– Manau, lietuviai vieni kitų vaikosi, lenktyniauja, kas papuoš gražiau, kas brangiau. Užsienyje esu mačiusi kapinių, kuriose nėra jokių antkapių, vien tik žolė pasėta ir pastatyta maža lentelė su mirusiojo pavarde. Pati niekada neperku brangių puokščių, apsieinu kukliai, tačiau žinau, kad mano pagarba mirusiems artimiesiems dėl to nė kiek nesumažėja.
Genovaitė BERNOTAITIENĖ:
– Kapinės nėra puošybos vieta ar koks nors grožio fabrikas. Tačiau lietuviai iš tikrųjų ant kapų visko per daug prineša. Gal taip yra dėl to, kad su gyvais artimaisiais per mažai susitiko ir bendravo, o dabar jaučiasi tarsi būtų jiems skolingi dėmesio? Aš per Vėlines uždegu porą žvakučių, pastoviu, pamąstau apie Anapilin išėjusius brangius žmones – ir to pakanka.
Modesta PAZDRAZDYTĖ:
– Man nėra tekę vienai puošti kapų, tačiau esu padėjusi seneliams, tėvams. Anksčiau buvo madingos dirbtinės gėlės – atsimenu, kapą išklodavome eglišakiais ir prismaigstydavome gėlių. Dabar labiau patinka kokia nedidelė paprasta gyvų gėlių puokštė. Pastaruoju metu labai akcentuojamas dėmesys ekologijai. Kai ant vieno kapo uždega kokias 20 žvakių šiuo požiūriu tikrai nėra gerai.
Jonas STANČIUS:
– Nuo seno Lietuvoje gyvuoja tradicija gausiai puošti artimųjų kapus, išleisti daugybę pinigų puošmenoms. Taip žmonės patys sau tik vargo prisidaro – vėliau tenka vėl važiuoti į kapines, nurinkti nuvytusias gėles, krepšelius, daugybę tuščių žvakidžių, nunešioti viską į šiukšliadėžes. Geriausia kapus sutvarkyti ir puošti kukliai, svarbiausia yra mirusiuosius prisiminti.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
