Pajūrio naujienos
Help
2017 Lapkritis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 100 %
Naktį0°C debesuotumas 2 %
Apklausa

Ar Kretinga pakankamai apšviesta?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Susirūpino našlaičiu – Bajorų vandens bokštu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2017-11-03
Kultūros paveldo centro specialistai Vilija Ralytė ir Dovydas Pajarskas stebėjosi ne tik įdomia Bajorų vandens bokšto (kairėje) architektūra, bet ir puikiai išsilaikiusiais mechanizmais jo viduje.

Ilgus metus nei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, nei valstybei ir Kretingos rajono savivaldybei nerūpėjęs istorinis Kretingos objektas – Bajorų geležinkelio vandens bokštas – pagaliau sulaukė bent paminklotvarkininkų dėmesio. Šią savaitę įvertinti Bajorų geležinkelio stoties kompleksą buvo atvykę kultūros paveldo specialistai iš Vilniaus ir, tikėtina, kad teisinės apsaugos statusas vandens bokštui bus suteiktas žiemą.

Iniciatyva – iš apačios

„Atvykome pagal jūsų kraštiečio Romualdo Beniušio raštą, kuriame jis motyvavo, kodėl 1892 m. pastatytą vandens bokštą reikia įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Žinojome, kad Bajorų geležinkelio stoties kompleksas atitinka kriterijus, tačiau anksčiau buvo nuspręsta, kad Priekulės stotis buvusiame Klaipėdos krašte išsilaikiusi geriau, ir kaip kultūros vertybė buvo pasirinkta pastaroji. O dabar, sužinojus, kad Bajorų bokštas – dar ir bešeimininkis, suskubome pasirūpinti jo apsauga“, – kalbėjo Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Ralytė. Pašnekovė neslėpė, jog Lietuvoje daugiausiai esą XIX a. pab.–XX a. pradžios istorinių statinių, todėl sprendžiama, kurie iš jų yra vertesni būti įtraukti į vertybių registrą. Šiuo metu šalies Nekilnojamojo ir kilnojamojo turto registre iš viso yra 31 tūkst. įvairių objektų. Bajorų stotis, V. Ralytės žodžiais, buvo tipiška – panašios stovėjo ir Klaipėdoje, Kretingalėje bei Kalotėje, tačiau iš jų ligi šių laikų geriausiai išlikusi būtent Kretingoje. Visus savitos architektūros vandens bokštus galėjo projektuoti tas pats architektas.

Išliko unikali įranga

Bajorų stotį sudarė 4 statinių kompleksas: geležinkeliečių namas, keleivių namai, sandėlis ir vandens bokštas papildyti garvežius vandeniu, – visi šie statiniai Kretingoje tebestovi ligi šiol. O vandens bokštas, nors niekieno neprižiūrimas, – vertingas dar ir tuo, kad jame geriausiai išlikusi vagių neįveikta senoji techninė įranga.

„Pagal archyvinius dokumentus, brėžinius bei kitą istoriografinę medžiagą žinoma, kad vanduo į bokštą patekdavo iš siurblinės, kuri buvo įrengta prie Akmenos upės. Iš vandens talpyklos masyviais vamzdžiais vanduo būdavo pakeliamas ligi trečiojo aukšto, o iš čia per bokšto sienoje įmontuotą sklendę kranu-gerve užpildomi garvežiai“, – pasakojo V. Ralytė išvien su kartografu Dovydu Pajarsku apžiūrėję vandens bokštą.

Nė neabejodama, jog šis objektas bus įtrauktas į šalies Kultūros vertybių registrą, specialistė paaiškino, jog valstybė jam garantuoja teisinę apsaugą, tačiau ne lėšų jam tvarkyti, juolab – ne nuosavybės teises. Tuo turinti pasirūpinti pati Savivaldybė.

Bajorų vandens bokštas 1945 m.

Kodėl buvo apleistas

Kretingos rajono istorikas Julius Kanarskas taip pat prisiminė, jog 1999-aisis, kuomet dirbo Kretingos rajono paminklotvarkininku, jis siūlęs įtraukti Bajorų vandens bokštą ir stotį į Kultūros vertybių registrą, tačiau Vilniaus valdininkai atsakė, kad vertingesnė esanti Priekulės stotis. „O kodėl vėliau, per du dešimtmečius, juo niekas nesirūpino, nežinau“, – atviravo jis.

Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, paklaustas, kaip atsitiko, kad iniciatyvos dėl Bajorų bokšto išsaugojimo ėmėsi privatus asmuo, o ne – Savivaldybė, neslėpė: „Visąlaik galvojome, kad Bajorų vandens bokštas yra geležinkeliečių nuosavybė. Tačiau šie kratosi bokšto, ir nebeaišku, kaip jis tapo niekieno.“

Vėliau meras papildė, kad pokariu vandens bokštas tarnavęs šalia gyvenusioms geležinkeliečių šeimoms. Tačiau apie 1970-uosius metus įvedus centralizuotą vandentiekį, bokštas nebeatliko jokių funkcijų, ir geležinkeliečiai jo į savo vandens tiekimo tarnybos balansą nebeįtraukė.

„Prieš 3-jus metus kreipėmės į Kultūros paveldo departamentą, kad įvertintų, ar šis objektas vertingas vietiniu ar respublikiniu mastu. Tačiau vertinimo nesulaukėme“, – kalbėjo J. Mažeika.

Dabar šis pastatas įrašytas į bešeimininkių statinių sąrašą. „Tačiau tai turi patvirtinti teismas. Jeigu vandens bokštą pripažins neturinčiu šeimininko, Savivaldybė galės įtraukti į savo balansą ir turėti savo rankose, – meras mano, kad teismo sprendimas turėtų paaiškėti kitų metų pradžioje. – O tolimesnis žingsnis – spręsti, kaip atverti bokštą visuomenei.“

Išliko visas stoties kompleksas

Vokiečiai iš Klaipėdos ligi Bajorų – tai buvo pasienio vietovė, tuomet priklausiusi Klaipėdos kraštui – 1892 m. nutiesė geležinkelį ir pastatė stotį. Ši atkarpa sujungė pasienį su Tilžės miestu. Vokiečių kaizerinės okupacijos periodu ši linija buvo pratęsta nuo Bajorų ligi Skuodo.

Greta vokiečių architektūrai būdingų raudonų plytų vandens bokšto iškilo ir raudonplytis dviaukštis geležinkeliečių namas, šiandien tai – Klaipėdos g. daugiabutis Nr. 68.

Karo reikmėms paskubomis buvo pastatyta ir medinė stotis, kuri vadinta keleivių namais. Šiandieną taip pat išlikęs šis šeimų apgyvendintas barako tipo statinys, prie kurio šliejasi istorinis raudonų plytų stoties sandėlis.

V. Ralytė dar negalėjo tiksliai pasakyti, ar į Kultūros vertybių registrą bus įtrauktas tik vandens bokštas, ar visas stoties statinių kompleksas.

Bajorų geležinkelio stoties kompleksą, pasak V. Ralytės, be vandens bokšto ir dviaukščio geležinkeliečių namo dar sudarė barako tipo mediniai keleivių namai bei sandėlis už jų.

Bajorai – unikalus Rytprūsių paveldas

Savojo krašto istorijos žinovas R. Beniušis įsitikinęs, jog Bajorai yra unikali Kretingos miesto dalis: „Tai – vienintelė vieta Kretingos rajone, kur išlikę tiek daug Rytų Prūsijos istorinio paveldo. Kone 500 metų – nuo Melno sutarties pasirašymo 1422-aisias iki 1919-ųjų – per Bajorus ėjo Lietuvos-Vokietijos siena, vėliau Vokietijos –Rusijos siena, čia veikė muitinė – šios medinis ilgas pastatas Klaipėdos gatvėje tebėra išlikęs ligi šiol.“

Jo žodžiais, nutiesus geležinkelį, Bajorai tapo šiauriausia Vokietijos geležinkelio stotimi, dėl to vietovė buvo vaizduojama ir Vokietijoje išleistuose atvirukuose. Statant geležinkelį, šalia Bajorų buvo pastatytas ir unikalios architektūros tiltas per Tenžę bei netoli jo esantis viadukas. Tai – puikiai išsilaikę unikalūs technikos ir kultūros paminklai, tebetarnaujantys ir šiandien.

Netoli geležinkelio pervažos išlikusios mažytės evangelikų liuteronų kapinės, gerokai prieš šimtmetį amžino poilsio priglaudusios pasienio gyventojus. Bajorai taip pat žinomi ir dėl to, kad iki pat 1939-ųjų čia veikė sunkiųjų darbų kalėjimas bei audinių fabrikas „Lana“, pokariu pervadintas į „Laisvę“.

„Mano nuomone, galvojant apie Bajorų istorinį paveldą, reikėtų atnaujinti vandens bokštą, atstatyti sienos riboženklius, įrenti informacinius stendus su Bajorų istorijos aprašymu. Išvien su geležinkelio tiltu bei viaduku tai sudarytų vieningą istorinį ansamblį“, – įsitikinęs kraštietis. Kretingą suptų istorinės citadelės: vienoje miesto pusėje būtų grafų Tiškevičių dvaras ir parkas su Žiemos sodu, miesto centre – bažnyčia, Pranciškonų vienuolynas, lurdas, senosios kapinės, o kitoje – atkurtas Rytų Prūsijos istorinis paveldas.

„Suprantama, kad tai pasiekiama nelengvai, bet dirbant viskas įmanoma. Juk sparti Kretingos dvaro pastatų renovacija tai puikiai įrodo“, – teigė R. Beniušis.

---

Kultūros paveldo centro paminklotvarkininkė Agnė Gendrėnienė studijoje „Lietuvos plačiųjų geležinkelių stočių paveldas iki 1940 metų“ rašo: „Vakarų Lietuvoje vyravo dviejų tipų vandens bokštai. Pirmajam tipui priskiriami kvadrato plano bokštai su prižiūrėtojo patalpomis (Šilutės, Priekulės) stotyse. Antrojo tipo vandens bokštai buvo pastatyti Klaipėdoje ir Bajoruose. Tokio tipo vandens bokštams būdingas apskritas planas, plytų mūras, gelžbetonio sienos, itin puošnus portalas, dekoratyvinių formų stogas su smaile. Klaipėdos bokštas buvo nugriautas 1915 m., o Bajoruose tebestovi apleistas ir apgriautas.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas