Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar laikas buvo keisti Lietuvos krašto apsaugos ministrą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Dramų neišgyvena, nes kitokio gyvenimo nepažįsta

  • Genė DRUNGILIENĖ
  • Sveikata
  • 2006-08-04

Kretingiškė Daiva Stakanskytė neišgyvena tragedijos dėl to, kad serga cerebriniu paralyžiumi. Nors sako žinanti, kad nepasveiks. Ji labiau užjaučia tuos, kurie iki negalės buvo sveiki. Nes jie žino, ką prarado. O Daiva su savo negale gyvena nuo pat kūdikystės – jau 38-erius metus. Jauna moteris juokauja, kad gyvena su šarvais – jai, vaikštančiai su ramentais, nebaugu svetimos nedraugiškos akies, įžeidžiančio žodžio.

„Nors tokių ir nepatyriau. O gal dėl to, kad gyvenu su šarvu, to nei mačiau, nei girdėjau“, - pasakojo nuoširdžiai šypsodamasi Daiva.

Daiva Stakanskytė apie dešimt metų vairuoja automobilį ir tuo labai džiaugiasi, nes judėjimo negalę turinčiai moteriai jis teikia galimybę būti savarankiškesnei.

Į pasaulį atėjo per anksti

Daiva save laiko realiste. Vairuojanti automobilį moteris džiaugiasi galimybe važiuoti, kur panorėjusi, džiaugiasi, kad gyvi tebėra abu tėvai, kad turi namus.

„Gyvenimas man šypsosi“, - sako ji. Daugiau iš gyvenimo nereikalauja – gyvena čia ir dabar. Gal dėl to nuo jaunatviškai atrodančios mėlynakės veido nedingsta šypsena. Jeigu ne šalia padėti ramentai, nė neįtartum, kad ji serga cerebriniu paralyžiumi.

Apie tai, kad pagrandukas – jauniausia penkių vaikų – turi rimtų sveikatos problemų, nulemsiančių visą mergaitės gyvenimą, tėvai neįtarė beveik iki dvejų metų. Nerimo tik dėl to, kad mergytė gimė neišnešiota – šešių mėnesių ir sverianti vos 900 gramų. Tris pirmuosius savo gyvenimo mėnesius Daiva praleido neišnešiotiems naujagimiams skirtame inkubatoriuje. Mergaitė buvo pakrikštyta vos gimusi, nes niekas nesitikėjo ją išgyvensiant, bet į namus tėvai manė parsivežę sveiką vaiką. Daiva, rodėsi, vystėsi gerai – normaliai augo svoris ir ūgis.

Stakanskiai pradėjo nerimauti tik tuomet, kai į antrus metus įkopusi mergaitė nei stovėjo, nei vaikščiojo. Vaikų gydytoja taip pat tik kraipė galvą, bet pas specialistus nesiuntė. Tokia galimybė pasitaikė tuomet, kai Daiva buvo dvejų metų. Specialistai Klaipėdoje prabilo apie tai, kad mergaitė gali sirgti cerebriniu paralyžiumi. Medikai neslėpė, kad kūdikis galėjo būti traumuotas gimdant.

Genovaitė Stakanskienė sakė tuomet nieko nežinojusi apie ligą, o medikai nepaaiškino, kas laukia mergaitės. Tai buvo laikas, kai gydytojus ir pacientus skyrė aklina siena. Tokią pat sieną esant tarp žmogaus ir valdžios sakė suvokęs ir Juozas Stakanskis. Septynių asmenų šeima turėjo pusę namo be patogumų - pusantro kambario ir virtuvę. Sužinojęs, kad jauniausiai dukrai reikės ypatingų gyvenimo sąlygų, J.Stakanskis porą metų mynė valdžios slenksčius, prašydamas sklypo, kuriame galėtų pastatyti namą gausiai šeimai, suteikti sąlygas augti neįgaliai dukrai. Bet išgirdo esąs spekuliantas, nes turi net pusę namo.

Liga išmokė per daug nesitikėti

Kai Daivai reikėjo pradėti lankyti mokyklą, tapo aišku, kad su sveikais vaikais ji mokytis negalės, nes mergaitė negali vaikščioti. Dvylika metų ji praleido neįgaliesiems skirtoje mokykloje Kaune, namo grįždama per vasaros atostogas.

Tačiau tai nebuvo tik mokslui skirti metai. Per tą laiką Daiva išgyveno aštuonias operacijas, kurios turėjo pagerinti jos gyvenimo kokybę. Dvejus metus mergaitė praleido lovoje. Tai, kad dabar ji vaikšto su ramentais – yra didelio darbo ir pastangų rezultatas.

Daiva turi neįgaliesiems skirtą vežimėlį, bet jame nesėdi. Dar nėra būtinybės, todėl ir nesinaudoja juo, nes kūnas sustingtų ir aptingtų. Ji žino, kad toks momentas ateis, nes jaunas organizmas dar gali varžytis su liga, o metams bėgant jis pradės silpti, atverdamas ligai kelią.

Daiva nesvarsto, kas būtų, jeigu būtų. Pasak jaunos moters, kai niekada nebuvai sveikas, nežinai, kas tai yra, taigi negali lyginti. Todėl ji sako besigailinti ne savęs, o tų, kurie neįgaliais tapo po traumų ar susirgę. Viena jos draugė, po traumos tapusi neįgali, neslėpė noro gyvenimą užbaigti savižudybe. Ji kankinosi dėl pasibaigusios meilės, dėl negalės įkalinto kūno.

Daiva matė negalės ištiktus žmones, klausėsi nelaimingų istorijų, kurios ją privertė tapti realiste – ji išmoko nenorėti to, ko negali turėti.

„Aš vertinu neįgalius žmones, kurie sukuria šeimas, bet pati esu realistė“, - sakė Daiva.

Liga atėmė pilnavertį gyvenimą

J.Stakanskis, dukrai baigus vidurinę mokyklą ir grįžus namo, sumetė, kad Daivai būtina suteikti galimybę judėti. Jis įkalbėjo dukrą mokytis vairuoti ir nupirko zaporožietį, pritaikytą vairuoti neįgaliam žmogui. Dabar Daiva turi senutėlį „Volvo“, bet jo amžius jau baigiasi. Todėl šeimos nariai skaičiuoja pinigus ir rengiasi pirkti kitą automobilį. Iš „Sodros“ Daiva tikisi gauti 4 tūkst. Lt – tokia yra valstybės skiriama parama, neįgaliam žmogui perkant transporto priemonę.

Daiva yra dėkinga tėvui už jo atkaklumą, kurio dėka ji tapo nepriklausoma – tiek, kiek tai gali žmogus, turintis ribotas judėjimo galimybes.

Draugės paraginta, Daiva mokėsi siuvimo. Ji baigė specialią amatų mokyklą Vilniuje, tėvai nupirko siuvimo mašiną, bet Daiva prie mašinos nesėda. Ji mieliau savo malonumui neria, nes siuvėjos amatas moteriai nepatinka.

Tačiau treji Vilniuje praleisti metai jai yra vieni maloniausių, nes su sporto klubu „Draugystė“ ji pakeliavo po įvairias šalis.

„Liga atima pilnavertį gyvenimą, - sakė Daiva. – Atima savarankiškumą, atima galimybę susirasti darbą, nes darbdaviai neįgaliųjų nenori“.

Ir ne tik darbdaviai. Reabilitacijos įstaigos jai tapo neprieinamos. Paskutinį kartą tokioje ji buvo prieš šešerius metus. Dabar patekti į panašią įstaigą ji gali tik savo lėšomis, nes Ligonių kasa tokiems žmonėms kaip Daiva pinigų neskiria. Liūdnai šypsodamasi Daiva sako, kad jokios reabilitacijos jos iš negalės nebeišvaduos, gal todėl Ligonių kasa jai ir nebeskiria pinigų.

Daiva žino ir ramiai kalba apie tai, kad dar vienas gyvenimo pasikeitimas jos laukia tuomet, kai tėvai pasens ir praras jėgas. Moteris pati savimi pasirūpina, bet buitis, gyvenimas neįgaliam žmogui nepritaikytuose namuose, jai yra neįveikiama kliūtis. Todėl ir tėvai, ir pati Daiva ramiai svarsto, kaip reikės susitvarkyti gyvenimą tuomet, kai ji liks viena.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas