|
Ankstesnių šeimininkų palikimas – kedro riešutai
Kretingoje, sodininkų bendrijoje „Draugystė“, gyvenančios Audronės Mieščionaitienės sodą puošia ne tik ryškūs, oranžiniai moliūgai, bet ir kedro riešutas. „Kai persikraustėme į sodybą, šis medis jau augo, tačiau neduodavo tiek riešutų, kiek dabar“, – pasakojo moteris. Kristi riešutai pradeda rugsėjo mėnesį. „Medis meta spyglius, kurie yra švelnūs, ir pradeda kristi kankorėžiai. Tai nėra kedras, tai – Sibirinė pušis. Tikrasis kedras riešutų nemezga“, – paaiškino Audronė. Moteris atskleidė, kad ne visose sėklose yra branduolių: „Nežinau, kodėl taip yra. Pastebėjau, kad tik maždaug 30 proc. sėklų turi branduolį.“ Sibirinę pušį sodyboje pasodino ankstesni šeimininkai. „Tarnaudamas Tarybinėje armijoje ankstesnių šeimininkų sūnus parvežė kedro riešutų. Šeimininkė juos pasodino. Išaugo du medžiai, tačiau liko tik vienas“, – sakė A. Mieščionaitienė. Šeima suskaičiavo, kad medžiui gali būti apie 40 metų. „Anksčiau kankorėžiai būdavo kur kas mažesni, netaisyklingos formos, dabar jie formuojasi gražesni. Didesni kankorėžiai formuojasi maždaug 2 metus, o šiemet prikrito kaip niekad daug“, – džiaugėsi moteris. Audronės pirmoji pažintis su kedro riešutais įvyko dar vaikystėje. „Kedro riešutų esu ragavusi vaikystėje. Tėvai iš kažkur negliaudytų, su kevalais, jų buvo nusipirkę. Visi tingėdavo juos valgyti, o aš mėgdavau skaityti knygas, tad pasiimdavau po saują riešutų ir gliaudydavau kaip saulėgrąžas“, – prisiminimais dalijosi Audronė.
„P. n.“ informacija
|