Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Nuo gaisro išgelbėtas albumas saugo tėvo atminimą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-02-16
Kretingiškės Stanislavos Jankauskienės išsaugotose šeimos nuotraukose atsispindi ir Lietuvos istorija. „Kai mano tėvas žuvo, Lietuva tik kūrėsi“, – sakė moteris.

Kretingiškė tautodailininkė 97-erių Stanislava Jankauskienė dažnai pavarto seną savo šeimos albumą, kurį jai pavyko išsaugoti per įvairius laiko išbandymus ir kuris sugrąžina į tolimą vaikystę, kai ji, vos pustrečių metų likusi našlaitė, apie savo tėvą Vladislovą Songailą, Lietuvos kariuomenės savanorį, dalyvavusį kovose prieš bermontininkus, tepažino iš savo motinos Julijonos Songailienės pasakojimų.

Tėvo nuotrauka, kurioje jis įsiamžinęs su Lietuvos policininko uniforma, S. Jankauskienei – viena brangiausių. Kai tarybiniais laikais ji nunešė perfotografuoti seną nuotrauką, fotografai pamanę, kad jis – miškininkas... „Pritariau. Niekas gi tada ir nebūtų išdrįsęs prisipažinti, kad esi Lietuvos kariuomenės savanorio ar policininko vaikas“, – kalbėjo S. Jankauskienė.

Gimęs Raseinių apskrities Nemakščiūnų valsčiaus Gudų kaime V. Songaila augo 5 vaikų šeimoje. Motina, užauginta Balčios dvare ir ištekėjusi už pasiturinčio ūkininko, buvo mokyta, tad dviejų galų name įkūrė mokyklėlę, kurioje mokė ganiavą baigusius kaimo vaikus. „Mamos mokyklą“ baigė ir S. Jankauskienės tėvas. Motina anksti susirgo, suprato, jog vaikai liks našlaičiais. „Teta pasakojo, jog motina vis gododavusi „kur tas mano Vladelis dings, kaip gyvens...“. Tiek ji mylėjo savo vyresnėlį...“ – giminės prisiminimais dalijosi moteris.

S. Jankauskienės tėvas Vladislovas Songaila – Lietuvos policininkas.

Išėjęs tarnauti į Lietuvos kariuomenę po kovų su bermontininkais V. Songaila grįžo suluošintas – gydėsi ir pas daktarus, ir pas žolininkus. Atsitiesęs po sužalojimų, nusprendė tarnauti Lietuvos policijoje. Dirbo Tytuvėnuose, Kelmėje, Plungėje. Vedė, susilaukė dviejų vaikų – dukters Stanislavos ir sūnaus Vladislovo. Kai tarnybiniu arkliu iš Tverų per mišką jojo į Varnius ir žuvo, sūnui tebuvo 2 mėnesiai... „Motina pasakojo, kad jį miške, sukniubusį ratuose, rado iš Varnių mugės grįžtantys valstiečiai. Tėvas dar buvo gyvas, tačiau tuo metu miškuose siautėję plėšikai jį peršovė per pilvą, ir tuometinė medicina ne ką tegalėjo jam pagelbėti“, – pasakojo S. Jankauskienė.

Gimęs 1892 m., V. Songaila žuvo 1923-ųjų gegužės 8 d. Palaidotas buvo už valstybės lėšas, policininko našlei iki gyvos galvos buvo paskirta valstybinė pensija, kurios ji iškart neteko, užėjus sovietams. Žuvusio policininko šeimai buvo renkamos aukos, tačiau jos jaunos našlės – J. Songailienė buvo gimusi 1896 m. – ir dviejų vaikų našlaičių nepasiekė. Kodėl, S. Jankauskienė sakė nežinanti.

„Pirmąkart tėvo kapą Varniuose pamačiau būdama kokių 8-erių, kai mama su ekskursantais, išsiruošusiais į Varnius švęsti vyskupo Motiejaus Valančiaus minėjimo, tuo pačiu transportu nuvyko aplankyti vyro kapo. Tais laikais susisiekimas buvo prastas, visur – tik arkliais. Tad ir kapo negalėjai lankyti, kada užsimanęs. Todėl mama vietinei moteriai buvo palikusi pinigų, kad ji tą kapą prižiūrėtų“, – pasakojo S. Jankauskienė.

Per visas bėdas J. Songailienė įgavo širdies ligą. Su vaikais grįžo tėviškėn, į Kražius, kur dar ūkininkavo gyvas tėvas, brolis. Sąlygos gyventi buvo baisios – mažytis kambarėlis šiaudais dengtoje troboje, šalta, ankšta. Bet po kelerių metų, suremontavus namą, tos sąlygos pagerėjo.

Dešinėje – S. Jankauskienės motina Julijona Songailienė, anksti likusi našle dėl vyro žūties.

Motina S. Jankauskienę išleido mokytis į Rietavo žemės ūkio mokyklą, kurią baigusi ji įsidarbino Kelmės vidurinėje mokykloje buhaltere-sekretore, o 1948 m. ištekėjo už mokytojo Antano Jankausko – šių metų rugsėjo 4 d. sutuoktiniai švęs 70 metų santuokos jubiliejų. Užaugino 2 vaikus – sūnų Tomą ir dukterį Silviją, turi 3 anūkus, proanūkių. „Dvidešimt metų išdirbusi buhaltere, nutariau kažką keisti – atsidūrėme Kretingoje, įsidarbinau „Laisvės“ fabrike. Mėgau siuvinėti, tad aktyviai dalyvaujant parodose man buvo suteiktas liaudies meistrės vardas. Atsirado galimybė įsidarbinti Klaipėdos dailės kombinate, kuriame vėlgi dirbau 20 metų“, – trumpai savo gyvenimo biografiją papasakojo S. Jankauskienė.

Savo šeimos albumą su tėvo ir motinos nuotraukomis ji sakė išsaugojusi net ir tada, kai, susikrovus mantą, reikėjo bėgti nuo Kražių miestelį apėmusio gaisro. Visi į vežimus krovėsi, ką galėjo. „Aš čiupau keletą suknelių, naujus batelius, tautinius rūbus ir albumą“, – glostydama jo viršelį prisiminė moteris.

Jai, jos motinai, taip pat ir seneliui bei dėdei, su kuriais kurį laiką gyveno, pavyko išvengti represijų. Kaip, ir pati S. Jankauskienė prisipažino nesuvokianti, tačiau motina nuolat krūpčiodavo nuo kiekvieno ratų garso ar bruzdesio kieme...

---

Bermontininkai

– 1919 m. įkurta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po Vokietijos kapituliacijos, Antantei įpareigojus laikinai palikti kariuomenę okupuotose Baltijos valstybėse. Armija įkurta dėl kelių tikslų: Vokietijos ekspansiniai planai Baltijos šalyse, rusų baltagvardiečių noras atkurti carinę Rusiją, kova su Raudonąja armija ir bolševizmu. Bermontininkai šalia bolševikų ir Lenkijos pajėgų buvo viena iš trijų pagrindinių grėsmių beveik prieš šimtą metų atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas