Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Trečiokė gimnazistė Laineda Vainauskaitė parašyti pirmąją novelę pabandė dar devintoje klasėje.

Devintoje klasėje pamėginusi rašyti novelę Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos trečiokė gimnazistė Laineda Vainauskaitė šiandien nebegali sustoti ir žino, kad kūryba ją lydės visą gyvenimą. „Kuriu, kai noriu, ir kai paroje užtenka valandų“, – tvirtino ji.

Parašyti pirmąją novelę merginai pasiūlė lietuvių kalbos mokytoja Irutė Lapinskienė, dabar ji jai tapo mylimiausia skaitytoja ir įžvalgiausia kritike.

L. Vainauskaitė prisipažino, kad anksčiau kurdavo ir eilėraščius: „Seniau rašydavau poeziją, tačiau jau kurį laiką poezija nėra tokia artima kaip proza. Kai pradėjau rašyti prozą, ji pamažu išstūmė poeziją. Retkarčiais rašau ir esė, tačiau „į stalčių“.

Vienuoliktokė neturi labiausiai ją žavinčios kūrybos formos: „Pats menas žavus vien todėl, kad niekas nenutuokia, koks tiksliai jis turi būti.“

Gimnazistės kūrinių išskirtinumas – tekstų rašymas pirmu asmeniu. „Mano kūriniai – apie gyvenimą, nes nesu fantastikos gerbėja. Dažnai rašau pirmu asmeniu, todėl kartais perskaitę žmonės pagalvoja, jog rašau apie save. Vis dėlto temos keičiasi. Seniau dažnai rašydavau apie mokyklą, o naujausiuose tekstuose mokykla išbluko“, – pripažino kūrėja.

Novelių autorės manymu, kūryba lydi kiekvieną, nes ji turi įvairius pavidalus. Ji kūrė jau vaikystėje: iš pradžių pasakas sekdavo savo augintiniui, o atsiradus broliui – jam.

„Mūzos labai sureikšminamos. Manęs nelanko mūza, užtat lanko mintys, idėjos, emocijos. Kai rašau, retai susimąstau, kas įkvepia kurti. Tikriausiai įkvepia svarbios smulkmenos“, – svarstė L. Vainauskaitė.

Kas paskatino kurti, aštuoniolikmetė negalėjo tiksliai pasakyti, tačiau mano, kad labiausiai skatino kurti vidinis noras rašyti. „Kai rašau, būna lengviau sudėlioti ir perkratyti mintis. Be to, jaučiuosi taip, lyg būčiau teatro režisierė, aktorė ir žiūrovė viename asmenyje“, – pasakojo L. Vainauskaitė.

Mergina dažnai sulaukia ir aplinkinių palaikymo: „Pamenu, vaikystėje močiutė nuolat klausdavo, ar neparašiau dar ko nors naujo. Rašyti skatindavo mokytojos, tėvai, draugai. Tik jie negauna visų tekstų. Lengviau duoti tekstą skaityti nepažįstamam negu artimam žmogui.“

Tekstus kūrėjai kartais tenka pristatyti ir įvairiose šventėse ar konkursuose, tačiau to daryti ji nemėgsta. „Labai nemėgstu pristatyti savo tekstų, tačiau kartais tenka tai daryti konkursuose ar šventėse, pasitaiko, jog kokį kūrinį ir išspausdina. Vis dėlto naudingiausia ir įdomiausia yra ne pristatyti kūrinį, o išgirsti skirtingas jį skaičiusių žmonių nuomones“, – tikino L. Vainauskaitė. Dažniausiai rašantieji svajoja išleisti knygą, tačiau šiai merginai tai nėra labai didelė svajonė. „Be abejo, galbūt vieną gražią dieną išleisiu, bet labiau intriguoja pats rašymo procesas ir tekstų tobulinimas, o ne spausdinimas“, – paaiškino ji.

L. Vainauskaitė tvirtai įsitikinusi, kad rašymas ją lydės ir ateityje, tačiau ne kaip darbas, o kaip laisvalaikio leidimo būdas.

Be literatūros, mergina domisi ir gamtos mokslais: „Tiesiog įdomu, kas vyksta aplink.“

---

ŠVENTĖ

(LAINEDA VAINAUSKAITĖ)

Rytas. Išaušo pabaiga. Galbūt taip ir geriau. Geriau pati pabaiga nei dusinančios mintys apie pabaigą. Įsispraudžiu į juodą Coco Chanel išpopuliarintą suknelę – klasikinį gedulo apdarą. Šiandien nemarginsiu skruostų lyg drobės, nespalvinsiu akių vokų it velykinių margučių ir man nusispjaut, kad kitos darytų būtent tai. Porą kartų perbraukiu plaukų šepečiu per varnų lizdą primenantį plaukų kuokštą, lūpas padengiu storu „Eucerine“ vazelino sluoksniu ir atsistoju priešais didžiulį spintos duryse įtaisytą veidrodį. Vaizdas nestebuklingas. Ai, kokių stebuklų galima tikėtis? Juk man depresija... Tikrai, vakar atlikau žurnale testą ir pagal surinktus taškus man vidutinio lygio depresija. Nusigręžiu nuo veidrodžio, griebiu „Maybelline“ blakstienų tušą, išsižioju lyg dūstanti žuvis ir kaip grėbliu juodu šepetėliu šukuoju blakstienas. Vėl stebeiliju į savo niūrią antrininkę veidrodyje. Bent jau primenu žmogų. Klasiškai pasipuošusį žmogų su pūkuotom rožinėm šlepetėm. Spintos gilumoj atkasu juodus aukštakulnius... Ir užkasu atgal. Vietoj jų apsiaunu batelius vos paaukštinta pakulne. Kas ten į mane žiūrės, kam ten rūpi, kaip atrodau... Taigi visi sako: „Svarbu, kad patogu.“ O man ir patogu. Skubėdama pasigriebiu juodą, prie aprangos ir nuotaikos derančią rankinę ir klesteliu ant lovos kampučio. Bet juk nebūtina ten eiti? Kas ten manęs laukia? Liksiu. Nusiaunu batelius, pagriebiu ant lovos numestą žurnalą ir dar kartą peržvelgiu testo klausimus: „Ar nebejaučiate noro susitikti su draugais ir artimaisiais? Ar jaučiatės praradę gyvenimo džiaugsmą?“ Na, su artimaisiais susitikti reikia – juk vis dėlto tie šešiolika metų drauge man vis dar kažką reiškia, bet pasimatyti su draugais nejaučiu jokio noro... Mieliau susirangyčiau lovoj, apsikabinčiau dėžę ledų ir žiūrėčiau per „TV8“ rodomus filmus. O taip, gyvenimo džiaugsmas dingęs... O šiandien net labiau nei vakar.

Po penkiolikos minučių atkulniavo mama, išpranašavo, jog pavėluosiu, ir išvarė... Na, gerai, neišvarė, bet pasiūlė: „Gal tu jau eik.“ Tad aš ir išėjau. Pakeliui užsuku į sausakimšą gėlių krautuvę. Šiais metais, kaip, beje, ir visais buvusiais, vyrauja kardeliai. Taaaip... Į tokį devynis mėnesius trunkantį mūšį tik kardą temptis... Tačiau aš nusprendžiu apsieisianti be amunicijos, todėl nuperku kruvinų rožių ir pasuku karo lauko link.

Prie durų jau rikiuojasi keletas pirmojo ir antrojo laipsnio eilinių. Aukščiausiojo laipsnio eiliniai – abiturientai – stovi nuošaliau, ten rūksta dūmelis... Stebėdama iš tolo tikrai pamaniau, jog mokykla dega ir man nebereiks nuo pirmadienio lig pat penktadienio žygiuoti tarnybon, bet kur tau! Nedrąsiai praveriu duris ir it pelė pralekiu koridoriumi. Kaip nyku, tuščia lyg po bombardavimo. Pasiekusi fojė nutariu atsikvėpti, tad visiškai ignoruodama ant suolo sėdintį uniformuotą kareivėlį klesteliu šalia. Netyčia įsispoksau į gretimai kiek palinkusį kaimyną. Kas tokio įdomaus jo mobiliajame? Vienintelis įdomus dalykas, kurį rodo manasis, – mama prasta aiškiaregė: atėjau per anksti. Gerokai. Pusvalandžiu. Čia – tai beveik amžinybė.

– Ė, ko toks ankstyvas? – po keliolikos minučių bandau garsiai paklausti, kad pabudinčiau vaikiną iš telefono sukeltos transo būsenos, tačiau rikteliu kiek per skardžiai. Atsitokėjęs vaikinas pasisuka į mane.

– Vėliau nėra autobuso, – trumpai atsako.

Spokso lyg į keistuolę. Jau gailiuosi, kad prasižiojau. Aš visada taip: pirma darau, vėliau mąstau. Sekundės dalį imu svarstyti, kaip mandagiai dingti, tačiau netikėtai pokalbis pakrypsta mokslų, studijų, svajonių link... Ir baigiasi, nes prasideda „šventė“. Tiesa, visos tos didingos ceremonijos ir įkvepiančios, vos girdimos kalbos maža tepasako. Rugsėjo pirmąją galima palyginti su Naujaisiais metais – prisikuri tikslų, svajonių, pažadų, tačiau paskui viskas vis tiek nueina šuniui ant uodegos: neįvykdai ne tik plano „Maksimum“, bet sugriauni ir „Minimum“.

Po kelių mėnesių viskas pamažėl įsivažiuoja. Nuo pirmadienio ligi penktadienio dienos maršrutas toks pat: namai, mokykla, namai, lova. Tačiau šeštadieniais ir sekmadieniais sutrumpėja iki punkto „lova“. Tiesa, retkarčiais atsiranda tvarkaraščio pakeitimų, bet dažniausiai planas lieka būtent toks. Rugsėjo pirmoji teliko sapnas, o kiekviena diena artino tikrąją šventę – vasarą, iki kurios liko šimtas šešiasdešimt penkios dienos, penkios valandos ir penkiasdešimt dvi minutės.

Telefonas žybsi. Žinutė! Kažin kas rašo: „Labas. Ar pameni mane?“ Nepamenu. Ar atrašyti, kad neprisimenu? Ai, dar nesibaigė: „mes kalbejomes rugsejo pirmaja...“ A! Prisiminiau, prisiminiau… O žinutės pabaigoje pasiūlymas susitikti. Prisėdu ir svarstau visus „už“ ir „prieš“: už – proga pakeisti rutiną, prieš – nuo mūsų pokalbio prabėgo net trys mėnesiai, už – įdomu, prieš – nepamenu, apie ką kalbėjom? O kaip jis atrodo?.. Tačiau teisingai kinų filosofija teigia, kad In ir Jang vienas kitą papildo – lyg kiekvienam „už“ atsirastų savas „prieš“... Tik nežinau, kuris iš jų blogis, o kuris gėris. Nutariu nerizikuoti – šampano šiaip ar taip negeriu. Todėl iškeliu savo sąlygas: „Jei nori susitikti, pirmiausia prieik, pasisveikink ir pakviesk.“ Tada pamatysiu ir spręsiu: eit ar ne. Ką gali žinoti – galbūt šventė visgi ateis?


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas