Fotografijose – sugautas paukščio žvilgsnis

Paukščius nuotraukoms tenka stebėti iš slėptuvių.

Salantų regioninio parko ekologu dirbantis ir su fotoaparatu gamtoje nesiskiriantis 28-erių Antanas Kubilius parko direkcijoje surengė savo fotografijų parodą „Žemaitiškas žvilgsnis“, kuri netrukus iškeliaus į Kūlupėnų, o vėliau – ir į Kretingos Motiejaus Valančiaus viešąją bibliotekas.

Vaikštinėti po Kūlupėnų, iš kur kilęs, apylinkes, stebėti gamtą, o išvien – ir fotografuoti A. Kubilius sakė pamėgęs dar vaikystėje. „Išeidavau į gamtą, rinkdavau ir apžiūrinėdavau visokius vabalus, po to pradėjau stebėti paukščius. Tėvai nupirko pirmąjį fotoaparatą. Įsirengdavau slėptuves, kad galėčiau arčiau prisivilioti paukščius, ypač retesnius ir įdomesnius – yra pavykę nufotografuoti erelių, juodųjų gandrų, vandeninį strazdą. Šis paukštis į Lietuvą atskrenda tik žiemoti, bėgioja ir maitinasi po vandeniu. Jį aptikti yra gana sudėtinga. Įdomių kadrų būna per paukščių migraciją“, – apie besitęsiantį pomėgį kalbėjo pašnekovas.

Studijų metais kartu su kitais bendraminčiais dalyvavo fotomenininkų klubo „Naturephoto“ veikloje, kartu rengdavo parodas, darbus siųsdavo į Lietuvos gamtininkų rengiamus konkursas. Konkursai būdavę rengiami pagal atskiras temas, – ligi šiol pašnekovui įsiminė vienas jų „Gintarinis žaltys“.

Gamta ir jos gyvasis pasaulis – mėgstamiausia ekologo Antano Kubiliaus saviraiškos sritis.

Gamtininkai, juokavo, esą tokie žmonės, kad stebėti gamtą dažniausia išeina vieni. Tik vienumoje labiausiai susikoncentruojama į konkretų vaizdą.

Tačiau personalinę parodą „Žemaitiškas žvilgsnis“ A. Kubilius surengė pirmąkart. Į ją atrinko 20 įspūdingiausių nuotraukų, kuriose – Žemaitijos peizažai. „Tai, mano požiūriu, labiausiai nusisekusios nuotraukos, jose – įspūdingiausi nuo 2012-ųjų ligi praėjusio rudens pagauti kadrai“, – tikino fotomenininkas mėgėjas.

Jo žodžiais, sudėtingiausia buvę fiksuoti gyvūnus. „Tykai kaip per medžioklę, pavėjui, kad gyvūnas nepajustų žmogaus kvapo. Prisėlini maždaug 20 m atstumu ir gaudai objektyvu tą pagrindinį momentą, kai gyvūnas norima linkme nukreipia savo žvilgsnį. Pritrauki. Tačiau šis procesas nuo medžioklės skiriasi tuo, kad gyvūnas nežūsta, tiesiog mėgaujiesi jo buvimu šalia savęs“, – užsidegęs apie savo pomėgį pasakojo A. Kubilius.

Paukščiai ir gyvūnai, jo žodžiais, nuotraukose, o ir gamtoje, esantys ryškiausia kraštovaizdžio dalis. Tačiau, akcentavo jis, ir pati gamta, vaizdai, atrodytų, tie patys, o vis dėl to kaskart – vis kitokie. „Tenka laukti, kad pagautum tinkamą kampą, kada saulė kyla ir leidžiasi, kai ant pievų gula rūkas. Kiekvieną metų, netgi paros, laiką – vis kitaip. Ir augalai – kitokie. Turi pasirengti iš anksto, laukti. Šis procesas ne toks, kaip fotografuojant mobiliuoju telefonu, kai pamatai patikusį vaizdą ar pagauna konkretus įspūdis“, – tvirtino veidrodiniu aparatu kadrus fiksuojantis ekologas.

Pašnekovas neslėpė, kad jam svarbiausias yra pats kūrybos procesas, o paroda – tarsi jo užbaigimas, įdėtų pastangų fiksacija.

• Rašyti komentarą (2)