|
|
|
Poezijoje – subtilus gamtos šnabždesys
Pranciškonų gimnazijos abiturientė 18 metų Justė Rinkevičiūtė pasakojo gyvenanti gamtos apsuptyje, tad jos grožis ir kaita natūraliai tapo vienu pagrindiniu motyvų merginos kuriamoje poezijoje, idealiai užkoduojančiu žmogiškų išgyvenimų jauseną. Paslėpti mintis ir leisti jas kiekvienam atrasti sava prasme – tai vienas labiausiai J. Rinkevičiūtę žavinčių dalykų, skatinančių ją nepadėti į šalį poezijos plunksnos. J. Rinkevičiūtė prisipažino, kad, ko gero, neatitinka tipiško poeto įsivaizdavimo, nes jai poezija – tai ne įkvėpimo pagautas svaigulys, kai žodžiai liejasi it upė, o sunkus, ilgas ir kruopštus darbas. Mergina kilusias frazes, metaforas pasižymi, o vėliau jas derina, papildo, tobulina, ieško tiksliausiai mintį atskleidžiančių ir eilėraščio ritmą išlaikančių žodžių, kol tekstas užbaigiamas. J. Rinkevičiūtė prisiminė, kad pirmiausia jos talentą rašyti poeziją VII klasėje pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja Virgilija Kavoliūnienė, kuri ją skatino kurti toliau, dalyvauti poezijos konkursuose. Šiemet J. Rinkevičiūtės poezija buvo įvertinta ir Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse – kretingiškė buvo pakviesta į nacionalinio etapo finalinį renginį. „Tai buvo įdomi patirtis, išgirdau profesionalų vertinimą. Tarp išsakytų pastabų buvo ir tai, kad aš gyvenu tarsi burbule ir kuriu tik apie gražius dalykus. Sutinku su tuo, bet man neišeina rašyti apie blogus dalykus, nes aš visur matau grožį“, – nuoširdžiai kalbėjo J. Rinkevičiūtė.
J. Rinkevičiūtė pasakojo, kad ji iki šiol savo poezijos pernelyg neviešino, išskyrus mokiniams skirtus poezijos konkursus. Pirmoji jos vertintoja visada būna mokytoja V. Kavoliūnienė, tuomet – šeima ir artimiausi draugai. „Labai jaudinuosi, kai naujus eilėraščius duodu savo artimiesiems, drąsiau juos skaityti visai nepažįstamiems“, – prisipažino J. Rinkevičiūtė. Jos eilėraščių vertintoja – ir penkeriais metais vyresnė sesuo Inesa, kuri, tuomet, kai mokėsi Pranciškonų gimnazijoje, taip pat buvo sėkmingai pasirodžiusi Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, kur pelnė I vietą publicistikos ir esė sekcijoje. „Mūsų tėvai nėra menininkai, tačiau menas jiems patinka“, – kad šeimoje yra palaikomas sesių polinkis į kūrybą, sakė J. Rinkevičiūtė. Ji taip pat yra baigusi ir dailės ugdymo programą Kretingos meno mokykloje. Su menu J. Rinkevičiūtė ketina sieti ir savo ateitį, jos svajonėse – mados dizaino studijos, o poezija, svarstė pašnekovė, ko gero, liks jai mielu pomėgiu.
*** Močiutės sodo agrastai Skanesni neprinokę buvo. Rūgštūs – kaip vaikystės dienos, Pasaldintos medum, Su tvenkinio ledu, Ir karštu pienu. *** Memento Mums sėdint ant lieptelio Tvankų birželį Auštant tu pavirtai rūku virš rytinės upės Nufotografavau tave Išslydusi momentinė fotografija Balta paverčia linijomis Virsta formomis Ir tu – prisiminimas Mano piniginės kišenėje *** Betono kiemuos Žmonės susilieja Su balkonais Maža šokėja Skubiai surištos kasytės Nubrozdinti keliai Ištįsta šešėliais Užkaukia šunys O jis vis laukia Pamiršusi Kad laikas Čia sustojęs. *** Į mano plaukus smelkiasi rasotos pakalnutės. Dabar nebegaliu girdėt man čiulbamų giesmių. Jos slepiasi šešėliuose, kurie nudažo odą siluetais, Menančiais senas mįsles miškų. Girdžiu, kaip liepžiedžiai lengvai pakloja šlapią žemę. Drauge palydi juos strazdų aidai. Ar tu girdi, kaip laša mums po kojom Senove kvepiantys sakai? Čia daug lizdų, apipinti jie smilgom, Juos paslėpė varnai piktieji šakose, Rytais praskrisdami čia vėjai Palieka užmarštį juose.
Justės RINKEVIČIŪTĖS poezija
|
|
