Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar laikas buvo keisti Lietuvos krašto apsaugos ministrą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Nenuilstančio fotomenininko kelyje - Kretinga

  • Danutė DUNAUSKAITĖ
  • Smiltys
  • 2006-08-11

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narį Adą Sendrauską - “Palangos fotocentro” vadovą, “Palangos fotoklubo 750” įkūrėją ir administratorių kalbinome likus trim dienom iki parodos “Kolegos, draugai, bičiuliai” atidarymo Klaipėdos fotogalerijoje. Nenuilstantis, idėjų kupinas menininkas šia paroda sakėsi sutinkąs savo “juokingą” 50-ies metų gyvenimo jubiliejų.

Jubiliejinės parodos vedantysis - fotomeninko bičiulis ir kolega Antanas Stanevičius (pirmas iš kairės) daug šiltų žodžių skyrė Ado Sendrausko žmonai Viktorijai ir sūnūms: Kristijonui, Artūrui, Leonui.

-Kodėl savo jubiliejų vadinate “juokingu”?

-Skaičius, manau, yra vien juokas. Žmogaus gyvenimas skaičiuojamas ne metais, o nuveiktais darbais, įprasmintomis idėjomis, pasiektomis svajonėmis.

-Esate išsitaręs, jog Jūsų šaknys - Kretingos žemėje.

-Tėvas - kilęs iš Grūšlaukės, mano seneliai - mamos tėvai - yra gimę Naujojoje Įpiltyje. Jie gyveno netoli Alkos kalno. Ir dabar, važiuodamas pro šalį, matau tuos didelius klevus, kurie ošė mano vaikystės metais. Tebeteka tas pats upeliūkštis, kurį galiu peršokti - toks jis dabar siaurutis ir seklus. Mano senelis - Leonas Bružas buvo puikus ūkininkas, turėjo 60 ha žemės, 12 karvių, 6 arklius. Jis pirmas apylinkėje sugalvojo ir pastatė dvipusę daržinę: pro vieną pusę įvažiuodavę pilni vežimai šieno, juos iškrovus, pro kitą pusę išvažiuodavę jau tušti. Tuo metu tai buvo naujovė. Atsimenu, kaip seneliai grįžo iš tremties, savo vasaras kaime. Toks valstiečio požiūris į žemę, koks buvo senelio, man po šiai dienai labai stiprus. Gal todėl, nostalgiškų jausmų skatinamas, netoli Notėnų įsigijau senovinę sodybą, bet jai sutvarkyti nerandu laiko. Mane prie žemės traukia labiau negu prie jūros. Aš tą jaučiu kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką.

Kretingos kraštui jaučiu šiltus jausmus, nes čia mano tėvų pradžių pradžia. Mano mama mokėsi ir baigė Kretingos gimnaziją. O į Palangą su tėvais iš Notėnų atsikėlėme gyventi 1957 metais.

-Per savo kūrybinės veiklos tris dešimtmečius esate surengęs daug parodų. Ar buvo tokių, kurios pasakotų apie kaimą, jo žmones?

-Mano pirmosiose parodose, surengtose tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje buvo gamtos vaizdų, žmogaus sąlyčių su ja. Nuotraukose jautėsi labai stipri fotomenininko Rimanto Dichavičiaus įtaka. Pirmą dešimtmetį fotografijoje aš būtent tai ir fotografuodavau, bet savo charakteriu esu daugiau visuomenės žmogus. Negaliu ilgiau atsiskirti nuo žmonių, bendruomenės, negaliu ilgesniam laikui išeiti į gamtą, į ją įsiklausyti, suprasti ir nufotografavus pateikti kaip darbus. Tad aš, apsukęs ratą, visgi grįžtu prie žmonių, kad įamžinčiau juos. Taip gimė nemaža galerija portretų: draugų, pažįstamų, žymių Lietuvos menininkų ar šiaip praeivių.

-Ar prisimenate pirmąjį savo fotoaparatą?

-Manau, jog mes visi iki vieno esame bent kartą gyvenime fotografavę, ryškinę juosteles ir prie raudonų lempučių darę nuotraukas. Be abejonės, mūsų karta pradėjo fotografuoti tarybiniais rusiškais fotoaparatais. Tai buvo ta garsioji “Smena”, kuri kainavo kapeikas - mokykliniai pietūs savaitei. Dviejų “Zenitų” kaina buvo kaip spalvoto televizoriaus “Šilelis”. “Zenitais” fotografuodavo profesionalai, o mokinukai, studentai tokių neturėjo. Be to, rusai gamindavo beveik visų geriausių pasaulio fotoaparatų kopijas, kurias padėvėtas galėjai nesunkiai gauti. Tokių fotoaparatų nupirkdavo mokyklų būreliams, kultūros namams. Tais laikais aparatūros buvo labai daug.

-O kas Jums pirkdavo?

-Dauguma dalykų sau pirkdavau pats. Nuo vaikystės dirbdavau - ir šaligatvių plyteles klodavau, ir buvau traktoristo padėjėju. Palangoj vasarą labai gerai uždirbdavau. Galėdavau įsigyti tuo laiku tikrai prabangius dalykus: džinsus, fotoaparatus, magnetofoną.

-Kodėl pasirinkote fotografiją?

-Bandant prisiminti, kada man pradėjo patikti fotografija kaip menas, tai pirmiausia reiktų pripažinti, jog neišdildomą įspūdį turėdavo 1968-1970 metais kino teatre “Naglis” organizuojamos meninės fotografijos parodos. Man, kaip ir kiekvienam tuo laiku jaunam žmogui, niekada nemačiusiam nuotraukoje nuogo kūno, įtaką darė R.Dichavičiaus aktai. Bet tai nereiškė, kad aš norėjau tapti fotografu, fotografuojančiu nuogą kūną. Šio fotomenininko kūryba ugdė estetinę meno sampratą.

Mokykloje veikė labai stiprus fotobūrelis, kuriam vadovavo chemijos mokytojas Algimantas Želvys. Mums, jauniesiems fotobūrelio nariams, jis padėjo perprasti fotografijos abėcėlę. Man iš karto sekėsi fotografuoti, nuotraukos buvo panaudojamos mokyklos sienlaikraščiuose, metraščiuose. Pamažu poreikis fotografuoti virto aistra. Taip sutapo, jog R.Dichavičius, dažnai atvykęs į Palangą, apsistodavo mūsų namuose. Jis, žiūrėdamas į mano darbus, teigė, jog turiu pašaukimą. Jo skatinamas, baigęs mokyklą, įstojau į Vilniaus technologijos technikumą mokytis fototechniko specialybės. Tuo metu tai buvo vienintelė mokykla Lietuvoje, rengusi šios srities specialistus. Joje estetiką ir kompoziciją dėstė pats R. Dichavičius. Didžiuodamasis galiu pasakyti, jog esu jo mokinys.

-Kodėl Jūsų, kaip aktyvaus fotomenininko, akiratyje Kretinga ir jos fotomeistrai užima ypatingą vietą?

-Su Kretinga mes daugybę metų turime ypatingus ryšius. Gal dėl to, kad šio krašto kultūrinė terpė, skirtingai nuo Palangos, turi gilius klodus. Grįžęs iš kelionių, iš fotografijos studijų Rusijoje, ilgą laiką dirbau Palangos Vandentiekio ir kanalizacijos organizacijoje. Čia, kaip fotografui, darbo buvo nedaug, tačiau kas mėnesį organizuodavau įvairias parodas, kuriose buvo eksponuojami Kretingos menininkų, tautodailininkų darbai. Prieš trejetą metų, įkūrus “Palangos fotoklubą 750”, kuris suvienijo tuos pajūrio regiono miestus, kurie 2003-2004 m.m. paminėjo 750 metų jubiliejų, su kretingiškiais parengėme ne vieną projektą. Iš Kretingos į klubą įstojo Ramunė ir Rolandas Paulikai, Lolita ir Artūras Bončkai, Edita ir Marius Griciuviai, Audreolė Pažereckaitė, Kazys Vasys. Garsiojoje “Vyninėje” buvo surengtos trys mūsų klubo narių parodos. Buvome sumanę šioje erdvėje atidaryti aštuoniolikos parodų ciklą ir po to išleisti fotoalbumą. Tačiau gal mūsų pavadinimas atbaidė vietos valdžios dėmesį, nes buvo manyta, jog į Kretingos miesto kultūrą integruojasi palangiškiai.

Labai dėkingos fotomenininkų darbų parodoms yra Kretingos muziejaus, vienuolyno galerijos, kultūros centro, “Špitolės”, M. Valančiaus bibliotekos, rajono Savivaldybės foje erdvės. Šiais metais mes - Palangos klubiečiai - M. Valančiaus bibliotekos darbuotojų kvietimu savo darbus eksponavome jų patalpose.

-Esate nenuilstantis savo idėjų generatorius. Kokius naujus projektus žadate įgyvendinti?

-Po poros savaičių Palangoje įvyks fotofestivalis, į kurį atvyks žymūs menininkai iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Kaliningrado, Novosibirsko. Taip projektas “Rusijos fotomenininkai Palangoje” įgaus realią formą. Kitais metais Palangos bažnyčiai sukanka šimtas metų. Ta proga noriu parengti parodą, išleisti katalogą. Tačiau iš visų sumanytų darbų, kurio įgyvendinimui negailėsime nei laiko, nei jėgų - grynai “kretingietiškas”. Jo idėją mums “pametėjo” gvardijonas Juozapas Marija. Vienos parodos metu jis užsiminė, kad būtų įdomu fotonuotraukose pamatyti užfiksuotus vienuolių veidus ir palyginti juos su esančiais bažnyčiose, koplytstulpiuose šventųjų veidais. Taip išsirutuliavo projekto tema “Šventųjų veidai”. Mes su pora entuziastų šį darbą jau matome kaip vientisą fotografinę ekspoziciją.

-Su žmona Viktorija auginate tris puikius sūnus. Kuris iš jų žada pasekti Jūsų pėdomis?

-Mes šeimoje pajuokaujame, kad Kristukas bus fotocentro direktorius. O jei rimtai, kas iš tėvų norės perduoti savo vaikams nykstančią specialybę. Jos greit nebereikės, ir ji taps praeitimi - kaip peilių galandytojo, arklių kaustytojo. Palanga savo žydėjimo laikais - 1970-1990 m. m. - turėjo 30 fotografų. Jie po gabaliuką buvo pasidalinę paplūdimį, tiltą, Basanavičiaus gatvę. Šis verslas juos maitino, jie gerai gyveno, išlaikė savo šeimas. Dabar mus viso labo galima ant pirštų suskaičiuoti. Tačiau aš negyvenu praeitimi ar tolima ateitimi. Esu čia ir dabar: myliu gyvenimą, savo šeimą, vaikus, Tėvynę. Po savęs noriu palikti darbus, kurie turėtų išliekamąją vertę.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas