Pajūrio naujienos
Help
2018 Birželis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se3101724
Orų prognozė
Dieną15°C debesuotumas 12 %
Naktį12°C debesuotumas 12 %
Apklausa

Ar rajono valdžia turėtų pasirūpinti vaikų vasaros poilsiu?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Temos kūrėją susiranda pačios

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-05-11
Laineda Vainauskaitė patyrė, kad jai patogiausia rašyti kalbant pirmuoju asmeniu – tuomet lengviausiai pavyksta įsijausti į lyrinio subjekto jausmus ir mintis, juos autentiškai pateikti.

Kūrybinis procesas visai neprimena senovinių burtų seanso ir kitiems jis atrodytų netgi nuobodus, temų kūrybai specialiai neieško, nes dažniausiai jos pačios ateina, kai tenka laukti vėluojančio autobuso, o pirmoji novelė buvo parašyta apie tai, kad visai neaišku, kaip tas noveles reikia rašyti. Štai tokiu sveikos ironijos prieskoniu pasakojimą apie savo kūrybinį kelią pasūdo Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos II klasės mokinė Laineda Vainauskaitė, kurios tekstai pelno ne tokius kuklius įvertinimus, kaip pati jų autorė – mergina buvo pakviesta į 50-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso finalinį renginį, o pernai šiame konkurse ji laimėjo III vietą.

– Kada savyje atradote talentą kurti? Kokia buvo pradžia? Kas „užkabino“?

– Talento kurti neatradau, jį atrado pradinių klasių auklėtoja Aistė Lukauskienė. Viskas prasidėjo nuo poezijos. Kai buvau devynerių, mokytoja pasiūlė man sudalyvauti eilėraščių konkurse. Pirmasis eilėraštis buvo apie pavasarį. Tuo metu labai savimi didžiavausi. Daugybę kartų skaičiau jį tėvams, dėdėms, tetoms, močiutėms, seneliui... Vaje, iš artimųjų tikriausiai sulaukiau daugiau dėmesio nei pati J. K. Rowling. Vis dėlto jau nė nepamenu, kas mane tame rašyme užkabino.

– Kiek ir kokių literatūrinių ieškojimų teko patirti, kol atradote sau patogiausią kalbėjimo formą? Kuo novelės forma Jums miela?

– Nieko neieškojau, bet patogiausia kalbėjimo forma – pirmu asmeniu. Kai rašau taip, lyg pati būčiau ten buvusi, labiau įsijaučiu į tekstą ir tada man maloniau rašyti. Aišku, išbandžiau įvairių žanrų rašymą – kai mokaisi mokykloje, kitaip ir negali būti. Novelės irgi atėjo iš mokyklos. Pamenu, devintoje klasėje mokytoja pasiūlė, jog galėčiau parašyti novelę, paaiškino, kas tai. Grįžau namo, pasiėmiau popieriaus lapą (tuo metu rašydavau tik ranka, kompiuteris man buvo svetimas), sėdžiu ir svarstau, kaip čia pradėjus tą novelę... O tada suvokiau, jog visai nesuprantu, kaip tos novelės rašomos, todėl ėmiau rašyti apie tai, kaip sunku rašyti novelę. Paskui savo „kūrinį“ perskaičiau, pagaliau pasiekiau aukščiausiąjį novelių suvokimo laipsnį ir tada parašiau savo tikrąją „pirmąją“ novelę, kurią kitą dieną ir pateikiau mokytojai.

– Kokias temas renkatės kūrybai?

– Kūrybai temų nesirenku, temos pačios pasirenka mane. Dažniausiai stoviu ir laukiu autobuso... Laukiu, o jis vėluoja. Ir kartais gerai, kad vėluoja, nes galiu pagaliau pamatyti tai, ko paprastai nepastebiu. Dažniausiai taip ir ateina tema. Tai yra vienintelis važiavimo autobusu pliusas.

– Gal galite apibūdinti savo kūrybinį procesą? Kaip gimsta idėja, ar ilgai ieškote tinkamų žodžių, ar pasiduodate tos akimirkos impulsui?

– Mano kūrybinis procesas niekuo neypatingas ir keista, kai kartais žmonės įsivaizduoja rašymą lyg senovinį burtų seansą. Nieko panašaus. Jei stengčiausi nupasakoti savo rašymo procesą, skambėtų nuobodžiai, maždaug taip: „Iš pradžių laukiu, kol visi sumigs ir paliks ramybėje kompiuterį, tada pavalgau naktipiečius, įlendu į „Word‘ą“, pusvalandį prasėdžiu svarstydama, kaip geriausiai pradėti, o tada jau parašau pirmąjį sakinį“. Dažniausiai rašau naktį, tamsiu paros metu turbūt atsiveria kokia kūrybinė čakra, ir ima plūsti mintys. Vis dėlto nerašau dažnai. Kažkada nerašiau maždaug pusmetį, jaučiausi užstrigusi, baiminausi, kad viskas, baigėsi mano aukso amžius, tačiau viskas išsisprendė savaime ir noras rašyti grįžo.


Nutūpė keliaujantys kraštiečio angelai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-05-11
Pieštuko virtuozu vadinamas Andrius Seselskas, surengęs ne vieną grafikos darbų parodą ir Kretingoje, šįkart nustebino sužmogintų angelų kolekcija.

Kretingoje praėjusią savaitę įvykus tarptautiniam jaunimo teatrų festivaliui „Atžalyno scena“, kurį surengė vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, į mūsų miestą buvo atvežta po Lietuvą keliaujanti įspūdinga režisierės brolio kraštiečio dailininko Andriaus Seselsko angelų kolekcija „34 angelai pradeda kelionę“.

A. Seselsko angelai – labai žmogiški: jie supasi, lipa, trumpam prisėda, nenustygsta vietoje ar sėdi susimąstę, kažką įdėmiai stebintys. Jie ekspresyvūs ir šmaikštūs. Atrodytų, jog ir sustingę tik trumpoms akimirkoms, kol juos stebi žiūrovas. Angelų žaismingumo įspūdį kuria ir juos juosiančių įvairiaspalvių šviesų instaliacijos.

„Kolekcijoje iš viso yra 34 angelai. Žinau, kad jie neįprasti, nematyti, tiesiog – labai žemiški. Jeigu sakoma, kad kiekvienas žmogus turi jį lydintį angelą sargą, manau, kad maniškiai ir atspindi jo gyvenimo palydovą. Kaip žmonės yra skirtingi, taip ir angelai skiriasi, – kiekvienas žvelgdamas į mano kūrinius, gali susirasti jam labiausiai patinkantį savąjį angelą“, – kalbėjo Kelmėje su šeima įsikūręs A. Seselskas.

Angelų figūras menininkas sukūrė iš aliuminio, todėl šios nebijančios oro permainų ir gali būti eksponuojamos ne tik uždarose, bet ir atvirose erdvėse, kaip ir buvo sumanyta. Per festivalį papuošę Kultūros centro erdves, angelai čia pasiliks ligi birželį įvyksiančios Kretingos miesto šventės, o po to iškeliaus kitur – A. Seselskas ir jo kolekcija kviečiami į kaimyninę Latviją.

Kai po kelionių angelai sugrįš namo, jų autorius tikisi juos nuolat apgyvendinti Kelmės miesto viešosiose erdvėse, galbūt prie santuokos rūmų, kad džiugintų kelmiškių širdis, kurtų praeiviams gerą nuotaiką.

Iš noro dalintis kūrybos džiaugsmu tris kolekcinius angelus A. Seselskas jau padovanojo privačiam kolekcininkui, Šiauliuose įkūrusiam Angelų muziejų.


Tekstai – iš minčių upės

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-04-13
Guoda Skripkauskaitė prisipažįsta esanti jautruolė ir ilgai mintimis vis sugrįžtanti prie išgyventų įvykių. Tačiau tokia emocijų gelmė jai yra tarsi dovana, suteikianti įkvėpimo kurti.

„Rašydama išlieju emocijas ir nemėgstu grįžti prie teksto – jį skaityti iš naujo, taisyti. Suprantu, kad taip galiu palikti klaidų, bet perteikti tos akimirkos įspūdį man atrodo svarbiau“, – sakė Vydmantų gimnazijos abiturientė Guoda Skripkauskaitė, kurios kūryba sulaukė pripažinimo prestižiniame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse – autorė pelnė LR Švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomą ir bronzos medalį.

G. Skripkauskaitė Jaunųjų filologų konkurse dalyvavo trečią kartą, tačiau pirmąkart ji buvo pakviesta į baigiamąjį konkurso etapą, kur su jaunaisiais kūrėjais susitinka vertinimo komisijos nariai.

„Kai ten paskelbė mano pavardę ir pakvietė atsiimti diplomą, maniau, kad visi mes, čia pakviestieji, ir esame III vietos laimėtojai, tad tos akimirkos net nesureikšminau. Ir tik vėliau supratau, kaip buvau įvertinta – buvau be galo laiminga“, – pasakojo G. Skripkauskaitė, prisipažinusi, kad laimėjimas suteikė jai pasitikėjimo rinktis filologijos studijas.

Apie „lengvus būdus“ – ironišku žvilgsniu

G. Skripkauskaitė pasakojo, kad iš Prozos sekcijos vertinimo narių – rašytojų Lauros Sintijos Černiauskaitės, Andriaus Jakučiūno ir Kristinos Gudonytės – išgirdusi, kad jos konkursui pateikta apysaka „Bijūnų gatvės paslaptis“ parašyta minčių srauto („mind stream“) stilistika.

Ir išties, prisipažino autorė, 14 puslapių apimties tekstas buvo parašytas vienu įkvėpimu – kone per 2 valandas, o dėstymo stiliui įtakos turėjo neseniai perskaitytas Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“.

„Apysakoje yra grotesko ir satyros, kas tapo priemone perteikti požiūrį į tokias saviauklos knygas, kaip „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ar „Lengvas būdas sulieknėti“. Mano apysakoje mergina, kalbėdama pirmuoju asmeniu, pateikia savą „lengvą būdą susirgti“ ir nurodo 5 žingsnius“, – kūrinio idėją nusakė G. Skripkauskaitė.

Savo apysaka autorė teigė norėjusi atskleisti valgymo sutrikimų žalą, o kartu išlaikyti lengvą rašymo stilių, kuris būtų priimtinas jaunai auditorijai. „Galima sakyti, kad ši apysaka yra didaktiška“, – pripažino G. Skripkauskaitė.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2018-04-13

KURIU LIETUVAI

  • Smiltys
  • 2018-04-13

Redakcija, šiemet paskelbusi kūrybinį eilėraščių, esė, fotografijos, piešinių konkursą „Kuriu Lietuvai“, jau sulaukė pirmųjų žodinės kūrybos darbų. Juos spausdiname ir laukiame naujų darbų atsiunčiant el. paštu: foto.pajurionaujienos@gmail.com .


Jubiliejui – eilėraščių rinktinė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-04-13
Tik menką dalį per gyvenimą sukurtų savo eilėraščių tautodailininkė Laimutė Kasparavičienė išleido pirmojoje rinktinėje „Aš gyvenu“.

Raguviškiuose gyvenanti tautodailininkė Laimutė Kasparavičienė savo 70-ojo jubiliejaus proga išleido pirmąją poezijos rinktinę „Aš gyvenu“, į kurią pasirinktinai sudėjo per visą gyvenimą sukurtas eiles. „Sulaukiau tokio amžiaus, kai gyvenu dėl savęs ir džiaugsiuosi gyvenimu“, – rinktinės, kurią iliustravo savo paveikslais bei anūkų piešiniais, pavadinimą paaiškino kūrėja.

Eilėmis L. Kasparavičienė dažniausiai apdainuoja tėvynę, jos grožį, laisvę, pamėgtus Minijos slėnius, kuriuose ji, kilusi iš Raseinių, įsikūrė prieš daugel dešimtmečių. „Eilėraščių yra išlikę keliskart daugiau, negu sudėta į knygą. Rašau nuo vaikystės. Bet nerinkau jų ir nevertinau. Kiek jų išnešiojo vaikai, – yra ir sukūrenę, namuose norėdami krosnį užkurti“, – atviravo moteris.

Eiliuodavo dirbdama ūkio darbus, sykiu su vaikais eidama melžti karves, kūrė jiems daineles. Moteris neslėpė, jog gyvenimas jos nelepinęs: žuvus motinai, jai teko rūpintis jaunesniais broliais ir seserimis, mažiausiam tebuvę vos treji. Pati ką tik buvo sukūrusi šeimą ir augino ligotą pirmagimę. Kad būtų lengviau pragyventi, išsikėlė į kaimą.

Tapo daugiavaike motina: užaugino 6 savo vaikus ir palaidojo nuo sunkios ligos mirusią vyriausiąją 35-erių dukterį Liliją. Dukart tapusi našle, viena rūpinosi pametinukais mažaisiais vaikais. „Vargo matėme, bet nė vienas vaikas neišklydo iš kelio. Visi jau dirba, turi savo šeimas, ir aš pagaliau galiu gyventi dėl savęs. Dirbi dirbi, ir tik išėjus į pensiją, atsigauni“, – kalbėjo energinga ir optimistė L. Kasparavičienė.

Todėl dabar, lyg grąžindami laiko skolą, artimieji susitelkė ir pagelbėjo motinai išleisti knygą. Rengiant rinktinę, L. Kasparavičienei talkino Raguviškių filialo bibliotekininkė Reda Čepienė bei Kretingos rajono kultūros centro Raguviškių skyriaus vedėja Laura Povilaitienė ir meno vadovas Martynas Ratas, kurie sukūrė muziką pagal kai kurias jos eiles.


Medžio raštas – lyg piršo antspaudas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-04-13
Savo darbuose tautodailininkas Saulius Baublys išryškina natūralųjį medžio grožį.

Medžio šerdies piešinys 47-erių kretingiškiui tautodailininkui Sauliui Baubliui primena žmogaus piršto antspaudą: „Kiekvienas medis yra vienintelis ir neatkartojamas, todėl prieš pradedant kažką drožti, gerai jį ištyrinėju. Dirbinio formą galima atkartoti, bet ne medžio raštą“, – savitą požiūrį į medį kaip unikalų gamtos kūrinį dėstė kretingiškis.

Todėl ir jo drožiniai – tarsi piešiniai, išaugę iš paties medžio. Medžio rievės buičiai papuošti skirtų darbų – vazų, lėkščių vaisiams ar dubenų – plokštumose išsilieję lyg akvarelės ar įsispaudę kaip aliejiniai potėpiai.

„Man labai svarbu yra pamatyti ir kitiems parodyti natūralųjį medžio grožį. Medis man pats pasako, kas iš jo gims. Gal kažkam atrodo juokinga – sėdžiu medžio gabalą pasiėmęs, kol ateina į galvą išganinga mintis.

Pamačiau Kretingos muziejaus teritorijoje nuvirtusį kaštoną, dievuliau, koks įdomus, pagalvojau ir paprašiau, kad man jį duotų. Įsivaizduojat, šis medis – iš grafų Tiškevičių laikų, o gal ir dar ankstesnių“, – rodydamas iš jo sukurtą vazą, kalbėjo meistras.

Jis sakė besistengiantis medžio grožį įžvelgti ne vien kamieno viduje, bet ir išorėje – apčiupinėja ir išryškina kiekvieną gumbą, suteikdamas dirbiniui įsivaizduojamą formą. Vienas iš originalesnių darbų, sukurtų gamtos ir S. Baublio rankų tandemo, yra vėžlio formos vaza-vaisinė.


„Pajūrio naujienų“ bičiulė filologė iš Maskvos Jelena Pečerskaja, ligi tol džiuginusi savo gerbėjus lietuviškų pasakų vertimais į rusų kalbą, išleido antrąją poezijos knygą „Cvety Litvy“ – „Lietuvos gėlės“ , kurią sudaro jos pačios sukurtos ir taip pat jos išverstos lietuvių kūrėjų eilės.


Nešlifuoto gintaro atodūsiai vėrinyje

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-04-13
Alfreda Cirtautienė sakė, jog dažnas papuošalas gimsta, gerokai įsiklausius į patį gintarą – jo formas, spalvas.

Gintaro meistrės rūdaitiškės Alfredos Cirtautienės kūrybos braižas – masyvūs papuošalai iš neapdoroto gintaro, kuriuose dera lino, tekstilės, odos, žalvario detalės. Šiuolaikinės tendencijos, persipindamos su liaudiška, netgi pagoniška pajauta, atspindi menininkės stiliaus originalumą.

Pasufleruoja pats gintaras

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad A. Cirtautienės darbai lyg peržengę amžių glūdumas ir atkeliavę iš kilmingų baltų moterų skrynių. Jų spalvos – ramios, santūrios: gintaro gabalai tarsi lengvi jūros atodūsiai, nugulę ant smėlio, kurio iliuziją sukuria lino virvelės, raišteliai, šviesios odos juostelės.

„Man pats mieliausias yra natūralus gintaras – toks, kokį sukūrė gamta. Jis man pats pasako, kas iš jo turi gimti – vėrinys ar apyrankė, kartais pasufleruoja, kokia turi būti papuošalo forma“, – tvirtino 40-metė meistrė.

A.Cirtautienei, nuo vaikystės įnikusiai į žodinę kūrybą, pamėgusiai piešti, velti, kurti aksesuarus vaikams, gintaras – itin subtili gamtos dovana.

Moteris gintaro gabalus suveria ir sumezga atitinkamais mazgais, sumaniai derindama juos su kitomis medžiagomis. Kelerius metus besimokanti apdoroti gintarą, ji neslėpė, jog nėra įgudusi juvelyrė ir dar tik siekia tautodailininkės vardo: „Šlifuoju gintarą ir bandau labiau gilintis į šios medžiagos galimybes – kur ta riba, už kurios išnyksta natūralumas. Gintarą apdoroti reikia labai subtiliai ir atsargiai, kad nesuniokotum to, kas į jį įdėta per tūkstantmečius.“


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2018-03-09

Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas