Ar ne per mažai judate?

– Judu, kai tik turiu laiko. Nuvažiuoju iki Klaipėdos ar Palangos automobiliu, o tada nuo Smiltynės iki Juodkrantės, kartais – nuo Palangos iki Būtingės ir Šventosios minu dviračiu. Vienas malonumas! Tai aš vadinu ir poilsiu, ir pramoga, ypač, kai kompaniją palaiko giminės ir draugai, atvažiavę iš Mažeikių, Vilniaus, Panevėžio. Be to, dviratis padeda numesti svorio.

– Manau, kad aš pakankamai fiziškai aktyvus – žaidžiu tinklinį, krepšinį. Man judėjimas – gyvenimo būdas, negaliu nieko neveikdamas namuose nusėdėti. Kūno kultūros specialistai sako, kad per dieną žmogui reikia nueiti apie 10 tūkstančių žingsnių, bet aš jų neskaičiuoju, kiek nueinu, tiek ir gerai. Gyvendamas Norvegijoje, mėgau vaikščioti su šiaurietiškom lazdom, kurios, kiek žinau, išpopuliarėjo jau ir Lietuvoje.

– Dirbdama „Kretingos komunalininke“, pakankamai aktyviai kasdien gyvenu, nuolat tenka lankstytis – tą pavalyti, tą pakelti, padėti, tvarkyti, taigi per dieną nėra kada tuščiai stoviniuoti. O po darbo valandų didesnio fizinio krūvio jau nebesinori. Nors, jeigu dovanų gaučiau šiaurietiškas lazdas, galbūt ir aš su jomis savaitgaliais kur nors pasivaikščiočiau, kur dingsi jau tada?

– Be abejo, judėti būtina, bet tam reikia sąlygų, pačių noro ir supratimo tai daryti saikingai, atsižvelgus į amžių ir fizines galimybes. Jeigu persistengsime, tik pakenksime sau – gali nukentėti ir sąnariai, ir širdis, atsirasti kitokių sveikatos sutrikimų. Savitų judėjimo būdų ieško neįgalieji, negalintys vaikščioti. Bet yra ir sveikų žmonių, kuriems reikia spyrio, nes laisvą laiką mieliau jie leis prie kompiuterio ar, gulėdami ant sofos, prie televizoriaus ekrano. Tačiau nepasakyčiau, kad Kretingoje pakanka sąlygų gyventojams fiziškai aktyviai leisti laiką ne sporto salėje. Gal su laiku situacija pagerės? Vieni nori važiuoti dviračiais, kiti – riedučiais ar riedlentėmis, treti – paspirtukais. Mieste nėra takų, skirtų vaikams, tik tie patys trinkelėmis kloti arba žvyruoti šaligatviai.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS