Pajūrio naujienos
Help
2018 Liepa
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną28°C debesuotumas 72 %
Naktį16°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar jums buvo įdomu, kas vyko per V. Putino ir D. Trumpo susitikimą Helsinkyje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Lietuva neša Prisikėlimo žinią

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2018-03-30
Vydmantų parapijos klebonas Karolis Petravičius įsitikinęs, jog yra labai daug bendro tarp šv. Velykų Prisikėlimo žinios ir mūsų tautos istorijos.

Artėjančių Šventų Velykų proga pamąstymais apie tai, kaip šiandieną žmonės suvokia savojo tikėjimo svarbą, kodėl dvasios atgaivos vis dažniau ieškoma svetur, kuo šios Velykos ypatingos mūsų tautai, su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalino Vydmantų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Karolis Petravičius.

– Šiandienos gyvenimo tempas – keliskart spartesnis negu prieš kelis dešimtmečius. Žmonės skuba, daug dirba, migruoja. Kaip šiame fone reikėtų suvokti 2 tūkstantmečių metų senumo įvykius – tikrąją Velykų Prisikėlimo prasmę, kad tai neatrodytų legenda ar mistika su šventiniais ritualais – margučiais, blizgučiais ir pan.? Kas žmones šiandieną galėtų sugrąžinti prie krikščioniškųjų vertybių?

– Visi tik kalba apie nežmonišką gyvenimo tempą. Betgi aiškiai suprantame, kad žmogus, trokštantis gyvenime kažko pasiekti, turi daug dirbti – tiek anksčiau, tiek dabar. Ir gerai, kad žmogus užimtas. Mano vienas dėstytojas visada kalbėdavo, kad jis, turėdamas mažai laisvo laiko, daug padaro, ir atvirkščiai, kai laiko daug – nieko nesuspėja. Tokia yra tiesa.

Tik reikia sau užduoti klausimą, koks mano gyvenimo ar darbo tikslas. Daug ką pasako Dalai Lamos mintis: „Žmogus aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs.“

Gali klaidingai atrodyti, kad materialinė gerovė viską išspręs. Tačiau aiškiai matau – kuo žmonės turtingesni, tuo ir problemų jų gyvenime gausiau. Esu gyvenime patyręs didelių nepriteklių, tačiau šie nepritekliai ne tik neatėmė iš manęs gyvenimo laimės, bet atvirkščiai – įkvėpė visomis jėgomis stengtis padėti tam, kam šiandien yra sunku. Ir šiandienė situacija Vydmantuose – gana sudėtinga. Atvykus tarnauti, nebuvo, kur apsigyventi, net bažnyčios dar nėra. Viską tenka pradėti nuo nulio. Tais sunkiausiais gyvenimo etapais man didžiausia atrama buvo ir yra tikėjimas.

Velykos, Kalėdos yra tik didžiosios mūsų tikėjimo šventės, bet dar svarbiau ne tiek šventes švęsti, kiek gyventi tikėjimu kasdienybėje. Tuokart nei Kristaus gimimas, nei Jo Prisikėlimas netaps vien tik mistika apgaubtu įvykiu, o – gyvenimo realybe ir žinojimu, kad esame vaikai beprotiškai mus įsimylėjusio Dievo, kuris, kad ir kas benutiktų, mūsų neapleis, nepamirš, neišduos. Bet, manau, tam, kad ateitų šis suvokimas, gyvenimas žmogų turi šiek tiek „pamurkdyti“. Teisingai priimta ir išgyventa kančia duoda labai daug išminties, kuri yra didžiausias gyvenimo turtas.

– Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvoje taip intensyviai plinta rytietiškų religijų, pramanytų judėjimų vajus. Kodėl žmonės vėl ieško baltiškųjų šaknų ir mano atgaiviną senąjį protėvių tikėjimą? Ar krikščionybėje kažkas padaryta ne taip? Gal kažką pražiūrėjo mūsų kunigai ir vyskupai?

– Dar senovės romėnai kartodavo: „Duonos ir žaidimų“. Va šito ir šiandien daugeliui žmonių tereikia. Kai neieškai gyvenimo gilumos, užtenka to, ką galime pavadinti mados šauksmu. Juokingiausia, kad, tarkim, Japonijoje galima pamatyti reklamas: „Geriausia pasaulyje europietiška kosmetika“, „Geriausia pasaulyje europietiška medicina“ ir pan., kai pas mus reklamuoja japoniškąjį produktą. Mus išties vilioja tai, kas sunkiai pasiekiama, nesuprantama ar tolima. Kalbant apie įvairias pagonizmo apraiškas, niekaip nesuprantu, kaip galima garbinti kūrinius, o ne jų Kūrėją? Manau, tai – laikinas reiškinys. Krikščionybė turi visa, kas gali žmogų padaryti visapusiškai laimingu. Ji pirmiausia yra tikros meilės religija.

Dievas, krikščionių suvokimu, yra nuolat Esantysis. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad jis yra tada, kai man gera ar liūdna, kai sunku ar lengva. Jis niekad nepalieka manęs vieno. Aš nuolat esu Jam reikalingas. Daug kas žavisi rytietiškomis meditacijos praktikomis tol, kol neatranda krikščioniškų. Čia viskas giliau, tikriau, prasmingiau. Nors, mano giliu įsitikinimu, jei žmogus savo esmėje yra geras, nesvarbu, kokią religiją jis išpažįsta. Juk pirmuosius krikščionis pagonys atpažindavo ne iš ko kito, o iš to, kad jie buvo visiems labai geri ir mylintys. Be to, Dievas žmonių neskaldo, – Jis juos tik vienija. Esu sutikęs krikščionių, kurie pikti, pagiežingi, bei musulmonų, judėjų, kuriuos dėk prie širdies. Esmė – pats žmogus ir jo teisingas siekis ieškant Tiesos – ieškant Dievo.

Nors daugelis gali kaltinti kunigus ar vyskupus, kad tikinčiųjų skaičius mažesnis negu ankščiau, tačiau kalti yra patys žmonės. Gali klaidingai atrodyti, kad tikėjimo reikia Dievui ir dvasininkijai. Tikėjimo reikia žmogui, kuris įvairių gyvenimo sunkumų, netekčių, išdavysčių verpetuose galėtų turėti tokią atramą, kuri niekada nepaliaus buvusi jo atrama. Tik ar mes, dvasininkai, sugebame tai perteikti žmogui? To turėčiau klausti jūsų. Gal dvasininkija nebeturi pirmųjų amžių tikėjimo ugnies?

Prieš keletą mėnesių pakviečiau naująjį Telšių vyskupijos ganytoją Kęstutį Kėvalą aplankyti Vydmantus. Norėjau parodyti būsimos bažnyčios vietą, dabartinę laikiną koplyčią. Atvažiavo vyskupas su kurijos kancleriu. Ir įvyko kai kas nenumatyta: vėlyvą gruodžio vakarą stovime pievoje prie kryžiaus, žyminčio būsimos bažnyčios vietą, ramiai šnekučiuojamės. Eina pro šalį vyriškis, parankėje – butelaitis. Jau lyg ir būtų praėjęs, bet staiga ima šaukti: „Vyrai, ar turit ugnies?!“ Aš nebežinau, kur dingti – visgi nepatogu. Žmogus, matosi, truputį pašventęs, prieina. Pažiūri į vyskupą, atpažįsta ir kad ims šaukt: „Jėzau! Marija! Vyskupas!“ Ir klaupiasi tiesiai į pelkę. Vyskupas jį kelia. Tas vėl klaupiasi. Ši mizanscena truko gal penketą minučių. Vėliau nusivedžiau ganytoją parodyti Vydmantų parapijos koplyčios. Sakau: „Mielas vyskupe Kęstuti, pas mus čia labai kuklu, tačiau čia gyvena labai šilti žmonės.“ Ganytojas su jam būdingu humoro jausmu atsako: „Mačiau, truputį per šilti.“

Kitądien Telšiuose vyko jaunimui skirtas renginys, kurį organizavau, tad turėjau progos vėl susitikti su vyskupu. Jis man ir sako: „Kunige Karoli, supratau, ko trūksta šiandien žmonėms iš kunigų“. „Ko gi?“ – klausiu. „Ugnies!“ – atsako ir tęsia: „Tas vakar Vydmantuose sutiktas žmogus man – lyg Dievo balsas, sakantis, kad dvasininkijai trūksta tikėjimo ugnies.“

Manau, ganytojas teisus. Ne tik eiliniai tikintieji, bet ir kunigai išgyvena ir vidinius, ir išorinius sunkumus. Juk mes tokie pat žmonės. Ir matyt, kai asmeninės bėdos ima viršų, nebeatspindim Dievo, kurio žmonės išsiilgę. Nors bažnyčiose būtina ieškoti ne ryšio su kunigu, o ryšio su Dievu.

– Šįmet šv. Velykos ateina išvien su Kristaus Prisikėlimo žinia ir atgimusios Lietuvos 100-mečiu. Ar dėl to šiųmetinės Velykos Lietuvos žmonėms turėtų būti ypatingesnės?

– Labai myliu Lietuvą. Vyskupas Jonas Boruta mane primygtinai ragino vykti studijoms į Romą. Tiesiog maldavau jį, kad nesiųstų. Neišsiuntė. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi svetur. Jei kur išvykstu, grįždamas ir kirtęs Lietuvos sieną, visada giedu Lietuvos himną. Tad švęsdamas šv. Velykas – brangiausiąją tikėjimo šventę – pirmiausia dėkosiu Dievui už Jo meilę žmogui, dėkosiu už Tėvynės laisvę.

Esame ypatinga tauta. Kuriai tautai buvo skirta dukart netekti laisvės ir dukart ją atsikovoti vos per vieną šimtmetį? Aišku viena – visais laikais lietuvio dvasią stiprino neblėstantis tikėjimas ir iš to išplaukianti stiprybė, meilė. Jei šiomis dienomis prarastume laisvę, kaži kaip bebūtų. Ar beturėtume tiek jėgos kovoti „vardan tos“? Gal ir turėtume. Auganti jaunoji karta mane labai džiugina ir įkvepia. Lietuvos jaunimas yra nuostabus.

Bet vis dėlto, ar jauti, lietuvi, – mano broli, sese, kokį nuostabų ir nepakartojamą laiką mums muša bažnyčių varpai? Tas laisvės garsas, dovanojantis laisvą gimtąją kalbą, laisvą tikėjimą, laisvą mąstyseną, yra labai brangus. Tebūna kiekvienam šios šv. Velykos ypatingos. Buvo, atrodė, neįmanoma, kad nužudytas Kristus prisikeltų. Bet Jis kėlėsi! Buvo neįmanoma, kad tokia maža tauta pasipriešintų galingiems okupantams, o ji pasipriešino ir kėlėsi! Kai pagalvoji, yra labai daug bendro tarp šv. Velykų žinios ir mūsų tautos istorijos – neįmanoma tapo įmanoma.

– Rugsėjį lauksime Šventojo Tėvo vizito Lietuvoje. Kokią žinią tikitės Jo šventenybės atnešant į mūsų šalį?

– Man asmeniškai šis įvykis – nuostabus sutapimas, kad Popiežius Pranciškus lankysis Lietuvoje per mano gimtadienį. Neįkainojama dovana. Dovana visai mūsų tautai, švenčiančiai jubiliejinius metus. Įdomus faktas, kad Vokietija, turinti 80 milijonų gyventojų, Popiežiaus nesulaukia, o mes sulaukiam. Yra kuo didžiuotis, džiaugtis. Šio vizito esmė – ir Popiežiaus Pranciškaus troškimas mūsų tautai parodyti, kad pasaulyje esame ypatingi. Kad mūsų iškovota laisvė yra pavyzdys daugeliui pavergtų tautų. Nors ir išgyvename didžius sunkumus, tačiau svarbu neprarasti vilties, tikėjimo, meilės.

– Ko linkėtumėt švenčių proga Vydmantų parapijos bei Kretingos rajono žmonėms?

– Linkiu, kad nesipyktume, neliūdėtume, nepavydėtume. Ieškotume ne to, kas skiria, o to, kas suartina. Ir kad nustotume laukti, jog kažkas kitas mums atneš laimę. Buvo mūsų tautos istorijoje žmonių, kurie mums „saulę“ bandė parvežt.

Jei patys neieškosime, nekovosime, tai laimės savo gyvenime ir nerasime. Linkiu suvokti, kad laisvė savyje turi ne tik dovaną, bet ir didžiulį įpareigojimą kurti savo aplinką patiems. Linkiu suvokti kiekvieno asmeninę atsakomybę už savo šeimos, tautos ir pasaulio ateitį. Kažkaip ne visai šventinis palinkėjimas išėjo... Bet iš širdies!


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas