Vakarines sukneles išmainė į žirgus

Keturiasdešimt penkerių palangiškė Jūratė Kungienė, Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociacijos narė, daugiau kaip dešimtmetį augina ir treniruoja žirgus. Nuo jaunumės buvusi jojike, J.Kungienė tikino, jog, tik įsigijusi privatų žirgą, ji galėjo įgyvendinti savo norą – užauginti sportinį žirgą, gilinantis į gyvūno psichologiją.

Šiuo metu palangiškės nuosavybė – trys sportiniai trakėnų veislės žirgai: dešimtmetis Žalvaris, devynerių Hilas ir šešerių Harlis. Jos žirgai dalyvauja varžybose ir parodose Lietuvoje. Šeimininkė sakė, kad anglų grynaveislio Žalvario, turinčio veislinio eržilo statusą, giminės šaknys gali siekti iki 400 metų. Harlis yra Jūratės ir jos vyro Stanislovo dovana dukrai Simonai jos 18-ojo gimtadienio proga.

Jūratė Kungienė tikino, jog tik įsigijusi nuosavą žirgą, ji galėjo gilintis ir pažinti gyvūno psichologiją. Jos manymu, tai leidžia be smurto prieš gyvūną pasiekti gerų sportinių rezultatų.

J.Kungienė pasakojo, jog trejus metus jai teko lankyti Priekulės sporto mokyklą, kurią tuo pat metu lankė garsiu jojiku tapęs Zigmantas Šarka. „Jis pasiekė aukštų rezultatų, o aš – ne, nes pasirinkau mokslą. Tapau veterinarijos gydytoja, - tvirtino J.Kungienė. – Tačiau nesilioviau domėtis, kaip pasiekti sporto rezultatų be smurto prieš gyvūnus. Z.Šarka buvo įsitikinęs, kad mušimas yra norma: anot jo, jei sutrenksi šmaikštu žirgui, šokančiam per kliūtį, rezultatas bus geresnis. Susirinkau ir išstudijavau daug literatūros, tačiau išbandyti naują metodiką galėjau tuomet, kai vyras man padovanojo pirmąjį žirgą. Pavadinau jį Žalvariu“.

Pašnekovės žodžiais, juodbėras anglų grynakraujis eržilas Žalvaris yra jos svajonių žirgas. Ji išsirinko žirgą pati, pagal išskaitytus ženklus. „Keturias valandas žirgyne ieškojau kumeliuko. Bandos didžiulės – apie 400 žirgų, kurie neprisileidžia svetimų žmonių. Sekiojome iš paskos, kol kumelės sustojo į vieną eilę, o jaunikliai - joms iš paskos. Tada priėjau arčiau jų, ir viena kumelė stumtelėjo savo mažylį į priekį. Supratau, kad tam kumeliukui turėsiu tapti įmote“, - pasakojo J.Kungienė.

Moters žodžiais, kol uždaroje priekaboje parsivežė kumeliuką iš žirgyno, namo ji grįžo be akinių ir mėlynių nusėtomis rankomis. „Mažylis šokinėjo, blaškėsi priekaboje. O aš, nežinodama, kaip jį nuraminti, leidau garsus, primenančius kumelės žvengimą. Jis žviegė, ir kai aš jam atsakiau, sukluso. Iš priekabos jis išžengė jau nurimęs. Taip prasidėjo mudviejų draugystė“, - pirmąją pažintį su dabar jau dešimties metų amžiaus savo mylimiausiu žirgu prisiminė pašnekovė.

Per tris dienas ji turėjo sugalvoti savo būsimam žirgui vardą pagal pirmąją jo motinos Želvos vardo raidę. Taip 5 mėnesių kumeliukas tapo Žalvariu.

Mokėsi pas „Arklių užkalbėtojo“ prototipą

Nuo draugystės pradžios Jūratė Žalvarį, sveriantį 120 kg, vedžiojo be pavadžio. „Su mudviejų nuotykiais prasidėjo ir gyvūno psichologijos pažinimo pradžiamokslis. Žalvaris norėjo žaisti, bėgioti, laipioti. Bet jis gi - ne kačiukas ar šuniukas. Reikėjo išsiaiškinti, kaip man elgtis, kad nepritrėkštų. Žirgo reakcija penkiskart greitesnė negu žmogaus – neturi jokių šansų savo judrumu prilygti jam. Nesyk buvau apstumdyta, pargriauta. O kai Žalvaris ėmė bręsti ir svėrė 350 kg, su manim ėmė bendrauti kaip su bandos atstovu, bet tuomet jau susiformavo mudviejų – kaip tikrų draugų – santykiai. Sykį vaikštinėjant pamiške, jis išgirdo motoriniu pjūklu pjaunamų medžių garso aidą. Sunerimęs ėmė bėgioti ratu ir stumti mane iš tos vietos. Po to visu greičiu – apie 60 km per val. - pasileido namo. Netrukus grįžo, apžnaibė mane. Mat, išsigando ir pyko ant manęs“, - pasakodama patirtus nuotykius, J.Kungienė tikino iš savo draugo gavusi neįkainojamų pamokų.

Pasak žirgų augintojos, stepių kariai – kazokai – į mūšį būdavo imami tik su savo pačių užsiaugintais žirgais, kad šie sužeisto šeimininko nepaliktų mūšio lauke.

Kad profesionaliau pažintų gyvūnų psichologiją, J.Kungienė prieš pustrečių metų buvo išvykusi į JAV , į 5 savaičių trukmės kursus pas garsųjį arklių augintoją Monty Roberts. „Šis fenomenalių gebėjimų žmogus tapo žinomo Holivudo filmo „Arklių užkalbėtojas“ prototipu. Monty Roberts žino 170 arklių gestų. Gestais jis bendrauja ne vien su arkliais, bet ir su delfinais, iš bandos pasikviečia vilkus. Kursuose mokėmės, kaip dirbti su savimi, sutramdyti savo agresiją. Pasitvirtino mano metodika, kad einu teisingu keliu: gyvūną stengiuosi treniruoti ne vien perprasdama jo anatomiją ir fiziologiją, bet gilindamasi į jo mąstyseną“, - pasidžiaugė moteris.

J.Kungienė atviravo, jog pas Žalvarį ateina ir „paverkti ant jo kaklo“, ir pasidalinti džiaugsmu. Tai – tikra draugystė. Žmogaus sąmonė, anot moters, modeliuoja klastas: nežinosi, ką sakydamas iš tikrųjų galvoja pašnekovas. Gyvūnas niekada neišduoda. Žirgas toks: pasielgei blogai, nuo jo - savo geriausio draugo – gausi ir į dantis. Bet žinosi, už ką.

J.Kungienės numylėtiniui Žalvariui – jau dešimt metų. Dalyvaujant varžybose ar parodose šeimininkė jį papuošia: sušukuoja ir įvairiai supina karčius. Pasak moters, žirgų mados – šukuosenos, bižuterija: gumytės, šukos, segtukai – laikui bėgant irgi keičiasi.

Nebenori būti „pelų maišas“

J.Kungienė įsitikinusi, jog mūsų visuomenėje vyrauja iškreiptas žmogaus santykis su gyvūnu. Gyvūnų gyvenimas, anot jos, sužalotas. „Per savo elgesį su gyvūnais galime pažinti ir save patį. Be to, pažinti gyvūno psichologiją yra naudinga ir ekonomiškai. Ūkininkai rūpinasi fermų renovacijomis, bet didžiuma jų nežino, kaip įvedinėti telyčias į bandas, kaip sukurti galvijams maksimaliai geriausias sąlygas. Išanalizavus gyvūnų elgseną, galima uždirbti ir „didesnį pinigą“, - mano arklių augintoja.

J.Kungienė prisipažino, jog jos žirgų ateitis – miglota. „Pastaruosius trejus metus jau nebejodinėju. Kai Žalvaris, vaikštinėjant pajūriu, ištiesė mane, supratau, jog turiu susitaikyti su tuo, kad senstu. Negaliu būti kaip pelų maišas. Jodinėti mokau atvykstančius žmones. Dabar mudviejų santykiuose su Žalvariu didžiausią džiaugsmą teikia bendravimas. Jis pažįsta mano mašinos garsą, laukia, kada atrakinsiu arklidės duris. Žalvaris, kaip mano širdies draugas, nusipelnė būti neparduodamas“, - atviravo palangiškė.

Moteris taip pat prisipažino, jog dėl prieraišumo žirgams, kai atsisakė veterinarijos gydytojos darbo, jau 15 metų ji neturėjo atostogų ir...užmiršo, kuomet bedėvėjo sijoną. Sykį ją, į arklides atvažiavusią sijonuotą, Žalvaris keistai nužvelgė ir dantimis drykstelėjo jam įtartino skuduro gabalą.

Harlį, moteris tikisi, pasiims dvidešimtmetė duktė Simona, motinos išmokyta jodinėti ir neseniai išvykusi dirbti jaunų žirgų išjodinėtoja į Vieną. Vyriausioji duktė, 21-erių Rimantė, šiuo metu studijuoja verslą Adelaidėje, Australijoje. „Rimantė pramoko jodinėti. Tačiau du mažieji sūnūs – trylikametis Vykintas ir šešiametis Klaudijus – žirgais nesidomi visiškai“.

Kol kas šiandien Jūratė Kungienė, išlydėjusi vaikus į mokyklą, 9 val. džipu dar skuba į arklides „patiekti“ žirgams pusryčius. Porcija vienam žirgui: 20 obuolių, 3 kg avižų, 1,5 kg sėlenų, 0,5 kg vitaminizuotų augalinių dribsnių su gydomosiomis žolėmis bei šieno – iki soties. Žirgai šeriami triskart per dieną. Vakarienė – 22 val.

„Nenoriu skaičiuoti, kiek kainuoja vieno žirgo išlaikymas. Tiesiog aš savo vakarines sukneles iškeičiau į žirgus. Man pobūviai – nebeįdomūs. Kiekvienas žmogus ieško savo prasmės gyvenime. Aš savąją suradau“, - sakė J.Kungienė. Jos vyras Stanislovas – verslininkas. „Jis turi lakūno mėgėjo licenciją ir važinėja skraidyti į Karteną“, - moteris pasidžiaugė, kad nors jos ir vyro pomėgiai – skirtingi, bet jiedu vienas kitam netrukdo užsiimti mėgstamais dalykais.

• Rašyti komentarą (32)