|
|
|
Daržininkystė iš ūkininko reikalauja žinių, sąžiningumo ir daug rankų darbo
Karteniškis Zenonas Jurgila – bene vienintelis ūkininkas rajone, auginantis prieskonines daržoves. Jo valdomuose 3,5 ha žemės auga ir dera krapai, petražolės, salotos, svogūnų laiškai. Ūkininkas dar augina agurkų, pomidorų. Tiesa, po prasiautusio uragano Ervino, nuniokojusio šiltnamius, ūkininkas jų nebeatstatė. Sakė, jog nebeapsimokėję. Tačiau po daugelį ūkininkų užklupusios stichinės nelaimės ėmęsis draustis pastatus.
Su daržininkyste Z.Jurgila “draugauja” daugiau kaip dvidešimt metų. Pradėjęs kolektyviniame sode auginti gėles, daržovių ir gėlių daigus, tuomet išdrįso ir turguje atsistoti. “Buvo laikas, kada prekiauti turguje buvo gėda. Atsimenu, nuvažiavome į Plungės turgų, tad aš nuo saviškių atsistojau už penkiasdešimt metrų. Vėliau gi įpratau, ir be to gyventi nebegalėjau”, - pasakojo Z.Jurgila. Jis prisiminė, kaip sovietmečiu ypač populiarios būdavo jo auginamos purėtosios ramunės: vienas tokios gėlės žiedas kainuodavęs 2-3 rublius. Ūkininkas sakė, jog beveik išskirtinai jis važiuodavęs į nuo seno garsėjantį Plungės turgų. O štai Kretingos turgus - visai kitoks. “Čia, Kretingoje, visai kitas pasaulis,” – sakė Z.Jurgila. Prieskonines daržoves karteniškis augina apie dešimt metų. Tai darbas, kuris, anot paties ūkininko, reikalauja nepaprastai daug žinių, investicijų, rankų darbo. Be to, per prieskoninių daržovių auginimo sezoną ūkininkas neturi nei laisvadienių, nei švenčių. Šį šaltą pavasarį dalį daržovių, auginamų atvirame grunte, ūkininkas pridengė. Esant sausrai, tenka augalus stimuliuoti specialiomis priemonėmis. Į salotas jau įsisuko vabzdžiai. “Kai sausa ir šalta – pats gyvenimas kenkėjams ir piktžolėms”, - remdamasis savo patirtimi sakė ūkininkas. Augindamas daržoves, Z.Jurgila patyrė, kad ne visada praktika sutampa su teorinėmis žiniomis. “Pavyzdžiui, pusėje hektaro auginant daržoves, esant ilgoms lysvėms ir tręšiant vienomis trąšomis, daržovės vis tiek auga nevienodai, kadangi vienoje vietoje esti daugiau kalio, kitoje - azoto ar fosforo. O dar tenka ūkininkauti smėlėtose dirvose. Visi tie niuansai daro įtaką derliui, ir supratau, kad sunkiausia ūkininkui yra prisitaikyti prie gamtos”, - sakė Z.Jurgila. Augint krapus, salotas, petražoles ar svogūnų laiškus nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Anot ūkininko, svarbiausia šias daržoves užauginti taip, kad jos turėtų gerą prekinę išvaizdą: pavyzdžiui, krapai turi būti sodrios žalios spalvos, nevysti ir turėti savo specifinį skonį. Kad daržovė užaugtų tokia, kokia ji turi būti, ūkininkui neretai reikia pasukti galvą: kaip laiku pasėti, kaip laiku patręšti ir pan. Z.Jurgila pjauna tris krapų derlius. Didžiausia jų paklausa būna liepą-rugpjūtį. Mažiausiai reiklios yra salotos, tačiau jas, norint turėti gerą derlių, reikia pikuoti ir saugoti nuo vabzdžių antpuolių. Salotas vėlgi privalu parinkti ir užauginti tokias, kad salotos lapas dengtų visą lėkštę: tokių salotų būtent pageidauja visuomeninio maitinimo įstaigos. “Prekybininkams įtikti kasmet darosi vis sunkiau. Kasmet mažėja ir kainos, o daržoves Lietuvos ūkininkai užaugina tikrai ne prastesnes, negu vokiečiai ar olandai”, - teigė Z.Jurgila. Jis pats sako, kad jeigu būtų jaunesnis, ūkį plėstų ir bandytų paankstinti prieskoninių daržovių derlių – tada ir kainas gautų didesnes. Dabargi už atvirame grunte išaugintas daržoves galima gauti nuo 1,5 iki 12 Lt už kilogramą krapų, nuo 1 iki 5 Lt už kilogramą salotų, panašiai – už svogūnus ir petražoles. Ypač daug sąnaudų reikalauja svogūnų paruošimas prekybai: vien už kilogramo svogūnų nuvalymą tenka mokėti pusę lito, o dar ir žmonių šiam darbui sunkiai pavyksta surasti. Tad jeigu ir ateityje taip bus, ūkininkas sakė mažinsiąs asortimentą, atsisakysiąs auginti kurias nors daržoves. Ūkininkui ir taip kartais kyla minčių visko atsisakyti. Tačiau gaila įgytų žinių, praktikos, tad dar sakė kol kas pabūsiąs daržininku. Dar vienas daržininko rūpestis – laiku nuimti derlių. Mat, prieskoninės daržovės linkusios greitai peraugti, tad jei laiku nenuimsi derliaus – teks jį prekybininkams atiduoti pusvelčiui arba aparti. Praėjusį rudenį Z.Jurgila įsigijo japonų gamybos specialiai daržininkystei skirtą traktorių. Juo pasidaro lysves, tręšia, purškia, jei reikia – krauna. Traktorius – manevringas, patogus dirbti, pakeičia nemažai rankų darbo. Ūkininkas mano, kad traktorius tikrai atsipirks per kelerius metus. Z.Jurgilai, kaip smulkiam ūkininkui, yra sunku gauti valstybines išmokas ar paramą. Anot ūkininko, valstybė visiškai nesidomi, kas vysta smulkiuose specializuotuose ūkiuose. “Esant kitokiai situacijai – jeigu būčiau gerokai jaunesnis ir galvočiau apie ūkio plėtrą, daryčiau žygius paramai gauti. Dabargi manau, kad visą gyvenimą sunkiai dirbus, reikia šiek tiek ir dėl savęs pagyventi”, - kalbėjo karteniškis. Jis sakė, kad patys nemaloniausia dalykai, lydintys ūkininko gyvenimą, - tai gamtos ir valdžios nukrypimai. Apie tai, kaip tiesiogiai išdrįsęs paskambinti žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei dėl išmokų už liūčių nuniokotus pasėlius, Z.Jurgila sakė galėtų parašyti knygą. “Aš įsitikinęs, kad ministras yra bejėgis prieš savo pavaldinių nekompetenciją, nesąžiningumą. Į ministeriją ateina dirbti žmonės be praktikos, ir iš to – nieko gero. Normalioje valstybėje taip neturėtų būti”, - savo pastebėjimus išsakė pašnekovas. Ministerijos valdininkų daromas nesąmones atspindi ir toks faktas: ūkininkai, auginantys krapus, skaičiuoja, jog iš vieno hektaro jie gauna apie 20 tonų krapų. Žemės ūkio ministerija gi, skaičiuodama liūčių padarytus nuostolius, vidutinį derlių sumažino perpus. “Mūsų valdžią sunku suprasti. Pati pažada paramą, bet pati sukuria ir įvairius trukdžius, vilkina. Juk pernai nukentėjusieji lėšas už nuostolius tegavo šių metų gegužės pradžioje. Kur tai matyta. Negi valdininkai nesupranta, kad ūkininkas už utėles nenusipirks nei sėklų, nei trąšų, ne kitų dalykų, reikalingų ūkiui vystyti”, - sakė Z.Jurgila.
|
|
