|
|
|
Darbėniškiai laikė miestelio istorijos egzaminą
Pristatydami edukacinę programą „Darbėnų miestelis – kelias tarp dviejų šventovių“ , Darbėnų gimnazijos kraštotyros būrelio nariai ugdymo įstaigos bendruomenę kvietė pakeliauti laiku po Darbėnus – beveik du amžius gausiausios tautinės ir konfesinės mažumos – žydų – gyventą bei puoselėtą štetlą, anuomet gardžiai kvepėjusį „beigeliais“ ir džiuginusį kitokių verslų įvairove. Ėjo nuo objekto prie objekto Nuo pat ryto į šią kelionę išsirengę moksleiviai stabtelėjo prie buvusios pieninės, žydų mokyklos, malūno, pirties, vaistinės, geležinkelio stoties, katalikų, liuteronų ir žydų kapinių, žydų holokausto vietos, paminklo „Kardo“ rinktinės partizanams, kepyklos bei kitų senųjų ar tik menamų kažkada čia buvusių objektų, klausėsi, ką įdomaus pasakojo gidai, tarp kurių – istoriją išmokę patys moksleiviai, mokytojai, kraštiečiai bei aktyviausi miestelio bendruomenės nariai. Daugiau kaip tris valandas trukusiam renginiui pasibaigus, būrelio vadovė gimnazijos direktorės pavaduotoja Edita Gliožerienė pasidžiaugė: „Istorijos egzaminas išlaikytas puikiai!“. Darbėnai – vienas iš nedaugelio Lietuvos miestelių, turinčių turtingą čia gyvenusių žydų istoriją. Šios bendruomenės pradžia laikomi 1701-ieji metai, kai miestelis įgavo turgaus ir prekymečių privilegiją bei ėmė konkuruoti su Laukžeme. E. Gliožerienės žiniomis, per Šiaurės karą sunaikinus Šventosios uostą, Laukžemės žydų bendruomenė persikėlusi į Darbėnus. Savo štetlą (miestelį) jidiš kalba jie vadinę Dorbian arba Drobian. Garsėję žydų amatininkai, siuvėjai, pirkliai, gydytojai, visuomenės veikėjai. „Kažkada buvusios gausios visuomenės dalies pėdsakus šiandien mena tik laiko blukinami paminkliniai akmenys senosiose žydų kapinėse bei Darbėnų centre stovintys, rekonstrukcijos laukiantys du čia kažkada gyvenusių žydų namai“, – sakė E. Gliožerienė. Rinkdami istorinę medžiagą apie žydų kultūrą bei nekilnojamąjį paveldą, mokiniai pradėjo nuo nieko arba beveik nieko. Pernai suorganizuotos kraštotyros stovyklos tikslas buvo surinkti duomenis ir pagal juos atkurti 1941 metų pradžios urbanistinį Darbėnų planą, sudaryti pastatų savininkų ir jų šeimų narių sąrašą. Jį sudarant, remtasi senųjų darbėniškių pasakojimais, bendradarbiauta su Amerikos Emory universiteto žydų ir amerikiečių istorijos profesoriumi Eriku Goldsteinu. Urbanistinis planas vietą jau atrado miestelio aikštėje. E. Gliožerienė atviravo, jog, prieš atliekant šį didelį darbą, svarbiausia buvo, ar to nori mokiniai, lankantys kraštotyros būrelį. „Galvojau, gal tik man įdomu, o jiems – ne? Nerimavau, ar sugebėsiu aš juos užkabinti? Dabar džiaugiuosi, kad lūkesčiai išsipildė“, – sakė ji. Pedagogė atviravo nemažą palaikymą turėjusi ir iš gimnazijos direktorės Sonatos Litvinienės, ir iš kolegių, tokių, kaip Marija Černiauskienė, Vanda Kontrimienė, Rita Tamošauskienė. Stovyklos veiklą finansavo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas bei Kretingos rajono savivaldybė.
Apie vertybes – Vytauto Didžiojo parke Siekiant dar labiau sudominti jaunimą miestelio istorija, paskatinti į ją pažvelgti kaip į neatskiriamą Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo dalį, šios vasaros pabaigoje VII – I G klasių mokiniams ir vėl buvo suorganizuota stovykla, jaunoji darbėniškių karta toliau gilinosi į štetlo socialinį, ekonominį ir kultūrinį paveldą. „Neįsivaizdavau, kad tokia iškalbinga gali būti mūsų miestelio istorija, sudominau ja visą savo šeimą“, – atviravo stovyklos dalyvė Gabija Kripaitė. „Aš taip pat maniau, kad Darbėnai, kuriuose gyvenu, yra kaimas, ir tiek. Neįsivaizdavau, koks mūsų miestelis turtingas, kiek daug visko jame būta anksčiau– ir sinagoga, ir daugybė krautuvių, įvairiausių verslų“, – įspūdžiais dalijosi Evelina Donielaitė. „Jei ne kraštotyros būrelis, nebūčiau tiek daug sužinojusi apie savo šaknis“, – teigė Ema Butkutė. Renginiui baigiantis, šios merginos, kaip ir kiti edukacinės pamokos dalyviai, nuskubėjo į miestelio Vytauto Didžiojo parką. Čia visus pasveikino gimnazijos direktorė S. Litvinienė, vyko pokalbiai apie vertybes, kurias mokiniai pasižadėjo puoselėti visus mokslo metus, vyresnieji atliko edukacinės programos testą. Kiekvienas renginio dalyvis riešus pasipuošė vietos odininko Tautvydo Rudžio sukurta darbėniškio apyranke, pasivaišino šaulio Donato Petrausko išvirta koše ir arbata. Pasak Darbėnų parapijos klebono Vyginto Gudeliūno, tokie renginiai sujudina bendruomenę, skatina domėtis krašto praeitimi, miestelį daro gyvybingą. Į bažnyčią susirinkusiems moksleiviams jis ne tik papasakojo jos istoriją, kodėl suteiktas šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vardas, bet kalbėjo ir apie pašaukimą , apie tai, ką reiškia klausyti savo širdies balso, išsikelti sau tikslus. Darbštūs, bet ne nuolankūs „Aš supratau, kad Darbos upės kairiajame krante esančio Darbėnų miestelio praeitis moksleiviams lig šiol buvo miglota. Iš pradžių šioje vietoje plytėjo giria, kaimas atsirado per Valakų reformą. Daugelis nustebo, jog Darbėnai – buvusi kuršių žemė, o Kretinga, Palanga, Įpiltis, Lazdininkai taip pat pastatyti kuršių. Darbėnus įkūrė ne žydai, kaip daugelis moksleivių manė. Miestelis atsirado tik tada, kai į šias žemes atsikraustė žemaičiai. Papasakojau ir apie tai, kokie galbūt darbštūs, tačiau nenuolankūs buvo vietiniai gyventojai. Jie niekada nenorėjo dirbti daugiau negu privaloma, ir nedirbo – susirinkdavo šakes bei dalgius ir išeidavo. Mokiniai žinojo, ką reiškia kuršių žodis „cyrulis“ (vyturys), bet nenutuokė, kas – „blezdinga“ (kregždė). Beje, žodis „zuikis“ – taip pat kuršių palikimas. O iš žydų paveldėjome žodžius „mišiugina“ (silpnaprotis) ir „cimusas“ (cinkelis)“, – apie linksmus pokalbius su jaunąja darbėniškių karta „Pajūrio naujienoms“ pasakojo kraštietė rajono tarybos Švietimo komiteto narė Jūratė Laučiūtė. Anot jos, žemaičiai ir lietuviai žydams taip pat kai ką gero perdavė – pavyzdžiui, įprotį nepataikauti valdžioms, nebijoti apsiginti. Komiteto pirmininkės teigimu, darbėniškiams nebuvo svetimas pasiaukojimo, ginant kraštą, jausmas – 1831 m. miestelyje telkėsi pagrindinės Telšių apskrities sukilėlių kariuomenės pajėgos, kovojusios dėl Palangos. Šių mūšių metu Darbėnai sudegę. Kovose už Lietuvos nepriklausomybę 1918–1920 m. darbėniškiai sudarę 60 savanorių būrį. Istorinė parduotuvė vaišino saldainiais Paklausta apie miestelio sąsajas su žydais, Švietimo komiteto pirmininkė atsakė, jog, kiek Lietuvoje bebūtų gyvenę žydų – tūkstančiais, tačiau Darbėnai yra išskirtiniai, nes 1855 m. čia gimė vienas iškiliausių Izraelio valstybės kūrėjų – Dovydas Volfsonas. Ateityje ši asmenybė būsianti įamžinta – restauravus vieną užsilikusių žydų namų, jame ketinama įsteigti muziejų. Gyventojų surašymo duomenimis, pasak pašnekovės, 1893 ar 1897 m. Darbėnuose gyveno per 2 tūkst. gyventojų, kiek tarp jų žydų, – neišskirta. Nepriklausomos Lietuvos laikais gausėjo lietuvių, atsirado valdiškos įstaigos, kaip paštas, nuovada, mokykla, vartotojų bendrovė, iš žydų išpirkusi pastatą ir įkūrusi pirmąją lietuvišką parduotuvę. Tai – Darbėnuose vienintelis pastatas, lig šiol išlaikęs tą pačią paskirtį. Jame prekiauja miestelio bendruomenės pirmininko Rimanto Benečio šeima. „Mums labai maloni ta istorija. Šiandien žmona kvietė į parduotuvę užeiti edukacinės dienos dalyvius, pavaišino saldainiais“, – sakė R. Benetis. Turėjo mokiniams, ką papasakoti ir nuo 1971-ųjų 13 metų geležinkelio stoties budėtoja išdirbusi Elvyra Galdikienė. Anot jos, iš Darbėnų vienas traukinys važiuodavęs į Rygą, o dyzelinis tris kartus per dieną iš Mažeikių pro čia kursuodavęs į Klaipėdą, į uostamiestį ir atgal veždavęs daugiausia darbininkus. Visos vietos būdavusios užimtos, o bilietas kainavęs 60 kapeikų. „Per 8 valandas bėgiais nuriedėdavo 24 sąstatai po 80 vagonų, kurių vieno svoris buvo 62 tonos“, – prisiminimais dalijosi buvusi budėtoja. Ji apgailestavo, kad kadais klestėjęs bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Šiaulių geležinkelio apygardai priklausantis geležinkelio stoties pastatas šiandien nutriušęs ir niekam nebereikalingas.
|
|
