|
|
|
Septynis vaikus užauginusi kraštietė: „Buvo visko“
Sutuoktiniai Danutė ir Leonas Jonušai septynių vaikų niekada neplanavo, tačiau šiandien dėl tokio likimo nesigaili. „Sutikau vyrą, kuris taip pat gimė septynių vaikų šeimoje, ir matyt taip turėjo būti. Labai džiaugiuosi visais vaikais – jie yra geri, dirbantys žmonės“, – atviravo D. Jonušienė. Nori likti Dabar šeima jau 25 metus gyvena Leono tėviškėje Senojoje Įpiltyje. Tarp vyriausio ir jauniausio vaiko yra 19 metų skirtumas. „Buvo visko. Tikrai nelengva. Tačiau, kai vieni kiek praaugo, padėdavo mums tiek buityje, tiek prižiūrint mažuosius. Kai persikėlėme čia gyventi, tuo metu griuvo bendrovės, nebuvo darbo. Tik visada turėjome ūkį, iš ko ir gyvenome. Dabar taip pat auginame ir kiaules, ir karves, vis dar tuo užsiimame“, – kalbėjo moteris. Šeima septynerius metus gyveno Latvijoje, o po to persikėlė į Senąją Įpiltį. Iš pradžių gyventi kaime nebuvo lengva, tačiau šiandien, jie tikino, tarp gyvenimo mieste ir kaime nematantys didelio skirtumo. „Jeigu ko nors reikia, sėdi į automobilį ir važiuoji“, – sakė D. Jonušienė. Keturi vyriausieji Jonušų vaikai Aistė, Martynas, Laurynas, Simonas šiuo metu gyvena Airijoje, tačiau kai kurie ketina grįžti į Lietuvą. Tėvai taip pat norėtų, kad jie grįžtų, tačiau pripažįsta, kad namai dar nėra tušti. „Jau beveik visi užaugo, tačiau du vaikai dar gyvena su mumis, o ir anūkų jau turime, todėl šurmulio netrūksta“, – tikino jie. Vis dėlto du jauniausieji vaikai Erika ir Eligijus norėtų likti gyventi Senojoje Įpiltyje. „Man čia patinka, čia aš gimiau. Norėčiau turėti savo ūkį, tik, žinoma, ne tokį didelį, kaip mano tėvai“, – sakė devyniolikmetė abiturientė Erika. Jai antrino ir jauniausias penkiolikos metų brolis Eligijus. „Čia kaimas jau miršta, todėl sunku patikėti, kad jie čia liks“, – pasvarstė jų mama. Kitas 23 metų sūnus Algimantas dabar gyvena Kaune ir į kaimą grįžti kol kas neketina.
Lydėjo liūdnai linksmos istorijos Tarp Jonušų šeimoje augusių vaikų yra gan stiprus ryšys, tuo džiaugiasi ir tėvai: „Jie labai myli vienas kitą.“ Tačiau jie pripažino, kad vaikai buvo ir kiek padykę, todėl nutikimų netrūko. „Ką dabar verta papasakoti, tada nebuvo geros situacijos. Vieną kartą kasėme bulves ir reikėjo jas rinkti į krepšį. Tada aš pasiėmiau sesės krepšį, jinai supykusi man metė į galvą bulvę. Esmė, kad ten buvo ne bulvė, o akmuo“, – vieną nutikimų prisiminė Algimantas. Ne vieną nutikimą prisimena ir D. Jonušienė: „Patys mažiausieji buvo lepinami ne tiek mūsų, kiek vyresniųjų brolių ir sesės, todėl dėmesio reikalaudavo įvairiais būdais. Vieną kartą Erika atbėgo skųstis, kad Algimantas jai su kažkuo trenkė, aš ėmiau jį barti, tačiau sūnus tikino nieko nedaręs.“ Algimantas tikino, kad sesuo jį mėgdavo skųsti: „Mane sesuo skųsdavo, nesvarbu, kad nieko nepadarydavau arba ji išprovokuodavo, tačiau kadangi buvo jauniausia, tėvai tikėdavo ja.“ Erika atviravo, kad taip darydavo norėdama gauti dėmesio: „Visada žinodavau, kad patikės manimi.“ Šiandien šeimą sieja ne tik smagūs prisiminimai, bet ir dalyvavimas bendruomenės veikloje. „Kol vaikai augo, vis atsisakydavau dalyvauti bendruomenės veikloje, tačiau po to į ją įsisuko jie patys, taip ir mus su vyru įtraukdami. Nuvedė vaikai mus“, – sakė D. Jonušienė. Moteris dalyvauja folkloro ansamblio „Graistupis“ veikloje. Algimantas, kol lankė mokyklą, vaidindavo vaikų mėgėjų teatre Kretingos rajono kultūros centro Darbėnų skyriuje ir mokykloje taip pat, dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. „Dabar reikia daug dirbti, tačiau ateityje gal sugrįšiu prie šio pomėgio“, – pasvarstė Algimantas. D. Jonušienė ir dainuoja, ir vaidina: „Aš galiu ir tą, ir tą daryti.“ Tėtis Leonas su jauniausiuoju sūnumi Eligijumi groja kapeloje. Tėvas – būgnais, o sūnus – kontrabosu. Erika anksčiau taip pat dalyvaudavo folkloro veikloje. „Praplečia akiratį, tai galimybė išeiti iš namų, daug pamatome, po Lietuvą važinėjame“, – veiklos reikšmę atskleidė D. Jonušienė. Visa šeima susirenka ne itin dažnai, o pastaruosius dvejus metus visi sugužėjo per Kalėdas. „Namai tuomet tiesiog šurmuliuoja“, – teigė moteris. Būtų sunku užauginti? Išauginti gerus vaikus, anot moters, padėjo jos vidinė stiprybė: „Aš buvau labai stipri, sugebėdavau atleisti, vyras yra labai geros širdies žmogus, taip ir išgyvenome sunkumus.“ Alkoholis šeimoje nebuvo problemų sprendimo būdas. „Nesame abstinentai, bet niekada nesuprantu to dalyko, kad alkoholyje galima nuskandinti visas problemas, taip nebūna. Problemos niekur nedingsta. Geriau pasimeldi ar dar ką nors nuveiki“, – patirtimi dalijosi D. Jonušienė. Daugiavaikiai tėvai nemano, kad šiandien jiems pavyktų užauginti septynis vaikus. „Nemanau, kad pagal dabartinę sistemą pavyktų užauginti septynis vaikus. Pagalvoji, dabar vienas eina į mokyklą, kiek daug reikia, o čia – reiktų septyniems“, – pasvarstė jie. Jiems pritarė ir jų sūnus Algimantas: „Nelabai susimąstome, kad taip galėtų nutikti. Manau, šiais laikais auginti tiek vaikų būtų labai sunku, tai – didelė prabanga. Tiek finansiškai, tiek visi apribojimai, tarkim, negalėjimas palikti vaiko su broliu ar seserimi, jeigu negali gauti vietos darželyje vienam vaikui, tai kaip bus su septyniais. Arba turėtum pašvęsti tam gyvenimą, kaip mano mama“, – savo mintimis dalijosi Algimantas. Vyras neišsižada daugiavaikės šeimos, tačiau apie tokią tikrai nesvajoja. „Nežinau, ar yra žmonių, kurie svarstytų turėti tiek daug vaikų, tačiau niekada negali žinoti ir numatyti, kaip bus“, – kalbėjo jau dvejų metų mergytę Sofiją su savo mylimąja 23 metų Ervina Jankauskaite auginantis Algimantas. Vis dėlto patirtas vargas auginant septynis vaikus sutuoktiniams atsipirko: „Vaikai nėra nuo mūsų nusigręžę ir tas vargas mums sugrįžta jų meile.“ Jie taip pat pridūrė, kad gražaus bendravimo paslaptis yra nuolatinis bendravimas: „Niekada vaikų nepalikdavome, visada bendraudavome.“ Algimantas antrino savo motinai: „Viskas prasideda nuo to, kad žinai, jog nesi vienas, kažkas tau visada padės.“ Su daugiavaike šeima „Pajūrio naujienos“ kalbėjosi Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus iniciatyva, kurios tikslas – skleisti gerąją šeimų patirtį.
|
|
