Pajūrio naujienos
Help
2018 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke181522
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną-6°C debesuotumas 80 %
Naktį-10°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar jaučiatės gyvenantys saugiausiame Lietuvos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Gintaro šokis žalvaryje

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-01-12
Plataus profilio kūrėjas Tadas Šorys šiuo metu paniro į juvelyrikos gelmę.

Ilgą laiką skaptavęs medį, vėliau išbandęs medžio ir gintaro dermę, kretingiškis tautodailininkas 38-erių Tadas Šorys savo ieškojimuose stabtelėjo ties juvelyrika – atrodytų, jog jo sukurtuose papuošaluose Baltijos gintaras šoka subtilų šokį su lietuvių nuo seno pamėgtu žalvariu.

Idėjos – iš turnė po Europą

„Atėjo laikas, kai medžiaga kūrybiniame procese man nebėra esminis dalykas, – pabrėžė T. Šorys. – Nors gintaro-žalvario papuošalų idėją brandinau jau anksčiau, tačiau konkretūs darbai gimė po mano prieškalėdinio turnė į Europą, aplankant mineralų bei juvelyrikos dirbinių parodas Veronoje ir Hamburge.“

Jis neslėpė, jog parodose pamatęs tūkstančius mineralų, iš kurių kuriami papuošalai, – daugumos jų nė pavadinimų nežinąs. „Vežiau ir aš savo gintaro-medžio dirbinius. Bet jie – natūralių spalvų ir jų tarp daugybės blizgesio ten nė nesimatė. Supratau, kad kultūriniai skirtumai yra didžiuliai. Mums Baltijos gintaras yra išskirtinis savo natūraliu raštu, inkliuzais, gamtos suneštais prieš milijonus metų, o užsieniečiams patraukliausias lygut lygutėlis gintaras – be jokio burbuliuko ar įspaudo. Kuo skaidresnis ir švaresnis, tuo jie labiau jį vertina. Todėl grįžęs ir aš sumaniau įnešti į savo kūrybą šviesos ir spindesio“, – kalbėjo menininkas.

Tam ir tinkąs žalvaris, kuriuo jis meniškai apjuosiąs gintaro gabalus. Kūrėjas pasidžiaugė, jog juvelyriškos subtilybių išmokęs gana greitai – vos per 2 savaites, nes turėjęs puikų mokytoją – juvelyrą Žydrūną Einars iš Kartenos. Ir Kalėdų mugei kretingiškiams jau parodęs savo naujus dirbinius – sages, pakabukus, auskarus, apyrankes.


Antano Mončio namų-muziejus Palangoje dar prieš besibaigiančių metų šventes sulaukė geros žinios iš Lietuvos kultūros tarybos – gavę finansinės paramos, jie galėsią įgyvendinti originalų tarpdisciplininio meno projektą „Malonės būsena“.


Stebuklų lydimas gyvenimas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-01-12
Vydmantų klebonas Karolis Petravičius, išleidęs naują muzikos albumą „ Išeina laikas“, surinktas lėšas už jį skirs Vydmantų bažnyčios statybai.

Kunigas. Bažnyčios statytojas. Dainų ir giesmių autorius. Įstabaus balso savininkas, įdainavęs ir išleidęs dvi kompaktines plokšteles. Tapytojas. Telšių vyskupijos jaunimo centro vadovas. Toks yra prieš pusantrų metų tarnauti Vydmantų parapijai paskirtas klebonas 36-erių Karolis Petravičius.

Prarastą balsą atgavo kitokį

Pirmoji K. Petravičiaus įdainuota kompaktinė plokštelė „Į pažadėtas dienas“ pasirodė prieš 5-erius metus, jam dirbant vikaru Tauragėje, o antroji „Išeina laikas“ – praėjusią vasarą. Tai, kad pavyko išleisti abu albumus, kaip ir stulbinantį faktą, jog seminarijoje, atrodė, visai praradęs balsą, jį atgavo kitokį – skambantį lyg krištolas, kunigas vadina didžiaisiais savo gyvenimo stebuklais.

„Šeimoje gyvenome skurdžiai. Nesu baigęs muzikos mokyklos, natų nepažįstu. Bet polinkį muzikai gal paveldėjau iš giminės: tėvelis Saulius grojo gitara, senelė Zofija – akordeonu, bočelis Stasys – smuiku. Visi savamoksliai. Mokykloje balsu neišsiskyriau, nors dainavau chore – muzikos mokytoja Nijolė Butkevičienė dėl grožio mane, raudonskruostį, vis statydavo į priekį“, – prisiminęs skardžiai nusijuokė kunigas.

Gimęs ir augęs Telšiuose. Vos 15-kos pasakojo išėjęs į seminariją: iš pradžių – į licėjų, o iš jo – į Telšių kunigų seminariją. „Tik būdamas trečiame licėjaus kurse pirmąkart prisėdau prie pianino. Gyvenau ankštame, vos 2 kv. m ploto, užuolaida atitvertame koridoriuje, pro mane visi eidavo į aktų salę. Bet užtat ten stovėjo pianinas! Ir aš vis sliūkindavau ir mokindavausi barškinti jo klavišais“, – atviravo pašnekovas.

Kai stipriai patempė balso stygas, medikai sakę pamiršti dainavimą. „Bet aš daug meldžiausi ir įvyko stebuklas – atgavau balsą ir šis suskambo visai ne taip, kaip ligi tol. Supratau, kad tai – ne mano nuopelnas, o dangaus siųstas ženklas“, – tvirtino skaidraus aukšto balso savininkas.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2017-12-08

Atžalyniečiai nutiesė tiltus į Vokietiją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-12-08

Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyresniųjų aktorių grupė dalyvavo tarptautiniame Vokietijos mėgėjų teatrų festivalyje „Giopingeno teatro dienos“. Jų spektaklis „Pabėgimas į „Akropolį“ buvo puikai įvertintas ir tuo jie, vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės žodžiais, savo jaunesniems kolegoms uždirbo kvietimą į būsimą festivalį.


„Laiko smiltyse“ – mokinių kūrybiniai perlai

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-12-08

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija gali didžiuotis dar vienu brandžiu leidiniu – lituanisčių inicijuota buvusių ir esamų mokinių kūrybos rinktine „Laiko smiltys“. Jos puslapiuose – per pastaruosius 5 metus sukurti poezijos ir prozos kūriniai, meninės fotografijos, dailės darbai.


Pristatė knygą apie Alvydą Šeduikį

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-12-08

Palangos miesto bibliotekoje gausiai susirinkusiai publikai buvo pristatyta šios bibliotekos iniciatyva išleista knyga apie Alvydo Šeduikio gyvenimą, veiklą ir kūrybą.


Į festivalio laiką subyrėjo žvaigždės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-12-08
Aristokratišką dvasią grafų Tiškevičių rūmuose sukūrė atlikėjų – Virginijos Kochanskytės, Giedrės Zeicaitės ir Šviesės Čepliauskaitės meninė programa.

Rytoj, gruodžio 9-ąją, užsibaigs visą rudens laiką svariais koncertais, muzikos ir poezijos vakarais, teatralizuotomis programomis bei parodomis Kretingos dvaro erdves užpildęs tradicinis menų festivalis „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“.

Jau ketvirtus metus rengiamo Kretingos dvaro festivalio pavadinimas „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“ pasirinktas pagal buvusio dvaro valdytojo menų globėjo grafo Juozapo Tiškevičiaus herbo, kuriame puikuojasi mėnuo ir žvaigždė, simbolius.

Festivalį rengia Kretingos muziejus išvien su klubu „Kretingos krašto ainiai“, lėšų – 4,5 tūkst. eurų – jam skyrė Kretingos rajono savivaldybė ir antra tiek – pavieniai geradariai, todėl šiemet visus renginius Kretingos miesto visuomenė galėjo išvysti nemokamai. Tačiau žmonės buvo kviečiami savanoriškai aukoti, kad visų bendromis pastangomis būtų atkurtas antrasis, žvaigždės formos su nykštuku viduryje, dvaro fontanas. Festivalio programą parengė meno vadovė Šarūnė Petruškevičienė, kuri sumanė Kretingos dvaro erdves užpildyti legendų dvasia, rūmų salėje bei Žiemos sode sklandžiusia šešis prabėgusius savaitgalius.


Vilna aprengtas Kalėdų laukimas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-12-08
Rasa Balsevičienė sakė mėgstanti eksperimentuoti: kiekvienas gaminys – vis kitoks ir antrąkart tokį pat velti būtų nebeįdomu.

„Kai už langų dargana, mūsų kūnai džiugiai panyra į šiltą ir jaukų vilnos rojų. Joks rūbas negali pakeisti to, ką sukūrė pati gamta – avies vilnos. Žmonės nuo sintetinių audinių ir vėl grįžta prie natūralumo. Man vilna yra ir neišsemiamas kūrybos šaltinis, ypač – prieš Kalėdas“, – kalbėjo 38-erių kretingiškė Rasa Balsevičienė, veltiniais pelniusi tautinio paveldo kūrėjos sertifikatą.

Įvertino žemaitiškus „tūbus“

R. Balsevičienės kūrybos kraitė, pažymėta jos logotipu „Vilnos rojus“, itin turtinga – veltos kepurės, rankinės, servetėlės, šlepetės, batai, paveikslai, suknelės, paltai. Tačiau tautinio paveldo gaminiu buvo pripažinti tik vadinamieji tūbai – žiemą mūsų senolių nešioti velti batai. „Nebėra pas mus gilių žiemų, kad galėtum užsimauti „tūbus“ ir išeiti į lauką. Mūsų seneliai ant jų užsimaudavo kaliošus, – sugalvojau ir aš vaikiškus „tūbus“ apauti permatomais kaliošukais“, – pasakojo R. Balsevičienė.

Kūdikiams skirti veltinukai lengvi, sveriantys vos 70 g, o suaugusiems ji velia storus, kaip senovėje, kad būtų patvarūs – šie sveria net iki 1 kg. Šiandieną tokių retai kam bereikia, o lengvesnius vietoj šlepečių mėgsta nešioti vyresnio amžiaus žmonės.

Nors ji sakė išbandanti įvairią vilną, tačiau geriausia esanti lietuviška – grubiau iškaršta, su šereliais. Pastaroji, kūrėjos žodžiais, ir veliasi lengviau, ir esanti tvirtesnė už Australijos ar Naujosios Zelandijos avių.

Savo 8-mečiui sūnui Radvilui nuvėlė šiuolaikiškos formos batus iš savo mylimo ryzenšnaucerio vilnos. Rinko tą vilną 15 metų, tiek, kiek šuo gyveno, ir jos susikaršė net 15 kilogramų. Pritvirtino prie veltinių padus, o šonuose – mylimo šuns atvaizdus.


Maskvietę domina kraštiečių poezija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-11-10

Į redakciją užsukusi viešnia iš Maskvos – vertėja, rašytoja ir poetė Jelena Pečerskaja pasidalijo savo kūrybinio darbo rezultatais: moteris verčia į rusų kalbą pamėgtų mūsų krašto poetų Juozo Maksvyčio, Aldonos Anužienės bei Irenos Grabienės eiles, ir jų rinktinę ketina išleisti kitąmet.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas