|
|
|
Grybai – ir sveika, ir ne
Grybautojai vaikšto po miškus ir dalijasi surinktu laimikiu. Prasidėjus rudens gėrybių metui žmonės susiduria ir su problemomis: kaip atskirti nuodingus grybus, kokius geriausia valgyti, kokie – apsinuodijimo požymiai. Nežinai – nerink Lietuvoje populiariausi grybai – baravykai. „Tikrinis, vasarinis, pušyninis – tos rūšys, kurias žmonės vadina bendruoju baravykų vardu. Kiti grybai – pagal asmeninį kiekvieno pomėgį“, – įvardino Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė vyriausioji mokslo darbuotoja Jurga Motiejūnaitė, pridūrusi, kad kitose šalyse populiarūs gali būti visai kiti grybai negu Lietuvoje. Kokių grybų miške bus randama daugiausiai, priklauso nuo miško tipo – beržynas, eglynas, pušynas, mišrus miškas – ir sezono – vienokie grybai augs vasaros, kitokie – rudens pabaigoje. „Valgomų grybų Lietuvoje yra nemažai, bet kiekvienam grybautojui jų tinkamų valgyti yra tiek, kiek jis juos pažįsta. Jei grybo gerai nepažįstate ir kyla bent menkiausia abejonė, jo rinkti maistui negalima“, – atkreipė dėmesį J. Motiejūnaitė. Laboratorijos vadovė tikino, kad valgyti grybus yra ir sveika, ir ne – viskas priklauso nuo individualių organizmo reakcijų, virškinimo trakto sveikatos: „Grybuose yra naudingų veikliųjų medžiagų, bet jie yra ir sunkiai virškinamas maistas, be to, kai kurių negalima vartoti su alkoholiu.“ Viešojoje erdvėje galima pamatyti įvairiausių grybų paruošimo būdų, žmonės dalijasi ir savo asmeniniais receptais. Gaminti grybus galima įvairiai, priklausomai nuo rūšies – vienus reikia apvirti, kitus galima kepti. „Lietuviai grybus ruošia įvairiai – jei žmogui tinka paruošimo būdas, vadinasi, viskas gerai. Vargu ar yra kokių specifinių klaidų gaminant grybus, nebent prisirinkus nežinomų grybų galima arba jais apsinuodyti, arba karčiais grybais sugadinti patiekalą. Galima apsinuodyti netinkamai konservuojant grybus arba vartojant surinktus po šalnų – jei buvo sušalę ir vėl atšilę“, – teigė J. Motiejūnaitė. Vis labiau populiarėjant sveikai mitybai, kyla klausimas, ar grybai priskiriami prie sveikuoliškų produktų. „Nėra sveikiausių ar naudingiausių žmogui valgomų grybų. Visi turi kažkokių naudingų savybių, bet jie nėra tai, kas dabar vadinama madingu žodžiu „supermaistas“. Tiesą pasakius, tokių maisto produktų apskritai nėra, tai tik – reklamos triukas“, – akcentavo J. Motiejūnaitė. Galima apsinuodyti Atskirti valgomą nuo nuodingo grybo, anot specialistų, įmanoma tik puikiai juos pažįstant. Daugelį lakštelinių grybų, tokių, kaip ūmėdės, kelmučiai, žvynabudės ir panašiai, galima supainioti su nuodingais grybais. „Saugiausia rinkti grybus, kurie turi skylutes (vamzdelius) kepurėlių apačioje, pavyzdžiui, baravykai ar raudonviršiai, nes Lietuvoje šios grupės nuodingų grybų praktiškai nėra. Didžiausias pavojus, koks gali atsitikti, – kad grybautojai prisirinks karčius vaisiakūnius turinčių rūšių ir visas grybų katilas išvirus bus nevalgomas“, – paaiškino Mikologijos laboratorijos vadovė. Vienintelė nuodinga baravykinių grybų rūšis – šėtonbaravykis – Lietuvoje itin reta, auga tik miškuose ant kalkingų dirvožemių, nerasta jau kelis dešimtmečius. „Tai, ką žmonės neretai pavadina šėtonbaravykiu, yra visai nekaltas baravykas paąžuolis – jo negalima valgyti vartojant alkoholį, nes galima apsinuodyti. Dar pakankamai saugu rinkti voveraites – į jas panašių tikrai nuodingų grybų irgi nėra“, – atskleidė J. Motiejūnaitė. Nuodingiausių grybų yra bent kelios rūšys: žalsvoji ir smailiakepurės musmirės, rausvėjančioji plaušabudė, kurią galima sumaišyti su pavasarine baltekle, eglinė ir rudeninė kūgiabudės, kurias galima supainioti su kelmučiais, kelios nuosėdžių rūšys ir dar nemažai kitų daugiau ar mažiau nuodingų grybų. „Apsinuodijimo požymiai gali būti įvairūs, priklausomai nuo grybo rūšies. Dažniausiai tai – vėmimas, pilvo raižymas, kartais viduriavimas ir bendra prasta savijauta. Jei pavalgius grybų tokie simptomai atsirado, nereikia laukti, kol pagerės, o tučtuojau kreiptis į gydytojus. Kiekvienais metais grybais apsinuodiję Lietuvoje miršta keli žmonės“, – galimas apsinuodijimo pasekmes įvardijo J. Motiejūnaitė.
|
|
