|
|
|
Vasara – ne atostogoms, o darbui
Vasara ne visiems moksleiviams – poilsio nuo mokyklos bei pramogų metas. Būtent šio sezono metu daugelis jaunų žmonių iškeičia laisvą laiką į trijų mėnesių darbą tam, kad susitaupytų pinigų asmeninėms išlaidoms bei įgytų naujos patirties. Nors sezoninių darbų pasirinkimas gana didelis – pradedant skrajučiu dalinimu, baigiant lauko prekyba, daugelis gimnazistų sulaukę pilnametystės ieško padavėjų darbo. Būtent apie šių pareigų pliusus ir minusus sutiko pašnekėti mano kolegė, restorane „Juzės Feliksas“ dirbanti aštuoniolikmetė kretingiškė Simona Gižaitė. Turbūt daugeliui kyla klausimas, kodėl jaunuoliai tokie suinteresuoti užimti gana didelės fizinės ištvermės reikalaujančias padavėjo pareigas. Kretingiškė S. Gižaitė teigė, jog ją dirbti būtent tokį darbą paskatino didžiulis noras užsidirbti. „Neslėpsiu, kad įsidarbinti padavėja labiausiai paskatino pinigai. Žinoma, anksčiau esu dirbusi ir lauko prekyboje, tačiau didžiulis pliusas mano dabartiniame darbe yra arbatpinigiai. Be valandinio užmokesčio, kurį mes gauname, būtent „tipsai“ gelbėja laukiant algos – dėl jų visuomet jaučiuosi užtikrinta, kad turėsiu su savimi grynųjų, – kalbėjo mergina. – Žinoma, pasitaiko žmonių, kurie net pavalgę už gana didelę sumą, nepalieka nė cento arbatpinigių, tačiau vis vien būtent jie yra vienas pagrindinių padavėjo pragyvenimo šaltinių.“ Kaip bebūtų, svarbu paminėti, jog nepaisant gero uždarbio, padavėju gali dirbti toli gražu ne kiekvienas. Simona pabrėžė, jog šiame darbe reikalingas nepaprastai didelis psichologinis ištvermingumas bei kantrybė. „Padavėjas per dieną bendrauja su didele galybe žmonių, tačiau būtina išryškinti tai, jog ne visi jie yra malonūs ir supratingi. Kai kurie lankytojai išsilieja dėl neskanaus maisto ar didelių kainų ant mūsų – nepaisant to, jog nesame kalti, su šypsena privalome visą kritiką bei įžvalgas „sugerti“. Negana to, pasitaikydavo dienų, kai mūsų restorano direktorė akylai stebėdavo tai, kaip dirbame – tai sukeldavo nepaprastai didelį spaudimą“, – pasakojo S. Gižaitė. Simona paminėjo, jog darbas jai padėjo patobulėti ne tik komunikacijos srityje, bet ir lavinant užsienio kalbų įgūdžius. „Darbe sutinku galybę žmonių, tad kaskart bendraudama jaučiu, kaip tobulėju, o svarbiausia, tai darau ne tik gimtąja, bet ir anglų bei rusų kalbomis. Nors darbinausi kartu su draugėmis, be jų, kolektyve sutikau dar daug nuostabių bei įdomių žmonių, o pažintys visada į naudą“, – linksmai įspūdžiais dalinosi mergina. S. Gižaitė neslėpė, kad padavėjos darbas gana atsakingas, tačiau jame pasitaiko linksmų bei juokingų situacijų, kurios vėliau tampa žaismingu prisiminimu: „Nepaisant to, jog dirbu jau tris mėnesius bei jokių ryškesnių incidentų nebuvo nutikę, yra pasitaikę, jog apipilame lankytoją gėrimais, pamirštame jo užsakytą maistą, atnešame ne tai, ką jis užsisakė. Be abejonės, tuo metu būna labai gėda net pažiūrėti tam žmogui į akis, tačiau po kurio laiko su kolegomis gardžiai pasijuokiame.“ Galiausiai, paklausus apie kolektyvą, kretingiškė mergina kalbėjo apie kolegas lyg apie šeimą. „Natūralu, kad darbe būna visko – apkalbų, pykčių, nesutarimų bei nesusikalbėjimų, tačiau savo bendradarbiais esu labai patenkinta – sutariame puikiai bei per šiuos tris mėnesius nepaprastai susigyvenome“, – sakė ji. Kaip bebūtų, paklausta, ar rinktųsi būtent padavėjos darbą ir kitąmet, aštuoniolikmetė Simona suabejojo: „Nežinau, ar kitais metais rinksiuosi šias pareigas, kadangi nesu įsitikinusi, ar galiu pakelti tokį psichologinį spaudimą. Kaip bebūtų, laiko iki kitų metų dar yra, tad dar bus kada pagalvoti. Kol kas tikrai nesakysiu „ne“. Kiekvienas darbas turi savų pliusų ir minusų, svarbiausia rasti tą, kuris arčiausiai širdies.“
Guoda SKRIPKAUSKAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
