Vokiečių kareivių kančia dar gyva jokūbaviškių atmintyje

Pasak jokūbaviškės Stasės Armalienės, karo metais čia, kažkur pakelėje, netoli mokyklos, buvo palaidoti du jauni vokiečių kareiviai.

Ne ant visų kapų per Vėlines dega žvakės. Pasak Jokūbavo gyventojų, netoli Aleksandro Stulginskio pagrindinės mokyklos palaidoti du vokiečių kareiviai, tačiau čia nėra nei kapo, nei žvakių.

Anot Jokūbave gyvenančio Kosto Dačkaus, buvo 1944 metų spalio 9 ar 10 diena, kai pačiame Jokūbavo centre buvo nušauti du vokiečių kareiviai. Kas ir kur juos palaidojo, niekas tiksliai nežino. Tuomet nuo Raguviškių iki Jokūbavo vyko mūšiai, ir žuvusiųjų buvo labai daug.

- Žmonės buvo varomi užkasti žuvusių,- sakė K.Dačkus, kuriam tuo metu buvo šešiolika.

Jokūbave nuo gimimo gyvenanti Stasė Armalienė taip pat pamena, jog traukiantis frontui, čia vyko tikri mūšiai, ir gyventojams viską palikus, teko bėgti iš Jokūbavo slėptis.

Pasak S.Armalienės, iš pradžių jie prisiglaudė buvusiame Notėnų dvare, vėliau - pas kaimynus. Jų namuose buvo įsikūrę rusų kariai, o kieme veikė ligoninė. Vėliau jų namuose apsigyveno lietuvių divizijos kariai.

S.Armalienė dažnai atbėgdavo į namus pasižiūrėti. Kelionė į namus būdavo nemaloni - pakelėse gulėjo daug apdegusių, sudarkytų rusų ir vokiečių lavonų. Kad mažiau matytų žuvusiųjų, vėliau ji sugalvojo į namus eiti kitu keliu - palei upę.

Kosto Dačkaus atmintyje išlikę 1944 metais spalio mėnesį vykę mūšiai ir daugybė žuvusiųjų.

Nors tada S.Armalienei buvo dvylika metų, ji gerai pamena du vokiečių kareivius, kurie buvo nušauti pačiame Jokūbavo centre, netoli jos namų.

- Vienas mirė iš karto, o kitas dar ilgai šaukė „Agota“,- sakė pašnekovė.

Pasak jos, ji buvo priėjusi prie kareivių. Jie buvo jauni ir gražūs, ir gaila buvo į juos žiūrėti. Vėliau kareiviai buvo nurengti, nuauti batai. Kas juos palaidojo, ji nežino. Nežinoma ir tiksli kapo vieta.

Žuvusieji rusų kariai buvo užkasami ir dabartinėje autobusų stotelėje. Po kiek laiko jie iš ten buvo vežami į Kretingą.

- Žmonės plikomis rankomis ėmė suirusius lavonus, - sakė pašnekovė, anot kurios, žmonės bijojo net vištas paleisti, kad šios nebėgtų ten kapstytis.

Kai veždavo sužeistus lietuvių kareivius, ji su mama eidavusios pasižiūrėti. Kareiviai šaukdavo ir prašydavo, kad vežtų į Karteną – sakė norintys atgulti savo žemėje.

S.Armalienė pamena, kaip laikinai jiems apsigyvenus kaimynystėje, netoli savo namų, pas juos ateidavo austrų kariai. Jie keikdavo karą, rodydavo mamai nuotraukas. Mama išvirdavo jiems arbatos, o jie atnešdavo duonos.

Bronė Lukauskienė dar gerai pamena žuvusius ir ant kelio gulėjusius vokiečių kareivius.

Kita jokūbaviškė - Bronė Lukauskienė - taip pat pamena tuos vokiečių kareivius, kurie gal net savaitę išgulėjo ant kelio. Anot jos, kokio amžiaus jie buvo, sunku pasakyti, tačiau įsiminė tai, kad ant rankų turėjo vestuvinius žiedus, kurie vėliau dingo. Todėl, anot B.Lukauskienės, tikriausiai jie buvo vedę.

- Ruduo buvo šiltas ir sausas. Pamenu kelią, kuris buvo taip kietai suvažinėtas, tarsi asfaltas,- sakė pašnekovė.

Ji prisiminė ir kaip traukdamiesi vokiečiai padegė bažnyčią bei naują dviejų aukštų mokyklą. Matyti karo vaizdai, žmonių kančios ir išgyventa baimė niekada neišblės. Kartais jie ateina ir į sapnus.

Apie Jokūbave ant kelio gulėjusius tuos du vokiečių kareivius ko nors konkrečiau negalėjo pasakyti ir mokykloje įkurtu muziejumi besirūpinanti Felicija Stramilaitė. Pasak jos, muziejuje saugoma tik tų pačių žmonių užrašyti prisiminimai.

Pasak Kretingos kultūros centro Jokūbavo filialo vedėjos Danutės Pilipčuk, jokūbaviškiams ramybės neduoda ir buvusios bažnyčios varpai. Esą jie buvo paslėpti šulinyje, o kur tas šulinys – neaišku.

Apie šulinyje paslėptus varpus sakė girdėjęs ir Ignas Garys. Tačiau tas šulinys sulygintas su žeme ir tiksli jo buvimo vieta nežinoma.

- Manau, jog vienas žmogus žinojo, kur bažnyčios varpai, tačiau jis mirė ir nusinešė tą paslaptį amžinybėn,- sakė ir S.Armalienė.

• Rašyti komentarą (0)