Pajūrio naujienos
Help
2017 Spalis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną6°C debesuotumas 11 %
Naktį3°C debesuotumas 18 %
Apklausa

Ar pritariate, kad vaikai mokyklą pradėtų lankyti nuo 6-erių metų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Guoda Korsakaitė save atskleidžia kurdama scenografiją ir tapybą ir tikisi, kad jos kūryba žmonėms atneš naujų minčių, bus teigiamas laidininkas į dvasinį gėrį.

Menininkas yra žmogus, pasaulį matantis kur kas spalvingesnėmis spalvomis negu kiti. Net ir paprasčiausiuose daiktuose kūrėjai gali įžiūrėti kitiems lyg ir nematomas smulkiausias detales bei spalvų derinius. Dvidešimt vienerių Guoda Korsakaitė, save visų pirma vadinanti laimingu žmogumi, šiuo metu mokosi scenografijos Vilniaus dailės akademijoje. Mergina sutiko su „Kuprinės“ skaitytojais pasidalinti savo, kaip menininkės, patirtimi ir papasakoti, kaip ir kodėl jos ranka, laikanti teptuką, sukuria nuostabius, kiekvieno meną mylinčio žmogaus akį traukiančius, darbus, kurių dalis šiuo metu eksponuojama Palangos viešosios bibliotekos skaitykloje.

– Nuo ko prasidėjo tavo, kaip menininkės, kelias?

– Mano kelias prasidėjo turbūt dar ankstyvoje vaikystėje, kai savęs dar neatsimenu. Mama pasakojo, jog daugiau nieko neveikdavau, tik paišydavau. Vėliau pradėjau lankyti dailės būrelį pradinėje mokykloje, tada dailės mokyklą, menų gimnaziją... Turbūt viskas prasidėjo nuo to, jog tėvai patikėjo, jog tai mano kelias, pastebėjo ir nukreipė teisinga linkme.

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kokia ji – atpalaiduojanti ar reikalaujanti daug sunkaus darbo? Kokią žinią savo darbais nori perduoti kitiems?

– Savo kuriamoje scenografijoje bandau perteikti tam tikrą nuotaiką, atmosferą ar mintį. Man svarbu įdomios, nematytos faktūros, keistų formų ar faktūrų dažnai ieškau gamtoje. Tapyboje mane inspiruoja vis besikeičiančios dangaus spalvos, kartais tapau psichologinį vaiko portretą, kuris neša tam tikrą mintį, priverčia susimąstyti. Tapyboje daug abstrakto, kad interpretavimo laukas būtų beribis. Yra ir siurrealizmo, egzistencializmo mano kūryboje, kad būtų įdomiau, ne visai taip, kaip realybėje. Įsikvepiu ir besiklausydama minimalizmo muzikos, tokių kompozitorių kaip Philip Glass, Steve Reich, postminimalistų Michael Nyman, Michael Gordon, Laurie Anderson. Galbūt mano kūrybą veikia ir pasivaikščiojimai prie jūros, buvimas šalia jos, jos galybės bei ramybės pojūtis, jos neišmatuojami horizontai... Anksčiau rašydavau apie jūrą, apie meilę. Tapyba man – dvasinis hobis. Tai antra mano veikla po teatro. Norėčiau, kad mano kūryba žmonėms atneštų naujų minčių ar primintų apie gyvenime svarbius dalykus, tikras vertybes. Tačiau noriu, kad ją interpretuotų visi savaip. Noriu, kad mano darbai būtų teigiamasis laidininkas tarp žmogaus ir dvasinio gėrio įvairiomis formomis, sukeldami skirtingus jausmus.

– Šiuo metu Palangoje vyksta tavo darbų paroda „Nieko naujo negaliu nesakyti”. Ar tai pirmoji tavo paroda? Kokia ji? – Tai yra tikriausiai šešta personalinė tapybos darbų paroda. Šie darbai dar niekur nebuvo eksponuojami. Taip pat dalyvavau keliolikoje grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje, kuriose buvo eksponuojami mano scenografijos darbai, lėlės, instaliacijos, tapyba.

Mano kūryba kinta. Ji keičiasi kasmet, kas pusmetį, kiekvieną mėnesį, o gal net savaitę. Jeigu turėtume noro įžvalgoms, pastebėtume, jog kiekvieną dieną vis kažką atrandame: gal įkvepiantį naują muzikos sąskambį ar nematytą dangaus atspalvį. Kiekvieną dieną, einant Akademijos kiemais savo katedros link, mane pasitinka sienoje įsisenėjęs užrašas: „Man taip liūdna, kad nieko naujo negaliu pasakyti“. Savo paroda norėčiau paprieštarauti šiam sakiniui ir visiems palinkėti daugiau pozityvumo, kaitos, atsinaujinimo, kūrybos, naujų minčių gyvenime. Nes visa tai - gyva. Tegul šį kartą apie tai kalba mano darbai, kuriuose leidau dažui pačiam elgtis taip, kaip jis nori. Jis teka, tyška, sklinda, daro įvairias faktūras, linijas, dėmes, formas, persišviečia, sluoksniuojasi, vienur yra storesnis, kitur – plonesnis, platesnis, siauresnis... Noriu, kad jūs įsiklausytumėte, ką jums asmeniškai sako potepiai, o kaip įsiklausysite, taip ir matysite kiekvieną iš darbų. Interpretavimo laukas čia – beribis. Todėl šį kartą kūriniuose persidengia abstrakto, siurrealizmo, ekspresionizmo, minimalizmo idėjos, persifiltravusios mano suvokimo ir pajutimo plotmėje. Pastaruoju metu man imponavo JAV abstrakčiojo ekspresionizmo srovės tapytojai, o ypač jau minėti minimalistinės ir postminimalistinės muzikos kompozitoriai. Taip pat mane įkvėpė ir kas vakarą pasirodantys vis skirtingi dangaus atspalviai, kuriuos galima pastebėti kiekviename iš darbų. Manau, tai bei gyvenimiški, vis nauji suvokimo klodai atsispindi ir mano drobėse.

– Ar pasitaiko, kad tau trūktų įkvėpimo? Iš kur tuomet pasisemi naujų minčių? Kas tave įkvepia?

– Taip, kartais trūksta įkvėpimo, tuomet nestresuoju, o atsipalaiduoju ir medituoju, o meditacija – visiems skirtingas dalykas – aš klausau savo mėgstamos muzikos pagal nuotaiką, išeinu į gamtą ar prie jūros, važinėju riedučiais, visai atsiriboju nuo kūrybos. Tada grįžtu į savo darbo vietą, paišau bet ką arba dėlioju spalvas ir tuomet nuo to atsispiriu, kyla naujų minčių ar idėjų. Visada randu sprendimą, jei ne vienokį, tai kitokį.

– Kas padėjo apsispręsti, kokias studijas pasirinkti? Ar džiaugiesi dėl savo pasirinkimo?

– Visada paišydavau, tapydavau, grodavau, kūriau muziką ir rašiau. Nenorėjau išsiskirti su menais, troškau, kad jie visi būtų mano gyvenime, o teatras jungia visus menus. Žiūrėdama spektakius aš jausdavau ypatingus išgyvenimus, įsimylėjau teatrą, norėjau jame būti. Kadangi geriausiai buvau įvaldžiusi dailę, stojau į scenografiją. Pradžia buvo labai sudėtinga ir sunki akademijoje, bet laikui bėgant studijos pralenkė mano lūkesčius. Neįsivaizdavau, kad turėsiu galimybę ne tik sukurti lėles, bet ir vaidinti. Vyksta labai daug įdomių praktikų, ekskursijų, parodų ir užsienyje, veiklos už akademijos ribų. Myliu savo dėstytojas, jos padarė mane žmogumi, supratau, kas yra juodas darbas ir koks yra rezultato skonis.

– Kokie žmonės tau - idealai, į kuriuos bandai lygiuotis

– Mano scenografijos dėstytojos yra man didelis laimingų, sėkmingų kūrėjų pavyzdys. Mane gal įkvepia ne konkretus žmogus, o tam tikri įvairių kūrėjų darbai, pavyzdžiui šedevru laikau Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“, nuostabūs darbai Vytauto Rumšo „Intymūs pokalbiai“, Agniaus Jankevičiaus „Gentis“ bei kiti spektakliai. Kalbant apie tapybą, mane žavi Claude Monet impresija, Andrew Wyeth, Willam Turner akvarelės, JAV abstrakčiojo ekspresionizmo atstovai. Žinau, kad yra visokių žmonių su skirtingu supratimu, požiūriu į gyvenimą, į meną, su skirtingu išsilavinimu, žinau, kad darbuose jie įžvelgs skirtingus dalykus, o gal nesupras nieko, bet jeigu bent kažką mano kūryba tam žmogui paliko, aš džiaugiuosi.

– Ar turi kokių svajonių, susijusių su tapyba?

– Noriu tapyti, keistis, augti, tobulėti ir rengti parodas, neapleisti tapybos, parduoti paveikslų, kad tapyba būtų man puiki terapija susiharmonizuoti mintims.

– Kaip manai, kad būtum sėkmingas menininkas, ar privalai baigti meno mokyklą? Kodėl?

– Kai kuriems žmonėms išvis nereikia nieko baigti, jie gimsta labai talentingi arba gyvena menu ir mene, yra ištisai toje aplinkoje ir kuria, kiti be talento dar turi ir verslumo sugebėjimų, kad taptų sėkmingais menininkais. Baigęs dailės mokyklą, žmogus pramoksta kažkokių taisyklių, kompozicijos, susipažįsta su technikomis. Tačiau akademija ir mokykla yra du skirtingi dalykai. Manau, akademijoje žmogus mokosi būti kūrėju, pažinti save ir kaip asmenybę, mokosi atsakingumo, mokosi pagrįsti savo mintis, siekti aukštų tikslų, daug dirbti. Tai yra terpė, kurioje esi šalia tau svarbių žmonių, autoritetų, kurie irgi gali atverti duris. Manau, profesionalumas yra didelis žingsnis į sėkmę.

Šarūnė SRIEBALIŪTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas