Pajūrio naujienos
Help
2017 Lapkritis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną6°C debesuotumas 6 %
Naktį6°C debesuotumas 8 %
Apklausa

Ar Kretinga pakankamai apšviesta?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Konfliktai – tai dažna komunikavimo spraga kiekvieno žmogaus kasdieniniame gyvenime. Gerai pagalvojus, turbūt vienintelis būdas, padedantis išvengti konfliktų, – visai nekontaktuoti su žmonėmis, nes juk dažna to priežastis yra nesutampanti nuomonė. Gal lengviau būtų tiesiog sutikti su kitų nuomone ir stengtis pritapti, bet juk visi nori išreikšti savo požiūrį. Paauglys, mokyklos erdvėje išreiškęs savo nuomonę, dažnai netgi įsivelia į ilgas diskusijas, kurios virsta ginčais, o iš jų išsivysto apkalbos, pavydas, pyktis.

Psichologė Sigita Gedgaudaitė įsitikinusi, kad dėl skirtingų nuomonių smulkūs konfliktai yra neišvengiami, tačiau svarbu mokėti juos tinkamai spręsti.

Tai savo kailiu patyrė viena paauglė, kuri sutiko, neatskleidžiant jos vardo ir pavardės, papasakoti apie vieną pirmųjų rimtų konfliktų jos gyvenime. Jis įvyko dar pradinėse klasėse.

– Pirmas rimtas konfliktas mano gyvenime įvyko, kai dar buvau visai maža. Pamenu, pradėjau eiti į mokyklą ir viskas buvo gerai iki trečiosios klasės. Vos tik prasidėjo treti mokymosi metai, iškart užkliuvau vienam bendraklasiui, nes buvau labai drovi, savimi nepasitikinti mergaitė. Jis pradėjo iš manęs tyčiotis, nors manęs nepažinojo, nevengė griežti danties ir ant mano tėvų, o tai mane labai skaudino.

Iki tol, kol visa kalba buvo tik apie mane, viskas buvo dar gerai, bet kai jis pradėjo kabinėtis ir replikuoti apie mano tėvus, tada nebesusivaldžiau. Pirmiausia mėginau gintis žodžiais, tačiau tai nepadėjo, nes už jo stovėjo visa likusi klasė, ir aš vėl buvau pažeminta. Laikas ėjo toliau, niekas nesikeitė, po pamokų namo dažniausiai tekdavo eiti nuo ašarų pasruvusiu veidu.

Ir štai atėjo ta diena, kai mano kantrybė baigėsi. Nebegalėdama susivaldyti, įsivėliau į muštynes su juo ir, kaip bebūtų keista, nors buvau gan silpna mergaitė, o jis – boksininkas, muštynes vis tiek laimėjau. Tą dieną pažeminau jį, ir nuo to laiko sulaukdavau daug grasinimų, dėl kurių bijodavau lankyti mokyklą.

Praėjo septyneri metai, mes nesišnekam iki šiol, tačiau jis ir toliau grasina, kad vieną dieną atsiimsiu už tai. Aišku, nesididžiuoju tokiu savo poelgiu – taip suveikė mano refleksai ir manau, kad tai yra spraga, kurią turėčiau stengtis pataisyti savyje.

Pakeičiau mokyklą ir tikiuosi jo daugiau nebesutikti.

Kaip išvengti konfliktų mokykloje ir ką daryti, jei jie vis dėlto iškyla, savo mintimis ir patarimais su „Kuprinės“ skaitytojais mielai pasidalijo Vydmantų gimnazijos psichologė Sigita Gedgaudaitė.

– Koks jūsų požiūris į smulkmeniškus ginčus tarp paauglių bei tarp paauglių ir jų tėvų?

– Smulkmeniški konfliktai yra neišvengiami. Žmonės nėra vienas kito kopijos su tokiomis pačiomis mintimis, jausmais, troškimais, siekiais ir vertybėmis.

Paaugliai nesupranta paauglių, tėvai – paauglių ir atvirkščiai. Visi esame unikalūs, visi turime savo požiūrį į aplinkinį pasaulį ir įvykius jame. Todėl nėra ko stebėtis, kad nesutarimų visada buvo ir visada bus. Svarbu tai, kaip tokios situacijos sprendžiamos.

– Kokia, Jūsų nuomone, yra pagrindinė konfliktų priežastis?

– Jų yra ne viena. Visų pirma, nors kartais ir nenorime to pripažinti, kiekvienas sau esame visatos centras. Manome, kad visi mąsto ir pasaulį mato kaip mes, ir tik mes vieni suprantame, ką galvoja ir jaučia kitas. Deja, tai netiesa. Kiekvienas žmogus gyvenimo eigoje iš patirties, žinių, įsitikinimų ir vertybių susikuria tam tikrą unikalų filtrą ar prizmę, pro kurią žvelgia į pasaulį. Tai tarsi akiniai, pro kuriuos žiūrint objektyvi realybė tampa subjektyvia.

Kai kiti įžeidinėja, kritikuoja, kai tėvai kėsinasi į asmeninę erdvę, laiką, saviraiškos būdus, viduje įsijungia pavojaus signalas. Kaip atsakas iškyla poreikis ginti savo Ego (savąjį „Aš“) ir išsaugoti jausmą „Aš esu čia, aš esu svarbus, ypatingas“. Tai sudaro sąlygas kilti konfliktams.

Siaučiant emocijoms, išsijungia racionalus mąstymas, gebėjimas į situaciją pažvelgti iš šalies, įsijautimas į kito žmogaus jausmus ir imama reaguoti instinktyviai – puolame arba ginamės. Kaip tai darome (tiesiogiai ar netiesiogiai „įkandame“ savo oponentui), priklauso nuo patirties, įgytos vaikystėje.

Galiausiai, neretai negebame efektyviai bendrauti. Nesusikalbėjimas, subjektyvus ir neteisingas kito žmogaus žodžių ir veiksmų interpretavimas irgi yra konfliktų priežastys. Ne tik klausytis, bet ir girdėti, ką kitas kalba, geba ne kiekvienas. Dauguma paauglių ir suaugusiųjų neišdrįsta ar net nesusimąsto paklausti, ar teisingai suprato tai, ką jam pasakė kitas žmogus.

– Ką reiktų daryti, norint kuo rečiau įsivelti į konfliktus?

– Reagavimą į stresą, konfliktines situacijas labiau lemia išmokimas ir patirtis. Kaip konfliktus sprendė mokinių tėvai, kaip išmoko bendrauti pradinėse klasėse, kokius emocijų valdymo ir streso įveikos įgūdžius turi. Todėl konfliktinėje situacijoje visada pravartu sustabdyti emocijų proveržį ir susimąstyti. Nereikėtų pulti daryti subjektyvių išvadų, neišsiaiškinus situacijos. Svarbu pažinti save ir savo reakcijas konkrečiose situacijose, kitaip tariant, žinoti savo konfliktų sprendimo strategijas.

Stenkitės gerbti kito žmogaus nuomonę ir asmeninę erdvę. Galiausiai prisiminkite, kad situacijos tapimas ar netapimas konfliktu priklauso nuo jūsų. Pasiduosite emocijoms ar į viską žiūrėsite iš šalies – spręsti jums. O jei nepavyksta išspręsti patiems, gimnazijoje yra specialistų, kurie padės tai padaryti.

– Kokio amžiaus asmenys į Jus dažniausiai kreipiasi šiuo klausimu?

– Liūdna, tačiau daugiausiai šiuo klausimu tenka padėti jaunesniems mokiniams. Vyresni mokiniai vis dar prisibijo praverti mano kabineto duris. Galbūt vis dar manoma, jog psichologas padeda tiems, kurie psichiškai nesveiki. Tai – didžiausia nesąmonė. Psichologai, kaip specialistai, dirba tik su psichiškai sveikais, sunkumus kasdieniniame gyvenime patiriančiais žmonėmis.

– Net neabejoju, jog pati esate turėjusi konfliktų. Kuris įsiminė labiausiai ir kodėl?

– Paauglystėje man taip pat teko konfliktuoti su bendraklasiais: buvo ir patyčių, ir skaudžių apsižodžiavimų. Po to tiesiog išmokau užbėgti konfliktui už akių. Kai tik potencialus pašaipūnas prieidavo, pasitelkdavau keletą gudrybių: paklausdavau, kaip jis gyvena, pasakydavau komplimentą arba tiesiog ištardavau: „Klausau tavęs“. Konfliktuoti pasiruošęs žmogus nori jūsų dėmesio, nori būti išgirstas (ar tai būtų problema, priekaištas, ar skundas). Vietoj neigiamo dėmesio suteikdavau jam teigiamą – išklausydavau ir taip žmogus „nuleisdavo garą“. Geranoriškas kito žmogaus priėmimas, jo nuomonės išklausymas nepertraukiant, dažnai nugesina kylantį konfliktą.

– Yra tokie žmonės – tarsi „tyčiniai konfliktų sukėlėjai“. Kas juos skatina taip elgtis?

– Tyčia ar netyčia žmogus sukelia konfliktus, spręsti sudėtinga. Vieniems sunkiau sukontroliuoti savo emocijas ir elgesį, kiti tiesiog nemoka spręsti problemų nekonfliktuodami, treti jaučiasi nesaugiai ir nuolat pasiruošę gintis („geriausia gynyba – puolimas“), kitiems svarbu būti dėmesio centre net blogų emocijų kaina. Gera žinia ta, kad daugeliu atveju galima išmokti pozityviai ir efektyviai spręsti konfliktus bei išvengti stresinės ar probleminės situacijos virtimo konfliktu.

Irmina MONTRIMAITĖ

„P. n.“ akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas