Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Palangos kurorto istorijos sergėtojai gyvena ateitimi

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-03-17

Legendinėje viloje „Anapilis“ gruodį įsikūręs Palangos kurorto muziejus pamažu jaukinasi šio grafų Tiškevičių laikus menančio pastato vaiduoklius, istorijas ir paslaptis, tuo pačiu tapdamas nauju kurorto traukos centru. Muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius įsitikinęs, kad šis muziejus pirmiausia yra palangiškių ir džiaugiasi, jog kurdama jį muziejaus komanda prisideda prie visos Palangos bendruomenės žengimo į priekį.

Žvelgdamas iš savo kabineto balkono legendinėje „Anapilio“ viloje Palangos kurorto muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius tikino jau dabar regintis muziejaus įveiklintas lauko erdves.

Neseniai užbaigęs didelio susidomėjimo sulaukusį penkių susitikimų ciklą „Jūros istorijos“, kovo 9-ąją Palangos kurorto muziejus pradėjo Palangos istorijai skirtų Justino Lingio ir Ingos Berulienės apybraižų ciklo „Pasislėpusi Palanga“ filmų vakarus, kurie daugiafunkcėje muziejaus salėje vyks šešis ketvirtadienius iš eilės.

Laikinomis ekspozicijomis pildosi ir kitos muziejaus erdvės – iki kovo 28 d. čia galima aplankyti Šventojoje gyvavusio dailės projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ darbus bei šventojiškio dailininko Petro Barono medalių parodą „Atmintis“, kurioje daug dėmesio skirta Lietuvos ir Palangos fotografams Paulinai Mongirdaitei bei Ignui Stropui.

Nors atrodytų, kad pastaruosius trejus metus dar 2014-aisiais įkurto muziejaus lyg ir nebuvo, Palangos kurorto muziejaus vyriausiosios fondų saugotojos Virginijos Paluckienės teigimu, pastarieji reginiai įrodo, kad įstaiga dirbo, kaupė eksponatus, įsigijo bičiulių ir partnerių: „Dar vienas puikus to pavyzdys – kovo 30-balandžio 5 d. įvyksiančios „Palangos dienos“, kuomet muziejuje pirmą kartą įsikurs „suneštinis muziejus“. Jame šiemet su savo ekspozicijomis svečiuosis Lenkijos Gdansko nacionalinis jūrų bei Latvijos Paviluostos istorijos muziejai.“

Vyriausiosios fondų saugotojos Virginijos Paluckienės teigimu, jau artimiausiu metu muziejaus erdvėse bus pradėta kurti nuolatinė ekspozicija.

Nė gėda ir prieš „Moną Lizą“

„Anapilyje“, skaičiuojančiame 118 metų istoriją, įsikūręs muziejus tebegyvena įkurtuvių nuotaikomis ir pasirengimu įrengti muziejaus vardo vertą nuolatinę ekspoziciją, pasakosiančią Palangos ir kurorto istoriją. Jai įkurdinti muziejui skirta 350 tūkst. eurų parama pagal Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo per sieną 2016-2020 m. programą.

„Bendra projekto vertė apie 543 tūkst. eurų, tačiau dalis sumos atitenka mūsų projekto partneriams Latvijoje – Paviluostos savivaldybei“, – kalbėjo V. Paluckienė.

Fondų saugotojos teigimu, muziejus turi ką parodyti – šiai dienai sukaupta 5 tūkst. 506 eksponatai: nuo įvairius laikmečius ir įvykius atspindinčių nuotraukų iki svarbių archeologinių radinių iš Palangos dvarvietės – signeto ar žaidimo „Malūnas“ lentos. Svarbus eksponatų šaltinis – patys palangiškiai, mielai su muziejumi besidalijantys savo sukauptu turtu. Kol kas visi šie eksponatai dar tik atranda savo vietą moderniose pusrūsyje įrengtose saugyklose.

„Šios saugyklos mums leidžia priimti bet kurį meno kūrinį, kad ir „Moną Lizą“, trūksta tik dujinės gesinimo sistemos“, – teigė J. Liachovičius, neseniai dėl modernių saugyklų sulaukęs ir kolegų pagyrų iš Gdansko nacionalinio jūrų muziejaus.

Greta saugyklų muziejus planuoja įrengti mini biblioteką, mažąją konferencijų salę bei edukacinių užsiėmimų erdvę mokiniams. Šiemet čia jau vyks pirmoji edukacinė programa „Palanga legendose ir padavimuose“.

„Anapilio“ rūsyje įrengtos modernios saugyklos, kuriose pamažu savo vietą ras muziejaus eksponatai.

Slaptos durys pas vaiduoklius

Padavimus kartais primena ir patį „Anapilio“ pastatą apsivijusios mistinės istorijos. Palangoje sklando ne vienas pasakojimas apie „Anapilio“ bokštelyje likusius nakvoti žmones, kurie, nepraėjus nė valandai, strimgalviais nulėkdavę žemyn ir prisiekinėdavę daugiau čia nenakvosią. Tiesa, nors pats bokštelis ir restauruotas, žymiuosius juose kadaise grojusius vėjo vargonus mena tik jų muliažas ir originalios detalės, eksponuojamos muziejuje.

Muziejus išsaugojo ir vienerias originalias duris, po rekonstrukcijos tiesiogine šio žodžio prasme vedančias į niekur, o galbūt – į paralelinį pasaulį.

„Jokia paslaptis – „Anapilyje“ pilna vaiduoklių. Žmonės, kurie čia dirbo ilgus metus, tuo nė kiek neabejoja, – kalbėjo muziejaus direktorius, kurio pastebėjimu, keistų istorijų apie nei iš šio, nei iš to atsilaisvinančius parodų stendų varžtus ar muziejaus cokoliniame aukšte pasigirstančius pašnekesius jau gali papasakoti kiti muziejaus darbuotojai. Ir pridūrė: – Galbūt „Anapilyje“ klejoja grafienės tarnaitės, kuri čia neva negerai baigusi savo gyvenimą, vėlė, gal po savo valdas retkarčiais pasivaikšto ir pati grafienė Sofija“.

Vienintelį raktą nuo slaptų durų į niekur saugo muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius.

Į Palangą – iš jūros pusės

Anot J. Liachovičiaus, dar viena svarbi muziejaus tematinė ašis yra Baltijos jūra bei jos padiktuotas gyvenimo būdas. Tai tapo bendru vardikliu, rengiant projektą su Paviluostos savivaldybe, ir paskatino dalyvauti kitame Baltijos jūrinį paveldą populiarinančiame projekte, kurį inicijavo estai.

„Sakome, kad Lietuva yra jūrinė valstybė, vadinasi, turime kažką nuveikti ir šioje srityje. Tuo labiau, kad Baltijos jūroje turime įdomių, prieinamų dalykų, kuriuos gali pasiekti net vaikai – pavyzdžiui, nedideliame gylyje nuskendusių laivų. Atverti jūros turtus turizmui būtų puiku“, – įsitikinęs J. Liachovičius.

Jo žodžiais, vystosi ir dar vienas istorinio Baltijos turizmo projektas, kurį rengia Klaipėdos universitetas. Vykdant jį būtų sukurti jūriniai turistiniai maršrutai, vedantys per mažuosius Baltijos jūros uostus, pakeliui susipažįstant su senaisiais Baltijos krantais, nuskendusiais laivais, Palangos kanjonais, 30 metrų gylyje esančiais miškais, kuriems per 10 tūkst. metų.

„Mano svajonė, kad kiekvienas Lietuvos vaikas bent kartą išplauktų į jūrą laivu, nes iš jūros pasižiūrėti į krantą yra ne tas pats, kaip iš pliažo žiūrėti į jūrą“, – kalbėjo muziejaus direktorius.

Geru jūrinių tradicijų išsaugojimo pavyzdžiu J. Lachovičius vadina Gotlando vikingų šventes, kurios mums nėra tokios tolimos, kaip galbūt įsivaizduojame.

„Vikingai atplaukdavo skriausti mūsų, o kaip elgėsi kuršiai? Plaukė į anuos kraštus ir darė lygiai tą patį. Istorinį pagrindą mes turime kone tokį pat, kaip ir jie, – sąsajas priminė J. Liachovičius. – Gotlando vikingų dienose absoliučiai visi miestiečiai persirengia senoviniais rūbais, prisimena senuosius amatus ir kovos menus. Tai jie daro ne iš pareigos. Pas mus tokių švenčių trūksta.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas