Pajūrio naujienos
Help
2017 Gruodis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną0°C debesuotumas 3 %
Naktį-2°C debesuotumas 17 %
Apklausa

Metų žmogaus 2017 rinkimai

Edvardas STALMOKAS
Antanas BLUŽAS
Petras RUDYS
Aurimas RAPALIS
Ieva GARJONIENĖ
Arūnas MAŽONIS
Robertas LAPINSKAS
Bronius LAZDAUSKAS
Gvidonas NAVICKAS
Margarita LIZDENYTĖ
Kęstutis BERTAŠIUS
Auksė ANTULIENĖ
Apklausa

Šiemet Lietuvą paliko 56 tūkst. gyventojų. Ar Lietuva galutinai išsivažinės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Priimti nepatogų žmogų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Parapijose
  • 2017-12-01
Dviejų pamokslų rinktinių autorius kunigas Algirdas Toliatas siūlė nepraleisti progų, advento laikotarpį paverčiant gerumo nuotykiais.

Susitikti su Lietuvos policijos kapelionu, dviejų populiarių knygų „Žmogaus ir Dievo metai“ ir „Gerumo liūnas“ autoriumi, visuomenės pamėgtu kunigu 38-erių Algirdu Toliatu, viešėjusiu Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos kvietimu, prisirinko tiek daug kretingiškių, kad tuščių sėdimų vietų Šv. Antano rūmų salėje nebuvo – dalis žmonių pamokslininko klausėsi stovėdami.

Knygose surinkti pamokslai

Gilios, kartu labai paprastos mintys, įžvalgos, pamąstymai bei šmaikščios istorijos iš kunigo lūpų visą valandą liejosi lyg iš gausybės rago, o po to antra tiek laiko A. Toliatas skyrė asmeniškai pabendrauti su kiekvienu, kurie didžiulėje eilėje laukė jo autografo.

„Neįtikėtina – tarsi Raudonoji jūra prasiskyrė, tiek daug žmonių, – prasidėjus susitikimui įspūdžio neslėpė A. Toliatas. – Man labai gera jus matyti ir tuo prisidėti prie gerų dalykų, nes knygų tikslas juk ir yra pažadinti žmogaus vaizduotę. Paleidi žodį lyg sniego kamuolį, jis rieda, vis pilnėdamas, aplipdamas.“

A. Toliatas prisipažino, kad jo knygos yra visiškas atsitiktinumas: „Jei kas nors prieš 5-erius metus būtų pasakęs, kad išeis net 2 knygos, būčiau nepatikėjęs. Šios knygos pačios mane susirado ir yra tarsi dovana: sykį atėjo žmogus iš leidyklos ir pasakė, jog surinks ir išleis įrašytus mano pamokslus. Kam gi šiandien įdomūs pamokslai, pamąsčiau. Bet jei yra entuziastų, pagalvojau, reikia palaikyti idėjų turinčius žmones ir leisti jas įgyvendinti.“

Beje, šiandieną pirmosios A. Toliato knygos „Žmogaus ir Dievo metai“ jau pasirodė septyni leidimai.

Dovanas, samprotavo pamokslininkas, reikia mokėti ir dovanoti, ir priimti – gali padovanoti brangų dalyką, bet, jei jis be širdies, yra bevertis. Kunigystę, prisipažino A. Toliatas, priimąs kaip pačią brangiausią dovaną, ir savo pašaukimu dalijasi.

Viską gavę dovanų

Kunigo žodžiais, turint daug gerų norų, bet jei jie neišsipildo, mūsų nekeičia, ir, prisimindamas vieno profesoriaus siūlymą, patarė užsirašyti 10 auksinių frazių – 10 įstrigusių minčių ir kitą rytą jas perskaityti. Antraip neįstrigs ir nebus įgyvendintos. Pasiryžimas kažką keisti būtų svarus žingsnis į adventą – prasmingą Kalėdų laukimą.

Mąstydamas apie Kalėdų ir jas lydinčių dovanų metą , A. Toliatas persakė žodžius iš Šv. Rašto: ką turite, ko nebūtumėte gavę? O jei gavote, kodėl elgiatės, lyg nebūtumėt gavę? Viskas, ką turime, jis tikino, yra dangaus dovanos, tik žmogus pernelyg susireikšmina. „Žmonės galėtų atlikti didelių darbų, jei po jais nenorėtų padėti save įtvirtinančio parašo. Jei žiūrėtume ne įvaizdžio, o ieškotume prasmės, pasaulis gal po truputį keistųsi“, – samprotavo jis.

Tęsdamas dovanų ir dovanojimo temą, kunigas prisiminė, kaip viena motina jam prisipažino, jog jos visiškai neužkabina žodžiai – mylėk savo artimą, kaip save patį. Bet perfrazavus juos – mylėk savo artimą, kaip savo vaiką, suvirpina ligi pašaknų. Pamilti kitą žmogų kaip savo vaiką – tai ne tik didelis iššūkis, bet ir – dovana, kuri stipriai keičia mus pačius. „Ko kiekvienam žmogui labiausiai reikia? Dėmesio, supratingo žodžio, apkabinimo. Depresija tampa šio laikmečio liga, ji neretai pasireiškia per hiperaktyvumą, kuris iš tiesų tėra kaukė, slepianti liūdesį“, – kunigas toliau kaustė auditorijos dėmesį.

Ko reikia žuviai ir žmogui

„Neišklausyti, nesuprasti, vieniši ir atstumti žmonės. Ir jei į tokį žmogų žiūri kaip į svetimkūnį, jis tampa nepatogus, – kalbėjo A. Toliatas. – Bet jei sugalvotumėte advento pasninko formą – priimti nepatogų žmogų kaip savo vaiką, tai būtų ne vien iššūkis, bet ir gyvenimo pamokos. Kaip prieiti, suvirpinti to vaiko širdį, kad šiam būtų priimtina, tai jau yra kiekvieno kantrybės, gerumo ir išmonės menas. To, ko reikia tau, gal visiškai nereikia kitam. Kaip tai žuviai, kurią žvejys pagavo, parsinešė namo, sušildė, pagirdė kava, davė pyrago. Atrodo, įprastas vaišingumas, bet žuviai to nereikia“, – neįprastas pasninko galimybes siūlė kunigas.

Adventas, jo žodžiais, taip pat yra metas, kada galėtume aplankyti kaimyną, su kuriuo nebendraujame ar prasilenkiame nė nepasisveikindami.

A.Toliatas siūlė advento laikotarpį paversti netgi nuotykiu: „Pastūmė, apkalbėjo, bet gal tai ir yra tas, kurio laukiu. Tuomet daug kas pasikeistų. Reikia savyje peržengti slenkstį – kai esi įskaudintas, sukyla rūgštis, deginanti iš vidaus. O jei ją neutralizuoji savo širdies vaistu, tuomet priimi nebe su piktumu, o su šiluma. Tai ir yra tikrasis Kalėdų laukimas, pasiruošimas priimti Dovaną, užgimstančią jose.“

Gyvoji Kalėdų prakartėlė

Į advento pasninką ragindamas pažvelgti per žmonių santykių gelmę, A. Toliatas kalbėjo ir apie savitą po išpažinties kunigo paskirtos atgailos būdą, kad sutuoktiniai labiau pažintų vienas kitą – kas vakarą susėdus po 3-5 min. pasakoti viens kitam savo dienos įspūdžius. Po to abu apsikeičia vaidmenimis ir perpasakoja išgirstus įspūdžius. „Atrodo, paprasta, bet ir sudėtinga – žmonės pažįsta vienas kito požiūrį ir mąstymą, kas vienam svarbu, o kitam – gal ne“, – pastebėjo pamokslininkas.

Jo žodžiais, gerumo liūnas įtraukia skirtingai nuo gerumo vėzdo – užsimojau, padariau gerą darbą ir viskas – atlikta, o po to gyvenu kaip gyvenęs: “Nuo to, ką mes darome, rankos lieka tarsi „taukuotos“, mes gi – dideli menininkai: jei kuriame grožį, tai grožį, bet lygiai taip pat – ir bjaurastį. Man nepatikusiam, mane įžeidusiam atrėžiu taip, kad jam maža nepasirodo. Bet jei pagalvočiau, ką galėčiau pakeisti, kaip konstruktyviau pažvelgti konfliktinę į situaciją ir tą žmogų, kuris ją sukėlė, tai būtų tikrosios dovanos. Tarsi tikrosios Mišios, kurios iš tikrųjų prasideda tada, kai sugrįžtame namo. Tai būtų mūsų Kalėdos, jas papuošianti gyvoji prakartėlė ir Betliejaus žvaigždė.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas