|
|
|
Svarbiausia – būti savimi
Vasara. Tai toks laikas, kai atrandi daug. Pakitęs oras ir šypseną verčiantys išspausti saulės spinduliai. Ilgos naktys prie laužo po atviru dangumi, kai nepaliauji galvoti. Svajoti. Svajoti apie dalykus, kurie galbūt yra visai nereikšmingi ir kelia juoką, bet suteikia gyvenimui išskirtinių akimirkų. Bėgti pajūriu ir juoktis iš visos širdies. Valgyti neprisirpusias uogas ir raukytis nuo jų rūgštumo. Vaikščioti basomis per ryto žolę, kai geriausias apavas tampa rasa, o ryto kavą keičia paukščių čiulbesys. Taip nuostabu yra atrasti kažką naujo, kažką dar nepažinto. Susipažinti su naujais žmonėmis. Įsimylėti. Kalbėtis apie viską ir apie nieką. Dalintis svajonėmis ir troškimais. Rasti tylą, kuri ramina.
Šią vasarą aplankiau daug naujų vietų ir sutikau daug įdomių žmonių. Kaip ir daugelis mano bendraamžių, didžiąją vasaros dalį praleidau dirbdama ir, žinoma, pomėgiams bei asmeninei veiklai liko mažai laiko. Bet tuomet pradėjau stengtis kasdienėje rutinoje įžvelgti kažką daugiau, eilinius dalykus paversti išskirtiniais. Kadangi dirbdama privalėjau daug bendrauti su žmonėmis, pastebėjau, kad kiekvienas žmogus yra išskirtinis ir koks kiekvienas esame unikalus. Pastebėjau, kaip kiekvienas mąstome skirtingai, net požiūris į elementariausius dalykus yra kitoks. Pamačiau, kaip žmonės elgiasi tam tikrose situacijose, kas priverčia juos išeiti iš komforto zonos. Kiekvieno žmogaus psichologija yra labai skirtinga. Dar per šią vasarą supratau, kiek daug kartais tenka gyvenime paaukoti. Pamenu, eidama garsiąja J. Basanavičiaus gatve, išvydau būrelį vaikų. Visiems jiems buvo ne daugiau aštuonerių. Buvo ypatingai karšta diena, ir tas fantastiškas ketvertas (kaip aš jį pavadinau savo mintyse) traukė įvairias dainas bei giesmes, o vienas kitas žmogus įmesdavo į sutriušusį pučiamojo instrumento dėklą monetą. Nors saulė kaitino ir daugelis žvelgė į juos teisiančiu žvilgsniu, jie nesiliovė dainuoti. Tuomet supratau, kaip dažnai mes skundžiamės dėl to, kiek daug trūksta ar ko neturime, elementariausiai nesuvokdami, jog turime tiek daug. Kitas momentas, kuris paliko pėdsaką mano atminty, buvo maždaug devynerių metų mergaitė, griežianti smuiku. Nežinau kodėl, bet nuo pat mažumės mane be galo žavėjo šis instrumentas, o tąkart emocija, sklidusi iš mergaitės akių, buvo tokia stipri. Atrodė, buvau įsitikinusi, jog ji stengiasi papasakoti savo muzika kažkokią istoriją. Atrodė, lyg kiekviena nata būtų išgyventa. Nors liko vos kelios vasaros dienos – nepamirškite tikrojo jos grožio ir paslaptingumo. Gyvenkite taip, jog niekad nesigailėtumėt, ir nuolat, kiekvienoje situacijoje būkite savimi, nes tik tuomet pradedi gyventi.
Gintarė LASYTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
