Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Į molio skulptūras – karikatūristo žvilgsniu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-02-08
Keramikas Viktoras Gailius dirbtuves įsirengė savo bute, meistriškai tam išnaudodamas balkono ir holo erdvę: čia minko molį, žiedžia, lipdo, glazūruoja.

Kretingiškio keramiko 67-erių Viktoro Gailiaus darbai atspindi ypatingą jo braižą – nuotaikingos ir šmaikščios glazūra padengtos molio skulptūrėlės tarsi atkeliavusios iš paties menininko pamėgtų piešti karikatūrų.

Humoras – gyvenime ir kūryboje

Puošnios besiplepančios poniutės, įsimylėjusių dviratininkų pora, gaidelis ir vištelė bei įvairių pasakų herojai. Jie – ryškių spalvų, lyg vienai akimirkai sustingę įdomiomis pozomis, juokingomis veidų išraiškomis. Nulipdyti, išdegti krosnyje ir menininko dekoruoti glazūra.

„Lipdau be eskizų, viskas išeina savaime. Nėra taip, kad žinočiau iš anksto, ką nulipdysiu – gyvenimas mėgsta staigmenas. Mano galvoje – milijonas idėjų, bet jos konkrečiais pavidalais virsta tik tuomet, kai paimu į rankas molį: kol minkau, skulptūrėlė tarsi išsiminko savaime“, – kalbėjo keramikas.

Tai, kad mėgsta piešti karikatūras, iš dalies lemia ir skulptūrėlių temas. Menininkas sakė, jog gyvenime šiaip jau nesąs didelis optimistas, tačiau nėra ir pesimistas. Aplinka, žmonės tampa labiau suprantamesni, kai jie paprasti, o tam, jo žodžiais, ir padeda humoras.

„Karikatūras abu su draugu piešdavome jau mokyklos suole, tačiau mano draugas nuėjo blogais keliais – atsidūrė kalėjime ir ten išgarsėjo, – tokių dalykų pripiešdavo. Galėjo tapti garsiu žmogumi, bet kaip buvo, taip ir liko vagišiumi.

Dailininku aš irgi netapau – nuo piešimo pasukau į keramiką, ir tik retsykiais beprisėdu prie popieriaus“, – neslėpė pašnekovas.

Turtingas darbų aruodas

V. Gailius sakė, jog jo darbai per dešimtmečius stipriai kito: „Niekad nebūna taip, kad gamintum ir tobulintum tik vieną gaminį, – darbai keičiasi, tik braižas išlieka, nes jis yra įgimtas. Nesyk teko taikytis prie gyvenimo ir žmonių poreikių, nes privalėjau užsidirbti duonai“, – kalbėjo V. Gailius.

Dešimtmečiais jis tebuvo vienintelis profesionalus keramikas visame Kretingos rajone, puoselėjantis tradicinį amatą, o ilgainiui lipdyti išmokęs nemažai vietinių meistrų.

Greta įvairios tematikos statulėlių V. Gailiaus kūrybos aruode – krūvos varpelių, žiestų puodynių, vazų, ąsočių. Žiesti ir glazūruoti keramikos gaminius V. Gailius išmoko studijuodamas Kauno Stasio Žuko technikume. „Įprastai po studijų visi siekė paskyrimų į Vilnių ar Kauną, o aš, brolio Rimanto paragintas, atvykau pas jį į Viekšnius, kur veikė „Jiesios“ fabriko filialas. Norėjosi išmokti žiesti tobulai. Fabrikas prieškariu priklausė žydams, – jame pagrindinai įsidarbindavo iš tremties sugrįžę lietuviai. Buvo keletas šį amatą itin gerai išmanančių meistrų, – iš jų mokiausi “, – prisiminė pašnekovas.

Viktoro Gailiaus nulipdyti personažai – lyg animaciniai herojai, kuriantys itin gerą nuotaik

Mugių ir deficitų laikas

V. Gailiaus žodžiais, keramika sovietmečiu buvusi tokia populiari, kad iš fabriko važinėdavę su savo produkcija po visą Lietuvą: prekiaudavo mugėse iš mašinų, kurios išsyk aplipdavo pirkėjais, vykdavo grumtynės, apgultis. Parduotuvėse nebuvo molinių indų, o žmonės tokius mėgo. „Atsimenu, buvome atvykę ir į Kretingos stadioną, ir prie Pastauninko „prūdo“, – toje mugėje lapsiankė ir sovietiniai šulai, tarp jų buvo ir Petras Griškevičius“, – deficito laikus prisiminė V. Gailius.

Tačiau traukė gimtoji Kretinga, ir, sugrįžęs iš Viekšnių, įsidarbino rajkoopsąjungos dailininku. „Pradėjau drožti, nes Kretingoje nebuvo, kur žiesti keramikos, – nuo 1975-ųjų įstojau į Lietuvos tautodailės sąjungą. Bet ilgėjausi molio ir vėl sugrįžau prie keramikos. Tuo metu madingi buvo įvairūs medaliai – sporto pasiekimų, vestuvių, jubiliejų bei kitomis progomis, – jų užsakydavo įstaigos bei pavieniai užsakovai“, – mintyse kelis dešimtmečius atgal sugrįžo V. Gailius.

Menininko mūza gyva

Po to prasidėjo varpelių era, o mokymo įstaigos – darželiai „Buratinas“, „Pasaka“ – užsakė nulipdyti sieninius pano. Po šitų darbų vėl sugrįžo molinių indų mada – ąsočių, lėkščių, medaus puodynių. Tokius užsakydavo kaimiško stiliaus restoranai, aludės ne tik Lietuvoje, siųsdavo jų ir į Rusiją, JAV lietuvių restoranus.

Prieš dvejus metus keramikos dar mokė vaikus darželiuose, yra dirbęs Piliakalnio bei Marijono Daujoto pagrindinėje mokyklose, kur prigijo, tikino, jam itin miela dėdės Molio pravardė.

Paklaustas, kokie darbai dar laukia menininko rankų bei širdies ir ką gi išvysime naujo, sakė nė pats dar nežinąs: „Suvokiu, kad laiko lieka vis mažiau. Norisi kurti. Kažkas lyg veda: naktį susapnuoju, galvoju – užsirašysiu, bet pamirštu, vėl gimsta naujos mintys, ir tas pamirštu. Galvoju: kai prisėsiu ilgam, tada ir pamatysim, kas iš to išeis“, – optimistiškai kalbėjo keramikas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas