Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

“Manau, kad savo metus pragyvenau tikslingai”

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2006-07-28

Šiomis dienomis Kretingos miškų urėdas Antanas Baranauskas švenčia savo 70-ies metų jubiliejų. Gyvenimą paskyręs miškams, šiandien jubiliatas sako: “Manau, jog savo metus pragyvenau tikslingai. Miškininko profesija man visada patiko. Patinka ir dabar”.

Antanas Baranauskas gimė Alytaus rajone. Alytuje 1954 m. baigė pirmąją vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais, gerais pažymiais išlaikęs baigiamuosius vidurinės mokyklos bei stojamuosius į aukštąją mokyklą egzaminus, įstojo į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją, Miškų ūkio fakultetą.

- Ar buvo žmogus, kuris paragintų ar patartų įsigyti būtent miškininko specialybę? – “Pajūrio naujienos” paklausė A.Baranausko.

- Miškininko profesija Alytuje – labai populiari ir gerbiama. Mat, Alytuje prieškarinės Lietuvos laikais veikė miškininkų mokykla, įnešusi nemažą indėlį į to krašto švietimą. Jau nebelikus mokyklos, vis tiek apie ją buvo likę gerų atsiliepimų, pagarbiai buvo žiūrima ir į miškininko profesiją. Rinkdamasis miškininko specialybę, aš didelių iliuzijų neturėjau, tačiau man visada buvo įdomus miško pasaulis – kas jame vyksta, kaip vyksta ir kodėl. Miškininkystė man buvo visiškai nežinoma sritis. Aš tik turėjau klasės draugą, kurio tėvas buvo dirbęs girininku. Jis dažnai pasakodavo apie mišką, savo darbą. Tie pasakojimai man labai patikdavo, kai kas atmintyje užsifiksavo labai stipriai. Galbūt tai ir turėjo šiek tiek įtakos, renkantis miškininko specialybę.

- Ar baigę mokslus, iškart atvykote į Kretingą? Kurgi iš tiesų buvo Jūsų darbo karjeros kelio pradžia?

- Praktiką vis atlikdavau Prienų miškų ūkyje. Į Prienus patekau ir baigęs fakultetą. Ten dirbau miškų techniku, arba kaip miškų ūkio viršininko pavaduotoju. Prienų miškų ūkyje dirbau pusę metų, po to mane perkėlė į Šiaulių rajoną, į Gruzdžių girininkiją dirbti girininku. Dirbti tokį darbą aš ir svajojau. Tik ta svajonė tesitęsė vos penkerius metus. Esant geriems darbo rezultatams, mane ėmė “klibinti”. Tai reiškė, kad mane rengėsi vėl perkelti kitur. Iš pradžių pasisekė – išsisukau nuo pasiūlymo persikelti į Akmenę ir ten dirbti vyriausiuoju girininku. Gruzdžiuose aš jau buvau šį tą nuveikęs ir labai nesinorėjo keltis kažkur kitur. Iki 1960 metų Lietuvoje girininkijos buvo labai didelės. Todėl nuo tų metų sausio 1 dienos buvo įkurta Lietuvoje daug naujų girininkijų, siekiant, kad jose dirbtų daugiau specialistų ir kad tie specialistai kuo daugiau darbo laiko praleistų miške. Taip aš ir tapau naujai įkurtos, tačiau senosios pavadinimą turinčios Šiaulių miškų ūkio Gruzdžių girininkijos girininku. Girininkijos plotas viršijo 3 tūkst. ha miškų. Nei girininkijos sodybos, nei buto nebuvo. Reikėjo kurtis pačiam. Bet blogiausia buvo tai – darbų apimtys didelės (vien tik miško ruošos apimtys – per 6 tūkst. 500 kietmetrių), o darbininkas – tik vienas. Kai vis tik nusprendžiau persikelti kitur, Gruzdžių girininkijoje jau dirbo 14 darbininkų, buvo suremontuoti eigulių namai. Ir planai buvo vykdomi pakankamai gerai.

- Kaip supratau, Jus vis tik ministerija “išklibino” iš Gruzdžių. Kur tuomet tęsėte savo darbą?

- Sulaukiau dviejų pasiūlymų – vykti arba į Trakus, arba į Kretingą. Čionai ir atvykau dirbti vyriausiuoju miškininku. Šių metų liepos 15 dieną buvo 42 metai, kai dirbu Kretingoje, vienoje ir toje pačioje darbovietėje. Tiesa, 1971 m. dirbau Plungės miškų ūkio direktoriumi. Tačiau Kretingos nepalikau. O kaip urėdas – esu labai jaunas. Šiose pareigose dirbu nuo 1991 metų.

- Sukaupėte ilgametę miškininko darbo patirtį. O kokias gi šalia to teko išgyventi reformas, susijusias su miškų ūkio pertvarka?

- Esminė reforma Lietuvoje įvyko 1957 m. Ją manau esant pačia svarbiausia. Iki šios reformos buvo sukurtos dvi struktūros, t.y. miškuose dirbo dvi atskiros, viena nuo kitos nepriklausančios organizacijos: miškų ūkiai ir miško pramonės ūkiai. Vieni iškirsdavo mišką ir jį sėkmingai parduodavo, o kiti atlikdavo miško atkūrimo ir daug kitų darbų, reikalingų miškui, ir buvo finansuojami iš valstybės biudžeto. Vadinasi, viename miške ūkininkavo du šeimininkai. Reformos esmė – miškų ūkio ir miško pramonės sujungimas ir miškų ūkio ministerijos įkūrimas. Nuo tada miškuose dirbama kompleksiniu būdu: tie, kurie augina mišką, tie ir kerta.Miškuose liko vienas šeimininkas. Lietuviai buvo vieni pirmųjų anuometinėje Tarybų sąjungoje, ryžęsi tokiai reformai. Lietuvos pavyzdžiu pasekė ir kai kurios kitos respublikos, tačiau Rusijos federacijoje liko sena tvarka. Įvykdžius reformą, miškų ūkiams atsirado naujos galimybės miškams atkurti, technikai įsigyti. Reformos pasekmė – padidėjęs Lietuvos miškingumas: 1939 m. Lietuvos miškingumas tebuvo 19 proc., o 1990 m. – 32,8 proc. Per tą laikotarpį miškai buvo ir atkuriami, ir įveisiami nauji tuose plotuose, kur jų nebuvo: mišku buvo apsodinti šlaitai, pelkynai, akmenynai, kitos žemės ūkui netinkamos žemės. Prieš kelis dešimtmečius sodinti miškai šiandien jau duoda naudą. Man pačiam neseniai teko pravažiuoti pro mišką, kurį teko sodinti septintajame dešimtmetyje. O šiandien jį jau kerta.

Kitos reformos nebuvo tokios reikšmingos ar didelės. Apie 1971-1972 metus buvo kuriami miškų ūkio įmonių susivienijimai, kurie nepakeitė miškų ūkio struktūros: kompleksinis miškų ūkis išliko.

- Kas Jus džiugina ir kas – neramina, kai kalbama apie šios dienos miškų ūkį?

- Visų pirma, džiugina didžiulė pažanga. Ją kitaip pavadinčiau revoliucija ir technikoje, ir technologijose, ir miškų atkūrimo, ir daigų auginimo darbuose. Miškininkams tekdavo dirbti su nekokybiška, miškų ūkiui nepritaikyta, nenašia technika. Jos buvo labai daug, bet efektyvumas buvo menkas. Pavyzdžiui, vietoje turėtų 30-40 traktorių, kurių dalis buvo vikšriniai ir ardydavo miško kelius bei paklotę, pakeitė šiuolaikinės dvi medvežės, vietoj dvylikos senų medienvežių automobilių tą patį darbą atlieka trys šiuolaikiniai automobiliai. Tais laikais darbininkai ne visuomet būdavo aprūpinti motoriniais pjūklais, o dabar miškus jau kertame miško kirtimo mašina. Urėdijoje žmonių skaičius nuo 350 sumažėjo iki 130, o darbų dirbame gerokai daugiau.

O neramina nuolat jaučiamas kai kurių struktūrų noras privatizuoti valstybinius miškus. Nepaisant to, kad miškų biznis yra pakankami menkas ir kad apyvartos tenka laukti 80 ir daugiau metų, norų privatizuoti miškus esama.

Negerai, jog dauguma privatininkų neprižiūri savo miškų, juose ūkininkauja nekokybiškai: iškirsti biržes ir pasiimti pinigus – kiekvienas gudrus. O kai reikia miškus atsodinti, rūpintis mažai kas nori. Palyginimui: miškų urėdija šių metų pavasarį pasodino 1 mln. 300 tūkst. sodinukų, privatininkai gi iš mūsų nupirko tik 200 tūkst. daigų. Kirtimo apimtys gi nedaug kuo skiriasi. Antra, - privačių miškų savininkai visiškai nesirūpina miškų keliais, o miškų urėdija kasmet keliams tvarkyti ir prižiūrėti išleidžia apie 500-600 tūkst. litų.

Urėdijos labai daug dėmesio skiria žmonių poilsiui ir lankymuisi miškuose: rengia įvairias poilsio aikšteles, pažintinius takus, vaikų žaidimo aikšteles, ko visiškai nedaro privatus sektorius.

- Žinau, jog turite šeimą. Kur sutikote savo likimą?

- Su žmona Milda susipažinau Gruzdžiuose. Ten gimė ir vyresnioji duktė Asta. Ir ji, ir kita duktė Auksė – medikės, abi mokslų daktarės, viena jų – jau ir docentė, reumatologijos klinikos vadovė. Abi dėsto studentams Kauno medicinos universitete. Turiu du anūkus. O su žmona Milda kartu jau esame 45 metus.

- Esate kilęs iš Alytaus. Kaip pasisekė pritapti Kretingoje?

- Atvykęs į Kretingą niekada nė su kuo neturėjau problemų. Ir žemaitiškai supratau iškart. Mano nuomone, žmonės – visur vienodi. Visų pirma, pačiam reikia būti žmogumi, tada sulauksi ir kitų pagarbos, ir supratimo.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas