– Džiaugiuosi bundančiu pavasariu ir kad kartu su juo ateina didžiausia katalikų šventė – Velykos. Laukimo laikotarpiu įpročių, galima sakyti, nekeičiu, laikausi tik tradicijos nevalgyti mėsos. Matyt, metams bėgant, mes visi labiau priartėjame prie tikėjimo.
Agnė PALILIONYTĖ:
– Visą laiką ir toliau skiriu savo darbams. Namuose tvarkausi nei daugiau, nei mažiau, į bažnyčią neinu, specialiai nepasninkauju, valgau, ką noriu ir kada noriu, žodžiu, elgiuosi natūraliai, kaip visada. O kad Velykų šventė bus, labai džiugu, juk susirinksime pabūti patys artimiausi.
Irena VITIENĖ:
– Viską darau: ir kiaušinius marginu, ir pyragus kepu, ir užuolaidas ką tik išskalbtas švarumu kvepiančias pakabinu, taip pat patalynę būtinai pervelku. Būnu iš anksto pasimerkusi beržo šakų, kad iki Velykų lapeliai išsprogtų. Man Velykos – labai laukiama šventė.
Juozas PELIONIS:
– Šiuo laikotarpiu ne tik lankau bažnyčią, bet ir talkininkauju parapijai, dalyvauju procesijose. Juk Didžioji Velykų savaitė – tai ir Paskutinė vakarienė, kurios metu Judas išdavė Kristų, ir Kristaus nuteisimas, jo atvedimas į Golgotą, nukryžiavimas, kurį prisimename Didįjį Penktadienį.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
