Pajūrio naujienos
Help
2018 Balandis
Pi 29162330
An 3101724
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną18°C debesuotumas 10 %
Naktį4°C debesuotumas 27 %
Apklausa

Ar dalyvaujate aplinkos švarinimo talkose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Neleisti „nuskęsti“ virtualiame pasaulyje

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Sveikata
  • 2018-04-06
Pastebima, vaikai, kurie auga apsupti informacinių technologijų, yra dirglesni ir sunkiau išlaiko dėmesį.

Ar informacinės technologijos vaikui iš tikrųjų yra taip labai blogai ir kaip nuo jų pabėgti, jei gyvename informacinių technologijų amžiuje, – apie tai savo įžvalgomis pasidalijo psichologė Vika Gridiajeva, įsitikinusi, kad tėvai turi žinoti, kuo rizikuojama, mažyliui į rankas įduodant išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį.

„Ką jūs manote apie tai, kad 2 metų vaikas neištaria žodžių, bet jeigu paprašysite „Youtube“ atrasti „Maša ir Lokys“, jis tai lengvai padarys?“ – taip V. Gridiajeva į diskusiją pakvietė kretingiškius, susirinkusius į jos seminarą „Mano vaikas auga su IT: ką svarbu žinoti?“

V. Gridiajeva akcentavo: informacinės technologijos savaime nėra blogis, tačiau leidžiant jomis naudotis savo vaikams, reikia aiškiai žinoti, kokias grėsmes jos gali sukelti ir kokias taisykles nustatyti, kad žalos būtų kuo mažiau.

Informacijos bomba

V. Gridiajeva priminė Pasaulinės sveikatos organizacijos įspėjimus, jog jaunesniam negu 3 metų vaikui iš viso negalima leisti žiūrėti televizoriaus, kompiuterio, planšetės ar telefono, išskyrus atvejus, kai tai tampa priemone bendrauti su toli esančiais artimaisiais. Tačiau realybė yra tokia, kad dauguma vaikų išmaniaisiais telefonais pradeda naudotis dar nesulaukę savo pirmojo gimtadienio.

Pasak V. Gridiajevos, amžius iki 3 metų yra ypatingas, nes tuo laiku vaikas „gaudo“ informaciją, tačiau dar negeba jos sujungti, tad, pavyzdžiui, žiūrėdamas dokumentiką apie beždžiones, jis nepadarys išvados, kad savo gyvenimo būdu jos primena žmones, nes matys tik atskirus vaizdus: beždžionė iš arti, beždžionė iš toli, beždžionė šokinėja ir t.t.

„Įsivaizduokite, kaip dirba vaiko smegenys – nuolat jungiasi neuronai. Vaikas nieko nežino, pavyzdžiui, kad štai čia – knyga, o ten – langas, jam viską dar reikia išmokti. Ir kokią „bombą“ jis gauna žiūrėdamas animaciją telefone ar planšetėje – tai tokia dozė informacijos, kokios vaiko smegenys nesugeba suvirškinti. Atsiranda nemigos sutrikimų, prastėja gebėjimas koncentruoti dėmesį, mamos tiesiog sako: „Mano vaikas išprotėjo“, – kalbėjo V. Gridiajeva. – Jeigu mes, pažiūrėję televizorių, sugebame jį „išjungti“ ir iš savo minčių, tai vaiko galvoje matyti vaizdai vis „eina“. Štai kodėl negalima vaikui duoti prieš miegą telefono mažiausiai 4 valandas, nors ten ir skambėtų kokia nors švelni muzika.“

V. Gridiajeva perspėjo, kad vaiką veikia net ir fone kalbantis televizorius, nors ir atrodo, kad jis jo nežiūri.

Nebemoka sutelkti dėmesio

V. Gridiajeva pasidalino žiniomis: jei vaikas informacinėmis technologijomis naudojasi daugiau kaip valandą – labai padidėja rizika, kad ateityje jam atsiras hiperaktyvumo sutrikimų, o kiekvieną papildomą žiūrėjimo valandą – 20 proc. padidėja tikimybė, kad užaugęs turės psichikos sveikatos sutrikimų.

To priežastis – ankstyvame amžiuje vartojant informacines technologijas, vaikų smegenys pripranta prie didesnio sužadinimo lygio.

„Kai vaikas ateina į pirmą klasę, jis jau nebegirdi mokytojos, nes prieš jį raidės nešokinėja ir nedainuoja. Mokytojas sako: „Raidė „A“, bet vaikas to negirdi, nes jis visą informaciją yra pripratęs priimti per akis ir vaizdus, o ne per klausymąsi kaip tie, kurie užaugo su mamų skaitomomis pasakomis“, – pastebėjimu pasidalino V. Gridiajeva.

Maža to, vaikams realus gyvenimas tampa nuobodus – reali karvė nebėra tokia žavinga kaip animaciniame filmuke ar kompiuteriniame žaidime ir norint ją apžiūrėti, reikia prie jos pačiam prieiti, nes nebegalima vaizdo padidinti tiesiog brūkštelėjus pirštais. Pirmokai ima nervintis, kad jie nebegali pakeisti mokytojos vaizdo, jos tiesiog išjungti, kaip filmuko, nes išlaikyti dėmesį per pamoką, kur niekas nešoka ir nedainuoja, yra sunku.

Dar viena problema – vaikai kalbėti pradeda vėlesniame amžiuje, nes jie yra pripratę žiūrėti – kompiuteris jo nekalbina ir neklausinėja, skatindamas pakartoti naujus žodžius.

Sugrąžinti į realybę

V. Gridiajeva pripažįsta, kad gyvenant informacinių technologijų amžiuje jų išvengti yra sunku, kita vertus informacinės technologijos gali būti ir naudingos, pavyzdžiui, nustatyta, kad vaikas gali išmokti bet kokią pasaulio kalbą ir ja kalbėti be akcento, jei jis ją girdėjo ankstyvame amžiuje.

Tad esminis patarimas būtų toks – prie kompiuterio ekrano nepalikti vaiko vieno, neleisti jam „nuskęsti“ informaciniame sraute. Tėvai turėtų būti kartu ir mokyti vaiką, aiškinant kas yra ekrane, skatinant jame matomus dalykus surasti kambaryje ir pan.

Be to, naudinga įvesti taisykles, kiek laiko ir kaip animaciniai filmukai gali būti žiūrimi. „Pradinukų mokytojai džiaugtųsi, jeigu išmokytumėte žiūrėti filmuką „nuo – iki“. Jei vaikas išsirinko kurį nors filmuką, tai jis nebegali po 10 sek. jo perjungti į kitą. Reikia mokyti, kad šis filmukas yra tavo pasirinkimas ir jis bus vienintelis šiandien. Kitu atveju mes vaiką išmokome tik sužadinimo – jei neįdomu, keičiame“, – paaiškino V. Gridiajeva.

Be to, tikimybė patirti grėsmes mažėja, jei, pasinaudojus informacinėmis technologijomis, vaikas sugrąžinamas į realybę – skiriama laiko pasivaikščiojimams gamtoje, žaidžiami rankomis apčiuopiami žaidimai, pavyzdžiui, dėliojamos kaladėlės ar statomas „Lego“, kuriamas gyvas kontaktas, pavyzdžiui, žaidžiant vaidmenimis ir pan.

„Ar, pirkdami vaikui planšetinį kompiuterį, susimąstytumėte, jei ant jo, kaip ir ant cigarečių pakelių, būtų įspėjimai, pavyzdžiui, kad jis vaikui yra žalingas, nes stabdo kalbos raidą, keičia supratimą apie mirtį, seksualumą, grožio standartus, o internete slypi smurtas ir patyčios?“ – kūrybingą palyginimą pateikė psichologė Vika Gridiajeva.

Atrasti kelionių romantiką

V. Gridiajeva kvietė susimąstyti ir apie tai, kodėl apskritai vaikui duodamas išmanusis telefonas arba planšetinis kompiuteris, nes dažnu atveju tai tampa priemone nuraminti atžalą, kuomet tenka laukti eilėje pas gydytoją, vykstant autobusu, būnant viešame renginyje ir pan.

„Motyvas – nenoriu bendrauti, nenoriu patirti gėdos, taigi vaikui duodamas telefonas, kad tik jis būtų tyliai. O kokias išvadas padaro vaikas: jei esu tarp žmonių, turiu būti užsiėmęs, ir kai man nuobodu, aš „paprašysiu“ telefono – rėkdamas ar kąsdamas į ranką. O ką praranda tėvai – romantiką važiuoti autobusu, pakalbėti, kas matosi pro langą, progą išmokyti vaiką, kad ne visada jis turi būti sujaudintas, sužadintas ir veiksme – juk tai yra įtampa. Neleidžiama vaikui tiesiog važiuoti, atsipalaiduoti“, – sakė V. Gridiajeva.

Ji patarė net ir vykstant į kelionę automobiliu vietoj planšetinio kompiuterio pasiruošti kokių nors užduočių, pavyzdžiui, kartu su vaikais skaičiuoti stoteles, per langą matomus gyvūnus, gal net vaikai iš anksto susikurtų maršruto žemėlapį, kurį sektų.

Žalia šviesa – smurto ir sekso scenoms

V. Gridiajeva atkreipė dėmesį ir į tai, kad nekontroliuojant turinio, kurį ekrane stebi vaikas, kyla grėsmė, kad jis taps marketingo taikiniu, išvys smurto ar sekso scenų, bus iškreiptas jo suvokimas apie mirtį – manys, kad kažką užmušus, šis vėl prisikels, nes taip įvyksta su animacinių filmų veikėjais.

„Atvejis iš realaus gyvenimo: pirmokė mergaitė „dulkina“ savo klasiokų kuprines, rodo „tuos“ gestus. Mokykloje mėginame išsiaiškinti. Pirma mintis – ji patiria seksualinę prievartą, priekabiavimą. Tačiau paaiškėja, kad, kai mama užmiega, mergaitė pasiima telefoną ir žiūri, kas buvo jos žiūrėta anksčiau – „šviečiasi“, pakartoja, ką mačiusi“, – pasakojo V. Gridiajeva, turinti psichologės darbo patirties mokykloje.

Kvietimas visada būti „ant ryšio“

Neretai pirmasis išmanusis telefonas vaikui padovanojamas Rugsėjo 1-osios proga, jam žengiant į pirmąją klasę. Tačiau įteikiant tokią dovaną, V. Gridiajeva patarė įvertinti, ar vaikas bus pajėgus kontroliuoti savo naudojimąsi telefonu ir kas atsitiks, jei jis nebus paleistas iš rankų net naktį.

Psichologė paneigė ir keletą mitų: neva vaiką, jei jis turės telefoną, bus lengviau kontroliuoti, tačiau jis juk gali ir „numesti ragelį“, o jei iškiltų pavojus – pagalbos galima paprašyti ir kitais būdais, ne vien paskambinant.

„Ar yra buvę, kad pasiėmus nedarbingumo pažymėjimą, jums vis tiek skambina iš darbo? Tai va – įdavę telefoną vaikui, jūs jį pakviečiate į tą pasaulį, kai jis visada bus „ant ryšio“, – sakė V. Gridiajeva.

Pasak jos, vaikams per anksti pradėjus naudotis išmaniaisiais telefonais, kyla grėsmė patirti nerimą, kad kažką praleis, kas buvo paviešinta socialiniuose tinklapiuose, patys stengiasi juose publikuotis ir save pateikti kuo patraukliau – tarsi prekę, kuri vertinga tik pagal surinktų „patiktukų“ skaičių. Tai formuoja iškreiptą suvokimą, kad gražu yra tik tai, kas seksualu.

Be to, socialiniai tinklai gali tapti erdve patyčioms, joje savo aukų ieško ir nusikaltėliai, todėl labai svarbu tėvams turėti galimybę patikrinti vaikų profilius, jų susirašinėjimus ir užtikrinti, kad atžalos žinotų svarbiausias saugaus naudojimosi taisykles.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas