra apie meilę ir mirtį. Meilės tema yra apskritai visos lyrikos variklis. Elenos naujoje knygoje yra mažiausiai dešimt eilėraščių, kuriuose kalbama apie mylimąjį. Net ne tiek apie mylimąjį, kiek apie tuštumą, kai mylimojo nėra. Apie tą amžinąjį žmogiškos širdies ilgesį, bet tas ilgesys jokiu būdu ne sentimentalus, jis suvaldytas, su ironijos prieskoniu, su paradoksais – išties savitas ir įdomus šios temos plėtojimas. Apie meilę yra kalbama jautriai ir brandžiai, ir kartu tas kalbėjimas turi egzistencinį geluonį, kuris būdingas šiuolaikinei žmonijai. Galime konstatuoti: meilės atsargos pasaulyje mažėja, kaip ir visų kitų išteklių. Turime visokių jos pakaitalų, ir net labai nepatrauklių, ir ta problema yra ir filosofinė, ir politinė, ir socialinė. Apie tai kalba ir Elena: apie visos mūsų žmonijos rūpestį ir skausmą.“


„Teatras yra mano gyvenimas“, – sakė anykštėnas režisierius Jonas Buziliauskas.

„Visos Agotos išeinat į priekį, dabar – visi Bekampiai ir Bekampienės, Antanai, Vincai – taip pat, kur vienintelis piršlys?!“ – paskutinius nurodymus paskutinėje repeticijoje, prieš prasidedant tarptautinį festivalį „Baltijos rampa“ papuošusiam spektakliui „Amerika pirtyje“, Kretingos rajono kultūros centre ir lietuvių, ir rusų kalbomis davė anykštėnas režisierius Jonas Buziliauskas.

Rūpėjo visuma

Vien Agotų nusilenkė kokios penkios, Antanai – šeši, Bekampiai – aštuoni, mat tą patį jungtinį spektaklį, tik atskiras jo scenas, vaidino lietuviai, latviai bei estai. Pasižiūrėti, kaip sekasi, J. Buziliauskas anksčiau buvo nuvykęs į abi kaimynines šalis. Svetimų aktorių, kurie turi savo teatrų režisierius, o į jų gimtąsias kalbas išverstą lietuvišką pjesę gavo gerokai iš anksto, jis nemokino. Užduotis buvo kiekvienai teatro grupei paruošti scenas taip, kaip jos jas supranta, atskleisti savo stilių. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ ir profesionalų, ir mėgėjų, pasak J. Buziliausko, jau „statyta perstatyta“. Daugelis teatrų šią pjesę šiuolaikina, prigalvoja kitokių niuansų, įdiegia dabartinių technologijų, sieja su dabartinėmis aktualijomis – ir tai gerai.

„Mano sumanymas buvo viską aprėpti, epizodus sujungti į visumą, kad tie patys skirtingų šalių ir skirtingų Lietuvos teatrų personažai – Agotos, Bekampai, Antanai arba Vincai, – vaidinantys po 5 ar 10 minučių, gražiai pakeistų vienas kitą, kad būtų spektaklio tąsa“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė jis.

Vaidinimą, kurio epizodus paįvairino ir žemaičių, ir dzūkų, ir suvalkiečių bei aukštaičių tarmės (vaidino įvairių Lietuvos regionų – Telšių Žemaitės, Varėnos r. Matuizų, Jurbarko Konstantino Glinskio, Skapiškio „Stebulės“, Utenos kamerinis teatrai), režisierius pavadino eksperimentu, turinčiu išliekamąją vertę vien dėl to, kad kūrinys „Amerika pirtyje“ specialiai buvo išverstas ir į latvių bei estų kalbas. Vis dėl to sunkiausia, anot pašnekovo, – ne suvaldyti visumą, o kad repeticijoms reikėjo daugiau laiko.


Kretingiškė Augustė Santockytė savo kūriniuose vaizduoja moters gyvenimo etapus, per juos išgyventas emocijas. Nuotraukoje esantis paveikslas „Kita pusė“ – tai planeta ir siela, belytė asmenybė, žiūrinti į žemę ir tiesiog jaučianti.

Ne vieną asmeninę, architektūros parodą surengusi kretingiškė menininkė 24-ejų Augustė Santockytė tapybos darbuose vaizduoja moters gyvenimo etapus, jos emocinį pasaulį, jaunus žmones, jų problemas, šeimą, laisvės troškimą. Jos sukurtais paveikslai jau žavimasi visoje šalyje, kūrinius perka ir užsienio kolekcionieriai.

Kova su disciplina

Baigusi architektūros studijas mergina gyvenimo nesieja su šia sritimi. „Studijose išmokau disciplinos, laiko planavimo, tikslumo, detalizavimo, – tikino ji, pridurdama, kad laiko planavimo įgūdžius naudoja ir dabar, save „įrėmindama“ į laiką, kuomet gali tapyti, o kada ne. – Studijavau architektūrą, nes tikiu, kad visos meno sritys yra susijusios. Architektūros studijos praplėtė mano, kaip jaunos kūrėjos, akiratį, išmokė su atsakomybe, pasiaukojimu žiūrėti į meną, kūrybą.“

Mene A. Santockytė – nuo pradinės klasės. „Tėvai ruošė ne tik architektūrai, bet skatino mokytis ir akademinio piešimo, visko, kas reikalinga architektūrai. Nuo pirmos klasės mokiausi pas įvairius Lietuvos dailininkus privačiose studijose. Kiekvieno jų indėlis į mano, kaip augančios kūrėjos asmenybę, buvo neįkainojamas“, – pradžią prisiminė ji.

Studijuodama Augustė išgyveno nemažai vidinių konfliktų, kurie atsispindėjo jos kūriniuose. „Maištavau prieš discipliną, bespalvį gyvenimą, ieškojau meno laisvės – tai įkvėpė kurti“, – atskleidė menininkė.

Kurti įkvepia ne tik išgyvenami etapai, bet ir per juos patiriamos emocijos. „Kai tik kyla idėja, jaučiu kažkokią emociją, pavyzdžiui, pyktį, iš karto puolu prie drobės ir pradedu, o pabaigti galiu ir bet kokioje nuotaikoje“, – paaiškino Augustė, tvirtindama, kad tapo būdama tiek teigiamos, tiek neigiamos nuotaikos, pavyzdžiui, romantiškos.

Vienas emocijų pavyzdžių dabar puošia jos tėvo darbo kabinetą. „Architektūroje turėjau daug nuoskaudų. Pas tėtį darbe yra paveikslas, kur didysis pirštas yra išlindęs per brėžinį“, – įvardijo jaunoji kūrėja.

Anot kretingiškės, prasmingiausias jos darbas „Laisvė“, kuriame vaizduojamas paukštis ir kolona. „Virvė ties paukščiu ir ties apgriuvusia kolona tiesiog nutrūksta. Tai kultūros ir gyvybės priešprieša, mirties ir gyvenimo atspindys. Vienu metu buvo ir kova su architektūra, ir senelio išėjimas, maištavimas, kodėl turi būti taip ir ne kitaip, taip gimė šis paveikslas“, – atviravo jaunoji kūrėja.

Su architektūra šiuo metu darbai siejasi tik tikslumu. „Siejasi tiksliomis detalėmis“, – sakė A. Santockytė.


Jotvingių ainio dovana Darbėnų bibliotekai

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-06-21

L. Rimgaila leidinį „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“ įteikė Darbėnų bibliotekininikėms Jurgitai Anužienei (kairėje) ir Danutei Paulikienei.

Darbėniškio Jotvingių kryžiaus riterių ordino nario Leopoldo Rimgailos rūpesčiu Darbėnų biblioteką pasiekė solidi dovana – dizainerio Viliaus Purono originali knyga „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“

„Tai – prasminga dovana Darbėnų krašto bendruomenei“, – neslėpė Darbėnų bibliotekos bibliotekininkės Danutė Paulikienė ir Jurgita Anužienė.

Knygą pristatė Šiauliuose

Pats L. Rimgaila dalyvavo knygos „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“ pristatyme, kuris buvo surengtas Šiauliuose, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Jame dalyvavo ir knygos sumanytojas dizaineris Vilius Puronas.

Knyga gausiai iliustruota, ji sumaketuota naudojant koliažo techniką, ir dabartinės technologijos galimybės yra derinamos su Viduramžių dekoro stilistika – knygą puošia geležinis jotvingių kryžius, priduodantis svorio ne tik tiesiogine prasme, bet ir tam, kas toje knygoje išguldyta.

Knyga pasakoja apie Jotvingių kryžiaus riterių ordino istoriją, tradicijas, žmones. Šis ordinas – viena seniausių Lietuvos organizacijų – Jotvingių ordino įkūrimo data laikomi 1487-ieji, ordiną sudarė kilmingos Lietuvos šeimos. Nors 1852 m. carinė valdžia uždraudė ordiną, jis slaptai egzistavo.

Brolija oficialiai reorganizuota buvo 1918 m. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, o 1936 m., siekiant atgaivinti tradicijas, ordinui buvo grąžintas senasis pavadinimas, suteiktas XVII a. antroje pusėje – „Jotvingių kryžiaus riterių ordinas, globojamas riterio ir kankinio šv. Viktoro, garsaus valdovo ir gynėjo“. Deja, po kelerių metų, 1940-aisiais, ordino veikla sovietų valdžios buvo uždrausta. Ir tik 2003 m., įvertinus kilnius ordino tikslus ir siekiant puoselėti senąsias jo tradicijas, Jotvingių kryžiaus riterių ordino veikla buvo atnaujinta.

„Mūsų ordino tikslas – išsaugoti Lietuvos praeities atminimą, propaguoti riteriškumą, meilę tėvynei ir brolybės principus, – akcentavo L. Rimgaila. – Labai norėtųsi, kad šios organizacijos veikloje dalyvautų daugiau jaunimo, o mums, baltams, apskritai reikėtų vienytis.“

Įšventino kaip bajorų palikuonį

Kad L. Rimgaila ir kiti šeimos vaikai yra bajorų kilmės, motina slėpė visą gyvenimą, ir tik 1981-aisiais, prieš savo mirtį, ji parodė bajorystę įrodantį dokumentą, kuris, susuktas ant kočėlo, buvo užkastas į žemę. Lenkų kalba parašytas dokumentas išduotas 1819 m. Vilniaus gubernijos bajorų susirinkime, prie jo pritvirtintas antspaudas, pergamentas turi Herbut giminės ženklą. L. Rimgaila jį restauravo.

Dokumentus, įrodančius Rimgailų sąsajas su Jotvingių kryžiaus riterių ordinu, netikėtai namo palėpėje surado tolima giminaitė, gyvenanti Kaune, – tarp rastųjų dokumentų yra 1850 m. liepos 30 d. Fulgentijui Rimgailai suteikto riterio diplomo kopija.

L. Rimgaila Jotvingių kryžiaus riterio ordino nariu tapo prieš penkerius metus, ir be bajoro titulo į riterius jo nebūtų įšventinę.


Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė įsitikinusi: vietovardžiai – labai svarbūs istorijos liudininkai. Tai įrodo ir faktas, kad okupantai, užkariavęs svetimas žemes, stengiasi pakeisti ten esančius senuosius vietovardžius.

Kūlgrinda iš vietų vardų

Per savo mokslinio darbo metus – daugiau nei ketvirtis amžiaus dirbta vyresniąja moksline bendradarbe tuometiniame TSRS Mokslų akademijos kalbotyros instituto Leningrado skyriuje, vėliau dešimtmetis Klaipėdos universitete, vadovauta Slavistikos, vėliau – Baltistikos centrui, – kalbininkė, baltistė Jūratė Laučiūtė ne vieną mokslinį darbą skyrė būtent vietovardžių tyrinėjimams. Dabar ji šia tema rengia pranešimą Lietuvių kalbos instituto rengiamai IV tarptautinei mokslinei Aleksandro Vanago konferencijai, o birželį pranešimą „Kūlgrinda – kelias į praeitį“ skaitė Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus bibliotekos Darbėnų skyriaus rengtoje vietovardžių metams skirtoje konferencijoje.

Kuo kūlgrinda susijusi su vietovardžiais? Pasak J. Laučiūtės: „Pasitelkę vaizduotę, galime pavaikščioti žemaitiška kūlgrinda ir mes, net ir kojų nesušlapę. Tam tereikia vietoj akmenėlių grįsti, dėlioti taką iš įvairiausių vardų, pavadinimų, ir tais „kūlales“ galėsime nukeliauti toli toli, ir nueitas atstumas bus matuojamas ne tik kilometrais, į tolį ar į plotį, bet ir metais, ir šimtmečiais – atgal, į praeitį.“

„Kai kurių vietovių, upių ir upelių pavadinimų reikšmė aiški ir mums, šiandienos žemaičiams, lietuviams. Pavyzdžiui, Akmena, Šventoji. Kiek pasukę galvą, išsiaiškintume, ir kodėl Tenžė pavadinta Tenže – prisimintume veiksmažodžius tęžti, tižti – „klampiai išskysti“. O juk dar ir dabar Tenžės slėnyje vietomis išlikę durpynų, pelkėtų, klampių vietų. Bet ką reiškia tokie upių pavadinimai, kaip Ronžė, Minija, Salantas ar pagaliau Darba? Bepigu girtis, kad Darbėnai – miestelis, kur gyvena darbštūs žmonės. Bet vargu ar Darba reiškia „darbščią upę“.Galiu jus užtikrinti – remdamiesi vien žemaitiškais, lietuviškais žodžiais ir jų reikšmėmis, daugelio mūsų upių pavadinimų taip ir liktume nesupratę“, – pasakojo kalbininkė.

„Kodėl? – pratęsė ji. – Ogi todėl, kad mes, žemaičiai, lietuviai esame palikuonys labai senų genčių, kurios atsikraustė į šituos kraštus taip seniai, kad net sunku protu įsivaizduoti, maždaug prieš 3–4 tūkstančius metų, ir ta kalba, kuria kalbėjo anie mūsų protėviai, davę pavadinimus vietinėms upėms ar ežerams, per tą laiką labai pasikeitė.“

Nagrinėdama per Darbėnus tekančios Darbos pavadinimą, filologė sakė, jog vandenvardis prašyte prašosi būti siejamas su žodžiu darbas, kuris padarytas iš veiksmažodžio dirbti, bet ne iš dabartinės, žemaitiškai-lietuviškos to veiksmažodžio reikšmės, o iš senesnės, kuria tą žodį galėjo vartoti kuršiai bei kitos mums giminiškos gentys: „plėšti, pinti, lenkti“. Palyginimui galima prisiminti sanskrito drbhati, reiškiantį „vynioja, lenkia, pina“, rusų kalbos ????? „plėšinys, naujiena“. Taip, besiaiškindami kad ir vienos mažos upelės pavadinimo kilmę, mes sužinome, jog mūsų kalba yra giminiška labai toli Azijoje kažkada gyvenusiai senųjų indų tautai, kalbėjusia ir rašiusia sanskrito kalba.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-06-14

Pirmojo lietuviško vaidinimo „Amerika pirtyje“ organizatoriai.

„Amerika Palangoje“ – šiuolaikinė „Amerikos pirtyje“ interpretacija. Į Keturakio buitinę komediją pažiūrėjome per šių laikų prizmę, atsižvelgdami į dabartinę žmonių gyvenseną, suvokimą, interpretuodami pagal šiuolaikinio žmogaus tempo ritmą“, – kalbėdamas apie po dešimties metų atnaujiną spektaklį akcentavo Palangos „Grubiojo“ teatro režisierius Virginijus Milinis.

Grįžta į sceną

Pernai dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktį paminėjęs Palangos kultūros ir jaunimo centro „Grubusis“ teatras, kasmet scenos meną vertinančius palangiškius ir kurorto svečius džiuginantis Tarptautinei teatro dienai skirtomis spektaklių premjeromis, šią vasarą nusprendė atgaivinti prieš dešimt metų statytą vaidinimą „Amerika Palangoje“. Pagal garsiąją Juozo Vilkutaičio Keturakio komediją „Amerika pirtyje“ sukurtas spektaklis birželio 21–23 dienomis grįžta į kurhauzo sceną minint pirmojo lietuviško vaidinimo 120-ąsiais metines bei komedijos autoriaus 150-tąjį gimtadienį.

Režisieriaus Virginijaus Milinio vadovaujamo teatro repertuaras itin platus: nuo klasika tapusių lietuvių, rusų, kitų užsienio šalių dramaturgų pjesių iki itin modernių, šiuolaikinių dramos meistrų kūrinių. Nemažai spektaklių sukurta pagal ne scenai rašiusių autorių kūrinius: „Vaidiname Valančių“, „Pasaka apie angelus“ (pagal Vytauto V. Landsbergio kūrybą), „Ant marių krašto, Palangos miestely“ (pagal kraštotyrininkės Emilijos Adyklienės surinktus padavimus ir legendas), J. Bergmano novelių, J. Glinskio ir V. Katiliaus kūrybos interpretacijos. Visus šiuos kūrinius scenai pritaikęs net tik režisūrą, bet ir lituanistiką studijavęs V. Milinis prieš dešimt metų ėmėsi „Amerikos pirtyje“.

„Pasirinkdamas tekstus adaptavimui imu ne scenai pritaikytą medžiagą, tad reikia ją „įsceninti“, reikia pritaikyti teatrui pagal jo taisykles, pagal jo specifiką, dramaturgijos linijas, – paklaustas, kaip ir kodėl rinkosi kūrinius, pradėjo pasakoti V. Milinis. – Manau, kad itin pasisekė į sceną perkelti K. Donelaičio „Metų“ dalį „Žiemos rūpesčiai“ bei Vydūną – tada buvo orientuotasi į šių kūrėjų jubiliejus bei Dainų šventes. Kalbant apie „Ameriką pirtyje“ – postmoderno, postdramos laikais atkurti viską nuo A iki Z būtų archyvinis, muziejinis variantas. Manau, mes galėtume atkurti, tam tikra prasme restauruoti spektaklį, bet ar kas žiūrės? Visų pirma, labai ilgai užsitęstų. Antra – Keturakio, kaip ir Donelaičio, pusė mokiniams mokyklose pateikiamos medžiagos yra leksikos žodynėlis. Dalis žodžių jau užmaršty ir likę tik lietuvių kalbos žodyne, dalis – nevartotinų. Mūsų spektaklyje yra palikta keletas Keturakio teksto intarpų, viena scena – visiškai autentiška. O paskui viskas interpretuojama per šių laikų prizmę, atsižvelgiant į dabartinę žmonių gyvenseną, suvokimą, pagal šiuolaikinio žmogaus tempo ritmą. Pabandėme pažiūrėti ir parodyti, kaip po 120 metų teatro ir dramaturgijos prasme galima pasižiūrėti į šią linksmą buitinę komediją.“


Į vasarą įžengė su tapybos darbų retrospektyva

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-06-14

Alfonsas Sereika savo darbų parodą „Retrospektyva“ paskyrė savo mokytojui jau amžinybėn išėjusiam Aleksandrui Ilginiui.

Viename interviu kretingiškis tautodailininkas Alfonsas Sereika buvo prisipažinęs, kad, kai susidraugavo su teptuku ir aliejiniais dažais, sėdo tapyti ir tapė daug. Bet, nutapęs iki 100 darbų, sakė jų nebeskaičiavęs – tiesiog paleidęs į pasaulį, kad jie gyventų savąjį gyvenimą draugų, bičiulių, pažįstamų namuose...

A. Sereika buvo žadėjęs neberengti ir savo darbų parodų, bet šito pažado neištesėjo: pernai parodą dedikavęs savo miestui Kretingai, į šią vasarą 85-erių tautodailininkas įžengė su Kretingos rajono kultūros centre surengta tapybos paroda „Retrospektyva“, kurią paskyrė savo mokytojui ir bičiuliui jau mirusiam dailės studijos „Guboja“ įkūrėjui Aleksandrui Ilginiui.

„Tapytojo ir pedagogo darbas buvo jo pašaukimas ir gyvenimo prasmė – ant tapybos aukuro jis padėjo pats save“, – A. Sereika prisipažino, kad būtent šis žmogus uždegė kūrybos ugnį jo širdyje, beje, tebedegančią iki šiol.

A. Sereikai labai įstrigo A. Ilginio pasakyti žodžiai, kad tapyba – tai autoportretas, kūrėjo sielos išpažintis, ir kad tapyboje nieko nenuslėpsi – čia viskas kaip ant delno.

Ant to delno A. Sereika dėjo jūros, miestų, gamtos vaizdus, natiurmortus, taip kurdamas savąjį stilių, kurį tautodailininkas pavadino primityvo ir profesionalaus braižo mišiniu.

„Mokytojas Aleksandras, anuomet parveždavęs iš Maskvos vakarietiškų dailės albumų, žurnalų, kitokių spalvotų leidinių, juos mums rodydavęs ir visuomet akcentuodavęs spalvos reikšmę, – kalbėjo A. Sereika, apgailestavęs, kad iš tapybos mokytojo ne viską spėjęs įsisavinti, suprasti. – Aleksandras Ilginis mokė mus profesionalios tapybos, mokė amatą paversti menu.“

Tapytojas prisipažino, kad jam labai norėdavosi teptuku brūkštelėti vieną kitą agresyvesnį brūkšnį, bet ne – negalėjęs, nes sėdėjo tautodailininkų vežime, vadinasi, tapyti privalėjo be jokio agresyvumo.

„Didžiausias mano rūpestis buvo, kaip pajausti spalvą, o stilius susiformavo savaime. Įkvėpimo nepripažįstu – mintis ateina galvojant ir bedirbant“, – paprastus, bet svarbius dalykus įvardino tautodailininkas, parodos atidarymo dieną savo mokytojui A. Ilginiui paskyręs ir vieną savo sukurtų eilėraščių.


Spalvinga tapyba, juodai balta fotografija, ažūriniai skulptūriniai objektai – visa tai telpa Palangoje, Antano Mončio muziejuje, eksponuojamoje tarpdisciplininio menininko Algio Griškevičiaus parodoje „Sankirtos“.

„Nelabai seniai, prieš trejetą metų, buvau surengęs savo personalinę parodą Klaipėdoje, Kultūrų komunikacijų centre. Tad, gavęs Antano Mončio namų-muziejaus pakvietimą, kiek abejojau: Palanga juk ne taip toli nuo Klaipėdos, laiko praėjo nedaug, ar verta? Gi dabar tikrai džiaugiuosi. Paprastai savo kūrinius eksponuoju skirtingose salėse: vienoje – fotografija, kitoje – tapyba, trečioje – skulptūros. Čia, šiose erdvėse, pabandžiau viską perpinti. Atrodo, pavyko“, – apie ekspoziciją kalbėjo A. Griškevičius.

„Dauguma menininkų pasirenka kokią vieną kryptį ir dažniausiai visą gyvenimą dirba būtent tame žanre, – paklaustas, kodėl jis pristatomas tarpdisciplininiu menininku, kalbėjo A. Griškevičius. – Yra tapytojas, yra fotografas, yra skulptorius. O aš pabandžiau įkelti koją ir ten, ir ten, ir ten. – Taip ir tapau tarpdisciplininiu menininku. Kodėl? Todėl, kad man tiesiog nuobodu viename žanre, man norisi skirtingų išraiškos formų ir aš bandau jų ieškoti. Perėjimas iš vieno žanro į kitą, aš manau, praturtina ir mane patį, ir tai ką aš darau – atsiveria platesnis laukas, per kurį aš galiu save išreikšti“.

Parodos kuratorius fotomenininkas Gytis Skudžinskas apie parodą „Sankirtos“ sakė: „Algis Griškevičius su savo medinėmis skulptūromis, pereinančiomis į tapybą ir fotografiją, tinka prie Antano Mončio skulptūrų. Nors jos visiškai kitokios, tačiau medžiaga, žaismingumas ir plastika susišaukia su A. Mončio darbais.“

A. Griškevičiaus paroda „Sankirtos“ Antano Mončio namuose-muziejuje veiks iki birželio 24 dienos. Birželio 29 dieną bus atidaryta menininkių Sonatos Lepaitės ir Paulinos Vyšniauskytės skulptūros ir pastelės ekspozicijos bei Tomo Daukšos projektas, pristatysiantis Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos moksleivių kūrybą.

„P. n.“ informacija


Agronomas ir tapytojas – amžinai

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-06-14

„Ir pensijoje būti nėra taip blogai, ypač kuriančiam žmogui “, – atviravo Edvardas Stalmokas.

Jeigu Senojoje Įpiltyje gyvenantis buvęs Darbėnų seniūnas tautodailininkas Edvardas Stalmokas ant svarstyklių lėkštutės šiandien padėtų agronomiją ir tapybą, sakė, nenusvertų nė viena, nes abi patinka vienodai.

Vasarą – prie ūkio, žiemą – prie molberto

„Vasaromis aš nuo seno pripratęs būti laukuose, prie ūkio, o pavasarį ar žiemos vakarais iki išnaktų – dirbtuvėje prie savo paveikslų“, – šypsojosi jis, „Pajūrio naujienų“ pašnekintas.

Ankstyvoje vaikystėje, prabėgusioje Šiūparių kaime Klaipėdos rajone, Edvardas piešė kaip daugelis tokio amžiaus vaikų, tik gal šiek tiek ilgiau ir kruopščiau, gal – dažniau. Baigus mokyklą ir atėjus metui pasirinkti specialybę, pakluso tėvams bei vyresniesiems broliams.

„Iš dailės duonos nevalgysi, be to, tas potraukis gali praeiti. Stok kur nors rimčiau“, – patarė jie. Ir, menus nustūmęs į šoną, vaikinas pasirinko studijuoti agronomiją.

Septyniasdešimtąjį jubiliejų neseniai atšventęs E. Stalmokas teigė dėl to nesigailėjęs nė karto.

Tapęs kvalifikuotu agronomu ir pagal specialybę pradėjęs dirbti tuometiniame Piliakalnio kolūkyje, susipažino su pirmininko pavaduotoju, partiniu sekretoriumi 2000-aisiais Anapilin išėjusiu Kurtu Skrobliu, kuris, anot Edvardo, iš tikrųjų nei ten koks idėjinis komunistas buvo, nei ką. Kontoroje šis žmogus turėjo kabinetą, o įdomiausia, kad tame kabinete net darbo valandomis tapydavo paveikslus!

„Kartą pamatęs prasitariau, jog ir aš svajonę tapyti turėjau. Skroblys maloniai nustebo: o kas, klausė, dabar to daryti neleidžia? Esą pradėti niekada nėra vėlu“, – padrąsinantį nuoširdų kolegos žodį prisiminė Edvardas.

Nuo tada, sakė, tiesiai iš laukų motociklu dažnai atlėkdavęs į kontorą. K. Skroblys užplikydavęs kavos, ir prasidėdavo ilgos kalbos apie meną, dėliodavosi vis naujų peizažų vizijos.

Po kurio laiko bendraminčiai, taip pat karteniškis menininkas Jurgis Račkauskas uostamiestyje ėmė lankyti dailės studiją „Guboja“, į kurią rinkdavosi ir daug žinomų Klaipėdos miesto dailininkų.

„Mes nuvažiuodavom ten ne kas vakarą ir ne keliskart per savaitę, kaip kiti, o sykį per mėnesį. Atsiveždavom parodyti savo tapybą, bet iš anksto buvom sutarę: ne pagyrimų norim klausytis, o išgirsti kritiką, kad paskui galėtume mokytis iš klaidų“, – prisiminimais dalijosi E. Stalmokas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas