Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Šeimos gyvenimą sutraiškė sovietų režimas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-05-18
Visą gyvenimą felčere dirbusi salantiškė Marija Riepšienė sakė, jog sovietmečiu niekam negalėjusi atverti savo šeimos istorijos. Jos šeima kentėjo dėl to, kad tėvas Klemensas Alšauskas buvo atkurtos Lietuvos valstybės karys savanoris.

Buvusios ilgametės Salantų ligoninės felčerės 81-erių Marijos Riepšienės – Lietuvos kario savanorio Klemenso Alšausko dukters – šeimos gyvenimą, jos vaikystę negailestingai sutraiškė sovietinis režimas. Skaudžius išbandymus – motinos mirtį, tėvo netektį ir vaikystę Jakutsko vaiknamyje – išgyvenusi moteris šiandien itin brangina ramų gyvenimą laisvoje tėvynėje.

Ištremta su svetimais vaikais

Vartydama šeimos nuotraukas M. Riepšienė ramiai, be pykčio ir pagiežos, vien tramdydama ašaras, iš atminties traukė vaiko pasaulyje užstrigusius prisiminimus ir iš savo artimųjų pasakojimų dėliojo praeities paveikslą. Ji gimė Viliotų kaime, netoli Židikų, – jos tėvai Klemensas ir Bronislava Alšauskai susilaukė trijų vaikų – vyriausias buvo Juozas, po jo ėjo Antanas ir ji, jaunėlė Marija. Rodydama motinos laidotuvių nuotrauką, Marija atsidūsėjo: „Kai mirė mama, man tebuvo vos 9 mėnesiai.“

Jos tėvas vedė antrąkart – tai buvo Valerija Albinavičiūtė nuo Telšių ir su ja 1940-aisiais susilaukė vienintelio sūnaus Klemenso. Būtent ši moteris, M. Riepšienės žodžiais, buvo jai lyg tikroji motina, kuriai likimo buvo skirta vienai su svetimais vaikais išgyventi mirties ir kančių pragarą.

„Tėvas buvo savanoris, tarnavęs Telšiuose, – rodydama K. Alšausko 1920 m. namiškiams siųstą nuotrauką, pasakojo salantiškė. – Užėjus sovietams, kaltė už jo veiklą, atkuriant Lietuvos valstybę, krito ant visos mūsų šeimos: mes patekome į pirmų tremiamųjų sąrašą. 1941-ųjų birželio 14-osios naktį saugumiečiai įvirto į mūsų namus: tėvo namie nebuvo, o brolis Antanas slapčia išspruko jį įspėti. Sovietai visvien pamotę su trimis vaikais – Klemensėliui tuomet tebuvo vos vieneri, įgrūdo į gyvulinį vagoną ir išvežė į Krasnojarsko kraštą.“

Tėvas K. Alšauskas (kairėje) rašė dukteriai iš lagerio ir atsiuntė nuotrauką, kurioje jis nusifotografavęs su draugu.

Amžinojo įšalo žemėje

Po metų, artėjant rudeniui, Marijos pamotę su vaikais ištrėmė į šiaurę prie Laptevų jūros, į Mys Mustachą. „Atsimenu, kad buvo labai šalta, gyvenome jūros pakrantėje, kol pastatė jurtas. Keliasdešimt žmonių vienoje jurtoje gulėdavome ant narų keliais aukštais, o vidury stovėjo iš bačkos padaryta krosnis. Vasarą langus užtempdavo marle nuo mašalų, o žiemą apkraudavo ledo luitais, kuriuos užpustydavo“, – M. Rupšienės atminty atgijo menkos gyvenimo amžino įšalo žemėje nuotrupos.

Ji sakė aiškiai prisimenanti, kaip žydaitė, išėjusi iš jurtos atlikti gamtinių reikalų, atgal nebegrįžo – bemat ją užpustė ir niekas be pavasario neberado. Mirusiųjų peržiem nelaidojo – krovė lauke į stirtas, pavasarį lavonus sudegindavo.

Moteris aiškiai prisimena su niekuo nesulyginamą nuolatinio alkio jausmą. Tačiau įstrigo ir momentai, kai slapčia švęsdavo Velykas ir Kalėdas, – tuomet ant stalo turėdavę žuvies.

„Šiandien aš galvoju, kad mamai – taip aš vadinu pamotę, nes ilgai nežinojau, kad ji nėra tikroji mano mama, brolis pasakė – išgyventi padėjo labai stiprus jos tikėjimas. Kas sekmadienį ankstybėse ji keldavo mus ir kelis kilometrus vesdavosi į cerkvę, nepaisė tikėjimo skirtumų, sakydavo – Dievas visiems yra vienas“, – tvirtino M. Riepšienė.

Marija Jakutsko vaikų namuose.

Vietoj gimtinės – kelionė į vaikų namus

1946 m. atvyko komisija surinkti našlaičius į vaikų namus – mirus tėvams, vaikus augino kiti žmonės. „Mane iš pradžių norėjo išsivežti giminės į Lietuvą, bet atsitiko taip, kad niekas neįsigilino, kad nesu našlaitė ir kartu su kitais išvežė į Jakutsko vaikų namus. Ten baigiau 7 klases, – sunkus buvo metas, plaukai pernakt prišaldavo prie lango. Tačiau ten niekam neužkliuvo, kad esu tremtinių vaikas, jaučiausi lygi su kitais našlaičiais“, – teigė ji.

Pabaigusi mokyklą, ji grįžo gyventi pas pamotę, Jakutske baigė medicinos mokyklą ir pradėjo dirbti felčere. Į Lietuvą kartu su pamote ir su jaunesniuoju broliu Klemensu sugrįžo 1959-aisiais. Brolis Juozas vedė ir liko gyventi Rusijoje, tačiau į Lietuvą atostogų sugrįždavo kone kasmet. Vyresnysis brolis Antanas, su kuriuo daugiau nebepasimatė nuo tremties pradžios, taip pat buvo suimtas, išvežtas į Petrozavodsko lagerį, kur neatlaikęs kančių mirė.

Marijos tėvas K. Alšauskas iki 1946-ųjų slapstėsi Klaipėdos krašte, tačiau buvo išduotas ir 25-eriems metams ištremtas į Komiją, Abezo lagerį. „Susirašinėjome su tėvu, – moteris rodė tėvo jai siųstas nuotraukas. – Su Klemensu susiradome tėvą, po Stalino mirties jis dar vis neturėjo teisės grįžti į Lietuvą. Bet buvo verslus – už lagerio sienų įveisęs kiaulių fermą, prisimenu, kelionei namo mudviem įdėjo keptą paršelį.“

Priglaudė dėdė kunigas

Grįžusi į Lietuvą, Marija apsigyveno pas savo dėdę – tėvo brolį – kunigą Juozą Olšauską Kalnalyje. Dėdės padedama 1959-aisiais įsidarbino Salantų ligoninėje ir joje be pertraukos dirbo ligi pensijos.

„Dėdė buvo labai išsilavinęs ir taip pat tremties vargo patyręs žmogus, – jis buvo suimtas Pakutuvėnų bažnyčioje, kur tarnavo, ir išvežtas į Krasnojarsko lagerį. Grįžęs dėdė pirmiau dirbo Mosėdyje, paskui Kalnalyje, o 1976 m. buvo iškeltas į Kražius. Ten 1988-aisiais mirė ir yra palaidotas“, – kitą giminės linijos istoriją piešė M. Riepšienė.

Vaikų namų auklėtojas mergaites retsykiais parsivesdavo į savo namus, – Marija (antra iš dešinės) padėdavo prižiūrėti jo vaikus.

Marijos tėvas į Lietuvą sugrįžo 1974-aisiais, tačiau jo ir pamotės likimai nebesusiėjo, – per daug išsiskyrimo bei vienatvės metų juodu skyrė. Tėvas mirė 1978 m. ir yra palaidotas šalia tikrosios Marijos motinos Židikų kapinėse. Ten pat palaidotas ir iš Vladimiro karste į gimtinės žemę sugrįžęs brolis Juozas, – tokia buvusi jo valia.

Nepaisant sovietų sugriautos šeimos tragedijos, Marija džiaugėsi, jog jai pavyko sėkmingai ištekėti, – jos vyras Pranciškus Riepšas dirbo Salantų tarybinio ūkio vairuotoju. Sugyveno jiedu dvi atžalas, duktė Airida ir sūnus Aretas su šeimomis gyvena Lietuvoje. Moteris jau 5-eri metai yra našlė, tačiau neužsisklendė vienatvėje – ji yra aktyvi Salantų senjorų klubo „Bičiuliai“ dalyvė.

Moteris sakė neatsidžiaugianti, kaip gera yra gyventi laisvoje Lietuvoje. Ji nebesikapsto po praeitį, ją tiesiog užvėrė, – „Pajūrio naujienoms“ ją atverti sutiko tik manydama, kad jaunajai kartai reikia žinoti skaudžią savosios tautos istoriją.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas