Pajūrio naujienos
Help
2020 Liepa
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną18°C debesuotumas 24 %
Naktį15°C debesuotumas 12 %
Komentarų topas

Smiltys

Slėpiningi veidai: iš akmens – į fotografiją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-04-10
Fotografuoti – plungiškės menininkės Kristinos Paulauskaitės pomėgis, neatsiejamas nuo jos darbo. Menininkės K. Paulauskatės fotografijos iš ciklo „Viliaus Orvido veidai“.

Plungės viešosios bibliotekos dailininkė-fotografė, kultūros draugijos „Saulutė“ vadovė ir laikraščio „Žemaičių saulutė“ redaktorė Kristina Paulauskaitė savo sukurtu fotografijų ciklu „Viliaus Orvido veidai“ savitai įamžino mūsų kraštiečio šviesaus atminimo Viliaus Orvido, kaip skuptoriaus, kūrybinį palikimą. „Smiltys“ pasidomėjo, kuo K. Paulauskaitę patraukė šios spalvingos asmenybės kūryba — žvilgsnis į akmenyje sustingusius veidus.

– Kaip Jūs „atradote“ Vilių Orvidą su jo slėpiningu pasauliu? Gal pažinojote jį asmeniškai?

– Atgimimo metais per televiziją buvo rodoma keletas įdomių laidų. Vienoje jų pamačiau Grūšlaukėje gyvenusią religinių paveikslų tapytoją Barborą Jankauskaitę. Taip ir stovi akyse vaizdas – tolyn bėgančiu keliu vis tolstanti mažučiukė senutė, kol galop visai pranyksta.

Tada ir kilo mintis susirasti  daugiau tokių nežinomų menininkų. Surankiojom apie dešimt įvairių žanrų kūrėjų, pakvietėm iš Merkinės brolius Černiauskus su jų krašto paprastų žmonių nuotraukomis ir Plungėje surengėm parodą „Mažo žmogaus dvasinis pasaulis“. Į atidarymą parsivežėm B. Jankauskaitę, – ją vis aplankydavom, skaldėm malkas, tvarkėm trobelę, fotografavom.

Daugelis susitikimų, kūrybinių atradimų ir įvyko kelionėse. Su bendraminčiais dviračiais išvažinėjome Žemaitiją. Kartą, grįžtant iš Barboros, užsukome pas Salantuose gyvenusią bendradarbę Onutę Kaniavaitę. Buvome girdėję apie tokį „absurdo“ muziejų prie Salantų, pravažiuodami prošal matydavome virtines autobusų į sodybą. Onutė pasisiūlė palydėti.

Per pirmąjį apsilankymą, 1989-aisiais, dar buvo gyvas V. Orvidas, jo motina, brolis. Tąsyk Viliaus nesutikome. Kaip ir visi, visur landžiojom, laipiojom, buvo keista, kad niekas nieko nedraudė, – toks laisvės pojūtis. Daug fotografavom, stebėdamiesi, kad niekas nevagia skulptūrų, tik vėliau sužinojom, kad visko buvę.

Kitąkart apsilankėm, kai sodyboje turėjo vykti kažkoks festivalis. Tada ir Vilių sutikome. Nesiveržėme į jį supantį ir taip tirštą įvairiausių žmonių pasaulį. Atrodė, kad jie visi susigyvenę ir mūsų ten nereikia. Stebino, kad tokioje žmonių maišalynėje Vilius tiek daug yra padaręs skulptūrų, tiek visko privilkęs. Atrodė, kad tie savęs ieškotojai siurbia Viliaus dvasią, bet mažai jam padeda, tik jis viešai nusivylimo neparodo. Dar buvo juntamas ir šeimos pasipriešinimas, kam čia tiek valkatų prilindę, motinos valdingumas ir prieštara tokiai sodybos idėjai.


Biologijos mokytoja gėles pražydina ir ant šilko

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-04-10
Pirmosios Rasos Bumblienės gėlės ant šilko pražydo 2016-aisiais.

Salantų gimnazijos mokytoja Rasa Bumblienė įsitikino, kad ir po daugelio metų žmogų gali pasivyti neišpildytos svajonės: nors pagal specialybę yra biologė, kai tik savaitgaliais atsiranda laisvo laiko, į rankas drąsiai ima teptuką, dažų, stoja prie molberto ir panyra į jai vienai žinomą spalvų pasaulį.

Įkvepia gamta

„Žemaitė taip pat pirmąjį savo kūrinį parašė būdama daugiau kaip 40-ies“, – juokavo „Pajūrio naujienų“ pašnekinta 48-erių pedagogė. O žinomą lietuvių rašytoją ji teigė paminėjusi neatsitiktinai dar ir dėl to, kad gyvena Vydeikių kaime Plungės r., netoli Žemaitės muziejaus.

„Mūsų vienkiemis – gamtos apsuptyje, kasdien prieš akis matau kalvotus Žemaitijos peizažus, gėlių spalvas, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens girdžiu paukščius“, – apibūdino pašnekovė, duodama suprasti, kas labiausiai ją įkvepia kurti.

„Savo naujam darbui, kurių nebeskaičiuoju, mintį brandinu visą savaitę, ne visada viskas pavyksta taip, kaip noriu, bet, jei pavyksta, širdis džiaugiasi“, – neslėpė mokytoja.

Tapyti arba pabandyti piešti paprastais grafito pieštukais taip, kaip piešia filmuose matyti „tikri dailininkai“, Rasą traukė nuo tada, kai dar mokėsi vidurinėje mokykloje. „Bet nebuvo, kas labiau motyvuotų, tėvai į tai nežiūrėjo rimtai – ar maža, ko vaikai gali užsimanyti, – praeis. Į meno mokyklą manęs niekas neskatino eiti“, – atviravo Rasa.

O Vydeikių mokykloje pradinių klasių mokytoja ji pradėjo dirbti Vilniaus universitete baigusi biologiją ir sukūrusi savo šeimą. „Pradinukai žinojo mano pomėgį, todėl, kaip šiandien atsimenu, net matematikos arba gramatikos sąsiuviniuose, atlikę šių dalykų užduotis, pabaigoje man ką nors gražaus ar linksmo nupiešdavo“, – prisiminimais pasidalijo R. Bumblienė.


Į Prisikėlimą – kūrybos stebuklu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-04-10
Dešimtmetį Velykoms įspūdingus darbus iš kiaušinių kuriantis Vytautas Kusas šiemet sumanė  erdvinių kiaušinių techniką -  mažesnius talpina didesniuose ir juos papildomai dekoruoja.

Kūrybos pasaulio žmonės mūsų kraštietį, Palangoje gyvenantį 71-erių menininką Vytautą Kusą seniai vadina žmogumi-orkestru. Jis tapo paveikslus ir kuria eiles, tačiau šios dvi mūzos nenumaldė jo kūrybinio troškulio: menininkas ėmėsi miniatiūrų ir tapo net 8 Lietuvos rekordų autoriumi. Pastarąjį dešimtmetį Velykų laiką V. Kusas skiria įvairiems kūrybiniams eksperimentams su kiaušiniais – šiemet jis iš jų sukūrė per 50 originalių darbų.

Dekoruoti kiaušiniai kiaušiniuose

Jau anksčiau kiaušinius įvairiai dekoruodavęs, skutinėdavęs, skaptuodavęs, graviruodavęs raštais su šimtais ir tūkstančiais miniatiūrinių skylučių, iš jų sukurdavęs papuošalų bei interjero detalių – dėžučių, taupyklių, stalo lempų, šiemet V. Kusas „įsigudrino“ patalpinti kiaušinius kiaušiniuose ir juos dar išpuošti miniatiūriniais ažūriniais raštais, perliukais, karoliukais. Didžiausia šių metų įdomybė – žąsies kiaušinyje įkurdintas vištos kiaušinis ir jame įsodintas angeliukas, ornamentuotame vištos kiaušinyje – graviruoti arba ištapyti balandžio kiaušinukai. Yra netgi trigubas ažūrinis žąsies-vištos-balandžio kiaušinis su tūkstančiais plika akimi vos įžiūrimų skylučių.

Kiaušiniai pateikti taip, kad matytųsi jų erdvinis vaizdas – dažniausiai su nišomis, kuriose įtvirtintas dar koks nors dekoratyvus elementas ar paties menininko išpaišyta miniatiūra. Yra sukurtas kiaušinis su dėžute, kiaušinis su žiedu.

„Prieš 30 metų iš juodosios keramikos buvau padaręs Kristaus galvą – ją įmontavau vištos kiaušinyje. Brolis Apolinaras kažkada buvo sukūręs ženkliuką su Laisvės statula, stovinčia prie Kauno karo muziejaus, – šios atvaizdą taip pat sugalvojau įkurdinti kiaušinyje. O vieną kiaušinį galėčiau pavadinti krikščionybės simboliu: žąsies kiaušinyje išskaptavau kryžių, o ant jo pritaisiau dar kitą ovalo formos kiaušinį“, – apie naujausius darbus pasakojo V. Kusas.


Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2020-03-13


Komiksų knygose – Kretingos miesto istorija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-03-13
Kretingos istorijos įvykiai paskatino A. Patamsį išbandyti save ir kaip komiksų kūrėją.

Kretingos muziejuje dirbantis Artūras Patamsis, pagal specialybes – kelių inžinierius ir dizaineris, vienu įkvėpimu ėmėsi kurti komiksų knygas, gausiai iliustruotas paties sukurtais ketureiliais bei grafikos darbais apie Kretingos dvaro, Dimitravo palivarko ir Pranciškonų vienuolyno praeitį.

Išvien – vaizdai ir mintys

Per pusmetį sukūręs 2 knygas „Pamirštos dvaro pasakaitės“ ir „Istorijos prie laužo“, kuriose – kone 300 piešinių, A. Patamsis sakė jau baigiąs ir trečiąją.

„Muziejuje susitinku su žmonėmis, kurie smalsauja, kur veda tolimosios rūsio durys, ar yra požemiai, kas juose saugoma. Domisi, kokios grafų Tiškevičių gyvenimo istorijos yra tikros, o kurios – išgalvotos. Yra išleista mokslinių knygų apie Kretingos istoriją, tačiau žmonės mėgsta paprastus pasakojimus, kartais – net šiurpius, kur tikrovė persipina su legendomis. Taip ir sugalvojau populiariu stiliumi – komiksais, kai pateikiama nedaug informacijos, bet daug įtaigių piešinių, – papasakoti, kaip kažkada gyveno žmonės mūsų mieste“, – kalbėjo A. Patamsis, savitai perteikęs Kretingos miesto istoriją nuo Magdeburgo teisių suteikimo iki Tiškevičių valdymo pabaigos.

Jo žodžiais, netgi įžymus istorikas Alfredas Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Žemaitijos istorija prasideda nuo Kretingos – tai pirmasis miestas Žemaitijoje, gavęs Magdeburgo, arba savivaldos, teises.

Knygų autorius įsitikinęs, kad komiksus mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji. Kurdama scenas, jis tikino, išsyk matydavęs ir vaizdus – šie atgydavę iš girdėtų pasakojimų ar perskaitytų istorinių knygų, o išvien su jais eiliuodavosi ir mintys.


Tarp regiono skaitovų – II vieta

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-03-13
Marijono Daujoto progimnazijos šeštokės Tautvydės Kudarauskaitės laimėjimas – II vieta – Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurso regioniniame etape nudžiugino ir jos mokytoją Aldoną Ketlerienę.

Marijono Daujoto progimnazijos VI b klasės mokinė 12 metų Tautvydė Kudarauskaitė Lietuvos mokinių meninio skaitymo regioninio konkurso V–VIII kl. grupėje užėmė II v. „Iki pirmos vietos Tautvydei pritrūko labai nedaug – tiesiog tariant užkliuvo keli žodžiai“, – mokinės pasiekimu pasidžiaugė konkursui ją rengusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Ketlerienė.

Be kretingiškių – mūsų rajonui dar atstovavo Dominyka Strakšaitė iš Pranciškonų gimnazijos, dėl regiono geriausio skaitovo vardo ir teisės atstovauti respublikiniame konkurso etape varžėsi skaitovai iš Šilutės, Klaipėdos, Šiaulių, Šilalės, Plungės, Mažeikių, Telšių, Skuodo rajonų, Palangos miesto, Rietavo ir Pagėgių savivaldybių mokymo įstaigų.

Gabią mergaitę mokytoja A. Ketlerienė pastebėjo jau penktoje klasėje, ir jos balsą komisija išgirdo per mokyklinį konkursą. Beje, Tautvydė prisipažino, kad mokyklinis etapas jai ir šiemet buvęs sunkiausias – gal kad supa pažįstami mokytojai, mokiniai: „Labai jaudinausi. O štai regioniniame etape to jaudulio neliko – viršų ėmė noras laimėti, kad galėčiau patekti į respublikinį etapą.“

T. Kudarauskaitė konkurse skaitė lietuvių autorės Gintarės Adomaitytės kūrinio „Žaliojo namo paslaptis“ ištrauką. Anot konkursui mergaitę parengusios mokytojos, kai Tautvydė skaitė, ir rajoninio etapo komisijos pirmininkas Algimantas Verbutas pastebėjo, kad apėmė toks jausmas tarsi kūrinys jai specialiai parašytas.

„Kūrinys atskleidė, parodė, kokia ji yra iš tiesų – turinti tvirtą kovotojos charakterį“, – pastebėjo A. Ketlerienė, pasidalinusi įžvalga, kad kiekvienas mokytojas, atradęs gabų vaiką, bijo pražiopsoti tą momentą ir stengiasi mokinį pažinti, išmokyti, paskatinti dalyvauti konkursuose. Ir, jeigu kitus mokinius reikia labiau paraginti, Tautvydė – graži išimtis, nes mokinė pati siekia visur dalyvauti.


Parodos atidarymo dalyvius pasveikino M. K. Čiurlionio namų direktorius pianistas Rokas Zubovas (kairėje), skulptoriaus švilpius prakalbino Donatas Bielkauskas-Donis.

„Meniniai pasisveikinimai“ – taip pavadinta iš Kretingos rajono kilusio ir didžiąją savo gyvenimo dalį Paryžiuje kūrusio skulptoriaus Antano Mončio paroda, atidaryta Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose, iki balandžio 6 dienos kviečia susipažinti su šio iškilaus lietuvių išeivijos kūrėjo darbais.

Rado sąsajų

Parodos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) gyvenime pats likimas jam pasiūlė ankstyvą progą „meniniam pasisveikinimui“ su Čiurlioniu: 1946 metais, būdamas karo pabėgėlis, jis tapo M. K. Čiurlionio ansamblio, įsikūrusio netoli Tiubingeno, nariu. Šoko, grojo dūdele, dainavo.

Prancūzų zonoje įsikūrusioje Freiburgo dailės ir amatų mokykloje prasidėjo ir jo meninio augimo kelias, greitai atvedęs iki Paryžiaus ir XX amžiaus skulptūros legendos Osipo Zadkine studijos. Talentingas žemaitis netrukus užkariavo meno kritikos ir profesionalų kolegų dėmesį bei pasitikėjimą: bendravo su žinomu meno kritiku, būsimu Guggenheimo muziejaus parodų kuratoriumi Edward F. Fry, dirbo su Marku Šagalu, broliais dvyniais Jo?liu ir Janu Marteliais, dizaineriu Francis Turbili, dalyvavo parodose su XX amžiaus modernizmo klasikais Hans Arp, Jean Paul Laurens, Max Ernst ir kt. Išvaizdus žemaitis tapo Jano Martelio žentu, vedė jo dukrą Florence.

Praėjusio šimtmečio 3–4 dešimtmečiais Europoje išgarsėjusių skulptorių dvynių Martelių namas-studija Paryžiuje, broliams leidus, tapo nedidelės Paryžiaus lietuvių bendruomenės kultūrinio bendravimo vieta: čia repetuodavo A. Mončio 1953 metais suburtas lietuvių tautinių šokių kolektyvas, rateliuose sukosi Perkūnas Liutkus, Ričardas Bačkis, Ugnė Karvelis, žinoma, ir Antanas su Florence – meniniai pasisveikinimai pavirto tarptautiniais.


Kraštiečių kūryba suskambėjo vertimuose

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-03-13

Maskvoje gyvenanti, tačiau dažnai Lietuvoje ir Latvijoje viešinti filologė vertėja poezijos kūrėja Jelena Pečerskaja ir šįsyk pas savo bičiulius lietuvius literatus atvyko ne tuščiomis: mūsų krašto poetų vertimai pasirodė Maskvos rašytojų sąjungos leidinyje – almanache „Literatūrinės pažintys“ („Literaturnyje znakomstva“).

J. Pečerskajai, kuri taip pat yra Maskvos rašytojų sąjungos narė, šiame almanache patikėta rubrika „Gintaro lašai“ („Kapli jantaria“), kuri papildo almanacho leidėjų sumanymą, įvardintą kaip „Kultūra be sienų“ („Kultura bez granic“). Pristatydama naują almanacho rubriką J. Pečerskaja kalba apie būtinybę rusiakalbiams skaitytojams pažinti vakarų kaimynus, apie konstruktyvų dviejų tautų – rusų ir lietuvių – dialogą, apie bendrą poreikį išmokti gerbti ir suprasti vienas kitą. „Ir geriausias tarpininkas šiems tikslams pasiekti, be abejo, yra kultūra“, – įsitikinusi vertimų autorė, kuri almanacho skaitytojų pažintį su lietuvių literatūra pradėjo nuo klaipėdietės rašytojos Nijolės Kepenienės kūrybos ir lietuvių liaudies pasakos „Avies oda“ vertimų.

Kitame almanacho numeryje vertėja jau kalba apie Žemaitiją – regioną, turintį charakteringas ypatybes: tarmę, gebėjimą išsaugoti senąsias tradicijas ir gyvenimo sanklodą, daug kuo susijusią su pagoniškuoju tikėjimu. Mūsų kraštui pristatyti J. Pečerskaja pasirinko dvi krašto kūrėjas – vyresnės kartos atstoves Aldoną Anužienę ir Juzefą Jucienę. Ir jeigu A. Anužienė savo kūryboje pasitelkia verlibrą, praturtina jį giliu filosofiniu ir psichologiniu turiniu, netikėtomis vidinėmis asociacijomis, tai J. Jucienė daugiau remiasi folkloru, jos ritmingai sudėliotose poezijos eilutėse atsispindi liaudies pasakų, dainų motyvai. „Tačiau jas abi, tokias kontrastingas kūrėjas, vis dėlto vienija gyvenimo patirtis ir meilė savo gimtinei, poreikis nenutolti nuo ištakų, aistringas noras pažinti savąsias šaknis“, – poetes pristato J. Pečerskaja.

Anot jos, almanachas kurį leidžia ir redaguoja žinoma literatūros kritikė mokslų daktarė eruditė Lola Zvonariova, yra pakankamai populiarus tarp literatūros mėgėjų, rašytojų sąjungos narių, rusų tautybės literatų, gyvenančių užsienyje, ir sėkmingai platinamas per įvairius Maskvos rašytojų sąjungos renginius, literatūrinius sambūrius, kurių Rusijos sostinėje netrūksta.


Kiekvienas papuošalas – savai valdovei

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-03-13
Jokių menotyros mokslų neragavusio karteniškio Žydrūno Einars rankos sukuria juvelyrikos stebuklus.

Karteniškio juvelyro tautodailininko Žydrūno Einars rankoms paklūsta įvairiausi akmenys, kuriuos jis subtiliai įvelka į sidabrą. Kiekvieną – vis kitaip, todėl jo kūryboje nėra dviejų vienodų darbų. Tačiau didžiausia meistro meilė yra gintaras.

„Geriau neklauskite, kodėl: argi įmanoma atsakyti, kodėl myli tą ar kitą ir už ką myli? Tiesiog taip duota“, – atviravo 55-erių savamokslis gintaro meistras, savo amatą ištobulinęs taip, kad šiandien yra vienas garsiausių savo srities kūrėjų Lietuvoje.

Gintaras išgyvena renesansą

„Gintaras – tai kažkas ypatingo: ir jo kvapas, ir šiluma tarp pirštų. Gintaras niekada nebūna šaltas, netgi šviežiai ištrauktas iš jūros, – intrigavo pašnekovas, užsiminęs, kad anksčiau ir pats eidavęs gaudyti gintarų. – Geriausias metas tikėtis laimikio – pučiant jūriniam vėjui, kai šis staiga pakeičia kryptį iš rytų, – tuomet patraukia sankaupas iš dugno, su jomis išmesdamas ir gintaro.“ Didžiausias paties pagautas gintaro gabalas svėrė per 100 gramų.

Su jūros išmestu, o ne kasyklose iškastu gintaru, sakė Ž. Einars, šiandien jis dažniausiai ir dirbąs. Būna, kad atneša parduoti žmonės ir iš anksčiau savo sukauptų resursų.

Puoštis gintaru, juokavo juvelyras, moterys mėgsta banguotai – tai jis labai populiarus, tai jo banga nuslūgsta: „Gal šiandien nebenori karolių. Bet pateiki gintarą kitaip – aš derinu klasiką su modernu, ir papuošalas vėl naujai sušvyti. Todėl, manau, šiandien gintaras išgyvena renesansą.“

Karteniškio meistro manymu, vyrauja bendra pasaulinė tendencija – minimalizmas, kuklesni papuošalai.

„Aš – ne fabrikantas“

Ž. Einars, itin subtiliai jaučiąs gintaro ir metalo dermę, kuria tik vienetinius papuošalus: „Negaliu sukurti dviejų vienodų – apie tai pagalvojus, nubėga drebulys. Aš – ne fabrikantas: jokio tiražavimo, jokių serijinių dirbinių. Galiu padaryti tik kažkuo panašius darbus, bet ne tokius pat. Pats įdomumas ir prasmė – dėlioti, taikyti, mintyti, fantazuoti. Būna dienų; sėdi, kaitini, liurlini, ir nieko – geriau eiti malkų skaldyti. O kitąkart paimi akmenėlį ir jis tau pats kužda, ką iš jo padaryti.“

Greta „Jūratės ašarų“ Žydrūno rankoms ir fantazijai paklūsta ir tolimų kraštų akmenys, dažniausiai atkeliavę pašto siunta iš Indijos: koralai, jaspis, ametistas, agatas, rodomitas, malachitas, citrinas, azuritas, lazuritas, perlai. Tie akmenys – jau nušlifuoti, įgiję savas formas, ir juvelyro pastangomis sujungti su sidabru, tampa įspūdingais papuošalais – žiedais, auskarais, sagėmis, pakabukais.

„Per tiek metų įsitikinau, kad kiekvienas papuošalas anksčiau ar vėliau suranda savo valdovę. Būna, sukuriu, paviešinu – niekam neužkimba. Pralaikau stalčiuj iki tam tikro laiko, kol vėl ištraukiu ir kažkam įkrinta į akį“, – apie papuošalo kelią pas Lietuvos ir užsienio šalių pirkėjus, dažniausiai – moteris, pasakojo juvelyras.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-02-14

Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas