|
|
|
Audimo staklės išvedė į žmones
Kretingos krašto audėjų audėja tituluojama tautodailininkė Rūta Vaišnorienė, šią gegužę atšventusi savo 90-ąjį jubiliejų, sakė, jog jaunystėje gerai išmoktas amatas ne tik pelnė jai duoną, bet ilgainiui išvedė į žmones. Dar neseniai per šventes, sėdėdama staklėse, savo audiniais ji populiarindavo Lietuvos tautodailę, šio amato mokydavo jaunimą, o austi skuduriniai kilimai buvo tapę savita jos vizitine kortele. Įgūdžiai – iš motinos pradžiamokslio „Šeimoje iš trijų vaikų buvau vyriausia ir austi išmokau nuo mažumės: kaip visos kaimo moterys – juk ir dainose dainuojama – buvau audėjėlė. Buvau tam gabi: stebėdavau mamą staklėse, greit išmokau apmesti ir jau 12-kos audžiau greičiau už ją. Ne tik sau išsiausdavau visus drabužius – nuo plonos drobės palaidinei ligi margų vilnonių audinių sijonams, bet ir visiems namams „bieliaus“ patalynei, medžiagos vyriškiems kostiumams. Mama Kretingoj turėjo siuvėją, kuri gražiai pasiūdavo, nes kaime amatininkės tik bet kaip suraukt temokėjo“, – savojo kelio pradžią prisiminė moteris. Ankstyva darbinė patirtis bei įgūdžiai jai stipriai pravertė gerokai vėliau, kai, patyrusi stuburo traumą, perkopusi savo 30-metį pradėjo namudinį darbą – įsidarbino tuometinėje Plungės liaudies gaminių įmonėje „Minija“. Ausdavo lino rankšluosčius, servetėles, lovatieses, medvilninius ir vilnonius šalikus. „Įsitaisiau didžiąsias – 1,5 m pločio – stakles ir kibau į šilku ataustas lino užuolaidas“, – pasakojo puikia atmintimi apdovanota R. Vaišnorienė. Ilgainiui išgarsėjo kaip viso Klaipėdos krašto audėjų audėja, apvažiavo Lietuvą – būdavo kviečiama į tautodailės muges, miestų šventes, uostamiestyje kruiziniais laivais atplukdomiems užsienio svečiams demonstruodavo senąjį lietuvių amatą bei išsaugotas tradicijas. Šviesaus atminimo kretingiškės tautodailininkės Stasės Daukšienės paraginta, surengė keletą parodų ir 2000-aisiais įstojo į tautodailininkų gretas.
Amatą paveržė masinė prekyba Jau būdama pensinio amžiaus, įgudo – tuomet pirmoji visoje Žemaitijoje – austi, kaip ji vadina, skudurinius „dekius“ – kilimus iš spalvotų medžiagų atraižų. „Bet kai pamačiau jų į „Maximą“ privežtų iš Kinijos, kur moterų rankų darbas tekainuoja kapeikas, supratau, kad mano laikas baigėsi“, – atviravo pašnekovė. Ji įsitikinusi – kaip audimas ją kažkada išgarsino, taip jaunesnių moterų rankų darbas tą garsą natūraliai nuslopino. „Niekas dabar nebenori tų audinių – taip sunkiai išaustų užuolaidų nėra, kur dėti. Nė vaikai nebeleido austi, sako – mama, vargsti su tais skudurais, o jų niekam nebereikia. Nustojo dūgzti mano staklės. Dėl sveikatos taip pat jau kelerius metus nebelipu į viršų, kur tebestovi mano duondavės“, – širdį atvėrė garsioji audėja. Tačiau ji pasidžiaugė, kad iš trijų jos vaikų jaunėlis Rimantas, pagal specialybę – choreografas, stebėdamas dirbančią motiną, pats išmoko austi ir yra išsiaudęs net užuolaidas. Karą pamatė viena pirmųjų Su vyriausiuoju sūnumi Alfonsu J. Pabrėžos gatvėje šiandieną gyvenanti R. Vaišnorienė besišnekučiuojant prisiminė ir savo vaikystės bei jaunystės metą. Ji gimė dabartinėje Klaipėdos gatvėje, Onos ir Tado Bendikų šeimoje. Rūtos gimtinė – Kupšių namas, kur dabar veikia maisto prekių parduotuvė. Tėvai, be jos, susilaukė dar 2 vaikų: 84-erių sesuo Jadvyga Vainauskienė gyvena netoliese, o brolis, taip pat Tadas, mirė pernai, sulaukęs 82-jų. Kai Rūta buvo 5–6-erių metų, jos tėvai išsikraustė į Žygų kaimą, priešingoje Dupulčių pusėje. „Niekur nuo miesto visą gyvenimą nenutolome. Kaip dabar prisimenu, prasidėjus karą – aš jį pamačiau savo akimis. Tėvas dirbo liejykloje Klaipėdoje ir kasdien 6 km pėsčiomis eidavo į geležinkelio stotį, bet tądien buvo namie – karas prasidėjo sekmadienį. Jis negalėjo patikėti – galvojo, kad manevrai, ir mane sunkiu vyrišku dviračiu išsiuntė į miestą pas tetą sužinoti naujienų, – pasakojo R. Vaišnorienė. – Prisimenu, neprivažiavus dabartinės Melioratorių–J.Jablonskio gatvių sankryžos, pamačiau pilna negyvų žmonių. Iš priekio atmynė 3 vaikinai, jie mane įspėjo, kad nevažiuočiau, nes mieste – vokiečiai ir jie atimsią mano dviratį. Apsisukau ir dūmiau atgal.“ Karo metu jos tėvų sodyboje buvo įsikūrę ir vokiečiai, ir rusai. Besitraukiant vokiečiams, vienam bunkery su jais sėdėjo, visa Bendikų sodyba buvo apstatyta jų patrankomis, gretimame miške jau buvo rusai. Pokariu 18-kos ištekėjusi už kretingiškio elektriko Alfonso Vaišnoro, išėjo iš tėvų, dirbo savo žemę ir kolūky sąskaitininke, o 1950-aisiais iš Žygų kaimo kartu su vyru išsikraustė gyventi į miestą. Dirbo duonos parduotuvėje, veikusioje ten, kur dabar įsikūręs Kretingos apylinkės teismas. Vėliau gyvenimas ją vėl sugrąžino prie audimo staklių. Prieš du dešimtmečius tapusi našle, šiandieną tautodailininkė džiaugiasi nuolat ją lankančiais 6 anūkais, 6 proanūkiais ir netgi 1 proproanūke.
--- Būdama aktyvi visuomenininkė, įstojusi į Žemaitijos tautodailininkų gretas, R. Vaišnorienė išvien su seseria J. Vainauskiene sukūrė apie save eilėraštį: Esu audėja nuo seniai – Jaunystėj audžiau aš gražiai. Daug naktų nemiegodavau – Įmantrius raštus išgalvodavau. Išmanau apie liną ir šilkus – Audžiau rankšluosčius gražius. Deja, laikai jau tie praėjo, Bet kiti ne blogesni atėjo. Staklių neatsisakiau ligi šiol – Atsirado daug skudurų Lietuvoj. Galvojau, kam galėtų jie praverst – Gal takais juos reik paverst. Sekas kol kas dar neblogai – Į tautodailę įstojau aš nūnai, O tarp jūsų būt labai gerai, Tad pakęskit mane dar ilgai.
|
|
