Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Hitlerio ir Stalino lagerių kalinys

  • Mūsų žmonės
  • 2006-06-30

Atsirastų ne taip jau daug žmonių, patyrusių vokiečių fašistinių ir rusų bolševikinių lagerių baisumus. Vienas iš tokių žmonių gyvena Padvarių pensionate. Šiam žmogui - jau 90 metų. Jo vardas - Povilas Saulius. Savo gyvenimo istoriją jis patikėjo “Pajūrio naujienų” skaitytojams.

Povilas Saulius išgyveno ir hitlerinio, ir stalininio lagerių baisumus.

Gimiau Šiaulių rajone neturtingų bežemių namuose. Nors ir sunkiai išgalėdami, tėvai stengėsi, kad aš ir kiti mano broliai įgytų nors pradinį išsilavinimą, išmoktų skaityti ir rašyti. Pradėjau lankyti pradinę mokyklą, labai gerai mokiausi, todėl turtingo dėdės padedamas įstojau į gimnaziją. Mokslas sekėsi puikiai. Dėdė norėjo, kad aš, baigęs gimnaziją, eičiau į kunigų seminariją. Tėvui kategoriškai užprotestavus prieš tokius planus, dėdės “dėka” buvau pašalintas iš gimnazijos. Nieko kito neliko, kaip tarnauti ūkininkams už maistą ir guolį. Tokia pat dalia teko ir mano broliams, kitiems neturtingiems vaikinams ir merginoms.

Mano sąmonė, mano sąžinė negalėjo susitaikyti su neteisybe, ir aš viešai pradėjau reikšti savo nepasitenkinimą vergiškomis gyvenimo ir darbo sąlygomis, agitavau ir kitus protestuoti, reikalauti iš savo darbdavių žmogiškesnių sąlygų, kad ir mažo atlyginimo pinigais.

Prasidėjus karui, vokiečių okupacijos metu tų ūkininkų sūneliai pradėjo man grasinti susidorojimu, todėl teko slapstytis. Persikėliau į Kauno apylinkes. Mano persekiotojai susekė mane ir išdavė vokiečių okupacinei valdžiai. Buvau areštuotas ir surakintomis rankomis nuvežtas į Kauno IX fortą. Jau iki to žinojau, kaip vokiečių fašistai elgiasi su žydais, lenkais, rusais, lietuviais, patekusiais į jų nagus. Tai, ką aš pamačiau ir patyriau IX forte, pranoko bet kokį košmarišką sapną. Kiekvieną dieną degė laužai su sušaudytų ir nukankintų žmonių kūnais, girdėjosi automatų ir šautuvų salvės. Kiekvieną rytą iki saulėtekio į kameras įsiverždavo sužvėrėję kareiviai ir išsivesdavo kelis žmones. Žinojom, kad patekėjus saulei jie jau bus paguldyti ant laužo. Neabejojau, kad toks likimas laukia ir manęs, todėl ant kameros sienos išraižiau šiuos žodžius: “Kai aš numirsiu ir mano kaulai supus, tai šitas prisiminimas tegul atmintyje bus”. Po daugelio metų apsilankęs forte aš atpažinau šį savo išblukusį užrašą.

Tačiau mano fortūna buvo man gailestinga. Iš IX forto aš buvau perkeltas į Kauno kalėjimą. Ten sąlygos buvo ne ką lengvesnės, bet laužai nedegė. Po kelių mėnesių visiems įsakė išeiti iš kamerų, visiems ėmė rišti rankas. Pasklido kalbos, kad vėl veš į IX fortą sunaikinti. Aš buvau jaunas, labai norėjau gyventi. Puoliau atgal į kamerą, užtrenkiau duris ir pravirkau ašaromis, šaukiausi Dievo. Ir Dievas man padėjo.

Pakliuvau į grupę, kurią išvežė į Vokietiją, o ne į IX fortą. Apie 300 žmonių sugrūdo į baržą ir Nemunu nuplukdė į nežinomybę. Vėliau visus pakrovė į geležinkelio vagonus. Taip aš buvau atvežtas į pirmąjį savo konclagerį vokiečių žemėje. Per ketverius karo metus aš pakeičiau keturis konclagerius. Nuo nepakeliamo fizinio darbo ir bado visai nusilpau ir laukiau mirties, kaip išsigelbėjimo nuo kančių.

Netrukus prasidėjo antihitlerinės koalicijos aviacijos antskrydžiai. Girdėjosi artilerijos sviedinių ir bombų sprogimai, viskas aplinkui degė. Lagerio apsauga kažkur dingo. Netrukus į lagerį įsiveržė ginkluoti, nematytas uniformas vilkintys ir nežinoma kalba kalbantys kariškiai. Amerikiečiai. Pagaliau atėjo ilgai laukta laisvė. Mus, visus nusilpusius, nuvežė į kažkokį gražų dvarą, liepė įsikurti. Suradome daug bulvių, įkūrėme židinį, virėm, kepėm ir valgėm, valgėm... Paskui mums parodė valgyklą. Viskas gražu, švaru, daug maisto. Suradome medžiagos, pasiuvome trispalvę, iškėlėme. Taip džiaugėmės kelias dienas. Atvyko komisija, išsiaiškino, kas, iš kur ir pareiškė, kad būsit grąžinti ten, iš kur paimti. Vadinasi, mano kelias atgal, į kitų okupantų valdomą Lietuvą.

Vieną vakarą, pamatęs Lietuvos vėliavą, užeina amerikiečių karininkas ir gražia lietuvių kalba pasisveikina, pasisako esąs lietuvis. Ilgai kalbamės. Daugelis išreiškia pageidavimą išvažiuoti į Ameriką. Aš irgi. Tačiau šis karininkas atšaldo visus mūsų norus, į Ameriką važiuoti nepataria ir primygtinai siūlo grįžti į Lietuvą. Aš buvau dar labai silpnas, ir mane paskyrė prie moterų grupės, su kuria ir atvežė tiesiai į Vilnių.

Parvažiavau į savo tėviškę, bet niekas neregistruoja. Sako, stok į miliciją, tada priregistruosim. Sužinojau, kad Klaipėdoje formuojama apsaugos milicija ir ten priima žmones. Nuvykau, įstojau į tą miliciją, gavau kur gyventi. Paskyrė į geležinkelio stotį. Saugojau akmens anglies sandėlį.

Atrodytų, gyvenimas pamažu normalizuojasi. Tačiau fortūna, ne kartą mane baudusi ir gelbėjusi, vėl sugalvojo nubausti. Šį kartą ši gėrio ir blogio deivė vieną naktį į mano sargo būdelę pasiuntė keturis gerai įmitusius žaliūkus ir jų rankomis atėmė iš manęs ginklą. Gerai, kad paliko gyvą. Vėl mane areštavo, šį kartą - NKVD budeliai. Apkaltina atidavus ginklą, kaip jie tvirtina, Lietuvos buržuaziniams nacionalistams. Buvau kankinamas kažkokiame rūsyje ir pagaliau nuteistas 5 metus lagerio. Vėl gyvulinis vagonas, vėl važiuoju į nežinią, patirdamas prižiūrėtojų ir recidyvistų smurtą ir patyčias. Atvežė į tipišką ir baisų Berijos gulagą kažkur Rusijos gilumoje. Gyvenome pusbadžiu. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro kirtome mišką.

Apie tai, ką aš iškenčiau vokiečių ir rusų lageriuose, man sunku kalbėti, baisu prisiminti. Sulaukęs senatvės, aš iki šiol gyvai prisimenu IX forto laužus, lagerių badą, šaltį, patyčias, kraujo ištroškusius prižiūrėtojus ir jų šunis - žvėris.

Iš Rusijos lagerio į Lietuvą grįžau fiziškai palaužtas, bet nepraradęs vilties į geresnį gyvenimą. Jau po nepriklausomybės atgavimo manimi susidomėjo Lietuvos kino studija, kurdama dokumentinį filmą apie IX fortą. Atsivežė į fortą, filmavo, klausinėjo, žiūrėjo, užsirašinėjo... Ir už tai užmokėjo man... 25 litus (?!.).

Jau daug metų gyvenu Padvarių pensionate viskuo aprūpintas, jausdamas personalo dėmesį ir globą. Ačiū ir jiems.

Povilo Sauliaus pasakojimą užrašė Vitoldas ČAPSKIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas