|
|
|
Kiekvienas rašinys – kaip sizifo darbas
Vienas autorių, kurio tekstas pateko į Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos literatūrinį almanachą „Laiko smiltys“ (2017 m.) – buvusio abituriento Lauryno Pazdrazdžio, kuris šiuo metu jau studijuoja informatiką Vilniaus universitete. Paklaustas apie kūrybą, 19 metų vaikinas tvirtino, kad jos ir buvę tiek, kiek lietuvių kalbos mokytoja priversdavo rašyti, o dabar vienintelis menas, kurį jis supranta, yra „unikaliai ar neįprastai išspręstas matematikos uždavinys“.
L. Pazdrazdžio kūryba su „Smiltimis“ pasidalino jo buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irutė Lapinskienė. „Tylusis Laurynas, tiksliųjų mokslų mėgėjas, viešai niekur nenorėjo skaityti savo darbo, bet laikraščiui sutiko siųsti“, – taip savo buvusį mokinį pristatė I. Lapinskienė. Nors L. Pazdrazdis neabejotinai turi literatūrinio talento, tačiau jis savęs rašytoju niekada neįsivaizdavo ir tvirtino, kad visa, ką jis sukūrė, buvo parašyta klasėje per kontrolinį arba namuose, atliekant lietuvių kalbos ir literatūros namų darbus. – Tavo kūrinyje „Achilo kulnas“ yra šmaikščiai aprašoma, kaip vykdai mokytojos skirtą užduotį – ar visada rašyti Tau buvo prievartinis darbas? – Taip, kiekvienas rašinys buvo tikras sizifo darbas. Kiekvieno rašinio „sunkumas“, žinoma, priklausydavo nuo temos bei autorių, kuriais buvo galima remtis. Mokykloje dažniausiai buvo galima rinktis rašinio tipą – visada rinkdavausi samprotavimo rašinį, nes tik jį rašant, mažiausiai reikėdavo remtis duotais autorių kūriniais, kurių dažniausiai ir perskaitęs nebūdavau... – O kokius autorius labiausiai vertini? – Visus tuos, kurių kūriniuose nuolat jaučiama įtampa, labai gerai perteikiama kūrinio nuotaika bei skaitant jaučiamas didelis emocijų pliūpsnis. Savo mėgstamo autoriaus neturiu. – Iš ko semiesi įkvėpimo savo kūrybai? – Turbūt prieš atsakant į šį klausimą reikėtų išsiaiškinti, kas yra tas įkvėpimas. Jei tai kažkokia užklupusi paslaptinga emocija, dėl kurios žmogus gali staiga pradėti daryti tai, ko prieš tai negalėjo, tada aš nesu patyręs įkvėpimo. Bet jei įkvėpimu laikytume tvarką mintyse, susikaupimą, gebėjimą galvoje vienu metu išlaikyti daug minčių bei mokėjimą į viską pažiūrėti iš daug skirtingų kampų, tada mano įkvėpimas yra tyla ir ramybė. – Kiek meno dabar yra Tavo gyvenime? – Dabar mano gyvenime meno yra tiek, kiek ant bendrabučio sienos vos besilaikančių tapetų yra skirtingų paveiksliukų. Bet nesiskundžiu. Man menas niekad ir nebuvo reikalingas. – Kaip polinkis tiksliesiems mokslams padeda suvokti meno kūrinius? – Bent jau man tai labai sunku atskirti meną nuo ne meno, nes mene nėra jokių tikslių kriterijų ar šablonų, pagal kuriuos galima vertinti: menas tai, ar ne. Vienintelis menas, kurį dabar suprantu, yra unikaliai ar neįprastai išspręstas matematikos uždavinys. --- Achilo kulnas Mūsų geroji lietuvių kalbos mokytoja uždavė namuose parašyti rašinį, kuriame būtų pavartota dešimt mitologijos posakių, o rašiniai – mano Achilo kulnas. Grįžęs namo, išvedžiau į lauką mūsų piktąjį Cerberį, pavalgiau ir kibau prie Gordijaus mazgo – namų darbų, jei kas nors nesupratot... Namų darbus susiskirsčiau pagal sunkumą, didėjančia tvarka. Visų pirma, susiruošiau padaryti matematiką, po to anglų ir galų gale parašyti rašinį. Gal tai ir nebuvo gera mintis, nes po anglų ir matematikos namų darbų mano galvoje atsivėrė tikros Eugėjo arklidės. Tačiau nieko nepadarysi, parašyti tai reikia. Pasidėjau ant stalo baltą popieriaus lapelį, patogiai įsitaisiau, kelis kartus giliai įkvėpiau ir pradėjau laukti Pegaso siųsto įkvėpimo. Praėjo dešimt, dvidešimt, trisdešimt minučių, tačiau jokio Pegaso taip ir nesulaukiau, o popieriaus lapelis, į kurį turėjo lietis mano mintys, buvo vis dar baltas lyg tabula rasa. Nežinau, bet man atrodo, kad per tą laiką nė sykio ir nepagalvojau apie rašinį, tik žiūrėjau į lapelį kaip kvailys, o mintys sukosi apie visiškai kitus dalykus... Čia, matyt, koks psichologinis dėsnis, nes, kai reikia padaryti darbą, kurio nemėgstu ar tingiu daryti, visi aplinkiniai dalykai, apie kuriuos paprastai nepagalvoju, tampa labai įdomūs. Vėl iš naujo susikaupiu ir pradedu mąstyti apie rašinio temą. Kambaryje visiška tyla. Rodos, girdisi tik elektromechaninio laikrodžio tiksėjimas ir staiga net nepajutau, jog vėl mintys nuo rašinio nusisuko, šįkart į tą nelemtą tiksėjimą. Tikras Orfėjaus laikrodis – užbūrė tiksėjimu! Jau vėlus vakaras. Atrodo, jog Prometėjo ugnis taip ir neįsižiebs… Permetęs akimis tvarkaraštį pastebėjau, jog rytoj antra pamoka laisva. Šitas faktas mane sudomino. Dar paskui prisiminiau, kad mokytoja kaip ir nesakė, jog rašinį parašyti reikia iki galo. Susidėjau knygas į kuprinę ir palikau rašinį rytojui. Patinka man tas posakis: ,,Kam daryti šiandien, jei gali rytoj.“
Laurynas PAZDRAZDIS
|
|
