|
Dovana Antano Mončio muziejui
Kraštiečio skulptoriaus Antano Mončio namai-muziejus Palangoje neseniai pasipildė itin vertinga dovana – jo vyriausias sūnus Žanas Kristofas padovanojo pirmąją tėvo sukurtą skulptūrą-grandinę „Pamatinė grandis“, davusią pradžią būsimai darbų serijai.
A. Mončio namų-muziejaus vadovė, menininko dukterėčia Loreta Turauskaitė pasakojo, kad skulptūra atkeliavo į muziejų prieš pat birželio 8-ąją švenčiamą skulptoriaus gimtadienį – jam būtų sukakę 96-eri. Tačiau Paryžiuje gyvenęs ir ten išgarsėjęs menininkas iškeliavo būdamas 72-jų. Jo palikimas išblaškytas po pasaulį, – dalį darbų išsaugojo jo vaikai, giminaičiai bei draugai, todėl muziejus nuolat pasipildo jų dovanomis. Dar pavasarį Vilniuje, Vytauto Kasiulio muziejuje-galerijoje, surengus A. Mončio darbų parodą, skulptoriaus sūnus Žanas Kristofas, atviravo L. Turauskaitė, prasitarė, jog skulptūrą „Pamatinė grandis“ jis ketinąs padovanoti Palangoje jo tėvo atminimui įkurtam muziejui.
„Ši skulptūra – pernelyg vertingas kūrinys, kad laikyčiau jį tik namie ir jį tematytų tik siauras žmonių ratas, – apsisprendęs dovanoti šį kūrinį, kalbėjo Žanas Kristofas. Klausiau jį, gal atsimenąs, kaip tėvas ją kūrė. Jis, būdamas architektas, atsakė: „Tai – pirmasis tėvo išmąstytas darbas, pereinant iš originalios į didesnes apimtis“. Manau, kad sūnus turėjo mintyse tėvo sukurtas grandines, kurios yra vientisos, iškaltos iš vieno gabalo, be jokių sujungimų. Prieš pradėdamas kalti pirmąją grandinę, menininkas ilgai mąstė, ir jam tai pavyko“, – kalbėjo L. Turauskaitė. Jos žodžiais, skulptūra „Pamatinė grandis“, skirtingai nuo kitų A. Mončio darbų, sukurta ne iš medžio, o iš kalkakmenio. Ji – tarsi iliuzija, kad ant jos bus statomos kitos skulptūros-grandys. Ji – tolimesnės brandžios menininko kūrybos atspirties taškas. Šiuo metu muziejuje jau yra sukaupta per 300 originalių skulptoriaus darbų – skulptūrų, piešinių, paveikslų. „Vien dokumentų turime per 4 tūkst. vienetų. Daugumą jų padovanojo kiti menininko vaikai – duktė Sabina ir sūnus Andreas. Dabar tie dokumentai tvarkomi: juos reikia iššifruoti, išversti iš kitų kalbų, klasifikuoti ir suskaitmeninti. Šis darbas užims ne vienerius metus, o ir nuolat pasipildome vis kitomis dovanomis – dinamika didžiulė, muziejus gyvas, ir jame gyvena A. Mončio atminimas“, – tvirtino L. Turauskaitė.
|