Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar laikas buvo keisti Lietuvos krašto apsaugos ministrą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Natose išgirdęs žodį...

  • Danutė DUNAUSKAITĖ
  • Smiltys
  • 2006-07-14

Daugeliui vasara - ilgai laukto poilsio metas, tačiau Pranciškui Narušiui - Klaipėdos universiteto dėstytojui, profesoriui, Menų fakulteto Džiazo katedros vadovui - pats darbymetis.

Anot profesoriaus Pranciškaus Narušio, visos jo kūrybinės erdvės susietos su gimtąja Kartena.

Laikas, ženklus pastarųjų metų darbais (išleista pirmoji poezijos knygelė “Dangiškai žemiškos mintys”, parengtas tėvo Prano Narušio partitūrų ir partijų pučiamųjų orkestrui leidinys) tęsiasi. Šiuo metu, anot Maestro, jis yra atlikėjiškame pakilime: ruošia labai sudėtingą programą, amerikiečių kompozitoriaus John Bavichi koncertą klarnetui: “Esu paniręs į šiuolaikinę šio autoriaus muziką ir kuo daugiau į ją gilinuosi, tuo sugaunu save galvojant, jog ji yra skirta kaip tik man”.

Menininkas įsitikinęs, jog artimiausiu metu jį aplenks poetinės mintys, nes, padaręs tam tikrą iššūkį - kaip muzikantas ėmęs ir išleidęs eilėraščių knygelę,- jaučia atoslūgį. “Tas etapas, kai buvau pavargęs nuo muzikos ir todėl pradėjau rašyti poeziją, jau praėjo,- sakė kūrėjas.- Tačiau nuo pat pradžios buvo viskas tikra. Netikėtai pailsėjęs nuo muzikos, pradėjau jos ilgėtis”.

Paklaustas, ar nepavargęs nuo poezijos, Maestro nebuvo linkęs atvirauti. “Į tokį klausimą atsakyti nelabai norisi, nes tai yra intymu ir gali trukdyti ateity tą poeziją kurti. Aš dabar negaliu pats sau atsakyti, ar dar rašysiu. Kaip ir viskas šiame pasaulyje, taip ir ši maža knygelė, turi savo pradžią ir pabaigą”.

O pradžia, kaip rašo pats autorius, buvusi tokia: “Visai nelauktai 1999 m. vasarą gimtinės pastogėje, prie apskrito stalo, pakalbinau tuščią popieriaus lapą. Ir jau vasaros pabaigoje “Pajūrio naujienų” “Smiltys” pristatė mano pirmąsias poetiškas mintis. Netrukus išsirutuliavo pavadinimas “Dangiškai žemiškos mintys”. Ateina laikas, kai natose girdi žodį, žodyje - natą, spalvoje - garsą, judesyje - tylą. Kaip viskas paprasta ir aišku, atrodo, kitaip ir būti negali. Kai pradėjau mokytis goti klarnetu, jaunatviškai džiūgaudavau, kad mano dūdelė nelyginant pučiamasis smuikas. O dabar, nuo vaikystės lengvai išsijotas grūdas, profesoriaus Praneliu pakrikštytas, suvokiau, kad naivumui užteko fantazijos,- ir tai buvo tik vizija. Tiesa, dar beprasmiškai klaidžiodavau džiazo labirintuose, ir galiausiai, tartum išsivadavęs iš džiazaunos aplinkos,- suradęs prieglobstį teatro scenoje, bandau akimirką savaip pabūti menininku.

Jau nuvilnijo nemažai laiko nuo manosios rugpjūčio vienuoliktosios dienos, kai gimiau kaimiškos idilijos mažam miestelyje Kartenoje, pamenu - tėvai turėjo ūkelį: arkliuką, karvutę, vištą, šuniuką ir katę. Nuo trumpakelnių dienų jaučiau, kad muzikos dievai yra kompozitorius ir dirigentas. Tuo ir norėjau būti, bet...”.

Paklaustas, kokiomis nuotaikomis gyvena žmogus, į pasaulį išleidęs savo kūrybos vaisių, menininkas teigė, jog praradimo. Tas dvasinis apsinuoginimas, anot P.Narušio, viduje palieka nykumą. “Savijauta panaši kaip po rečitalio,- sakė menininkas.- Ruoši rimtą autorinį vakarą, ir jis praeina. Lieka tuštuma, kuri pamažu vėl prisipildo”. Kūrėjas išsitarė, jog jam būtų įdomu sulaukti profesionalių kritikų įvertinimo, kažkokio atsako, nes kiekvienas kuriantysis savo kūryboje savaip atspindi gyvenimą. Koks jo gyvenimas kitų akimis? Juk jis leido ne vienam prie jo prisiliesti.

Maestro sutiko su mintimi, jog meno pasaulyje muzikantas, rašantis eiles,- reta išimtis. Paklaustas, kaip jį vertina kolegos dėstytojai, studentai, atsakė, jog jis bėgąs nuo jų vertinimo. “Aš slapstausi, kad jiems nereikėtų manęs vertinti. Manau, kad didžioji dalis nė nežino, kad Narušis kuria eilėraščius. Ir man nuo to jų nežinojimo lengviau bendrauti. Man atrodo, jog žmonės, kurie kažką nori sukurti, turi save izoliuoti nuo kitų, turi turėti ramybę. Joje gali būti ir įvairių dirgiklių, ir susierzinimo, ir įkvėpimo. Kas yra gryna, eina iš tam tikrų paslapčių, iš tam tikros tylos. Ir jeigu tu nesugebėsi toj tyloj prasmegti - rezultato nebus. Ką tu gali tam triukšme padaryti? Išsierzinti, išsidraskyti, išsibarstyti”.

Kitas leidinys - profesoriaus parengtos tėvo Prano Narušio kūrinių “Ruduo lietuviškame kaime” ir “Tūkstantis žingsnelių” partitūros ir partijos pučiamųjų orkestrui. Anot muziko, jis seniai jautęs tam tikrą įsipareigojimą prikelti iš užmaršties tėvo kūrybą. Įkvėpimą davė ne tik mintis, jog tėvas, visą savo gyvenimą, širdį ir jausmus atidavęs Kartenos miestelio kultūriniam gyvenimui, paliko reikšmingų kūrinių, kurie tapo lietuvių kultūros paveldo dalimi, bet ir Kretingos rajono mero Valerijono Kubiliaus geranoriškumas, paremiant jų išleidimą. “Rengdamas pastarąjį leidinį, aš tik atkūriau kai kurias negailestingo laiko tėkmėje pasiklydusias natas, palikdamas lietuviško kaimo idilijos skambėjimą,- sakė Maestro P.Narušis.- Man įsirėžė atmintin, kaip šiuos kūrinius 1957 m. pirmą kartą repetavo autoriaus diriguojamas Kretingos kultūros namų pučiamųjų orkestras. Gal ir nieko nuostabaus, kad pravirkau ir nesvarstydamas pats pasirinkau muzikanto kelią...”.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas