Ką kiekvienas galime padaryti, kad gyventume saugiau?

– Mano nuomone, didžiausia bėda yra ta, kad informavimo priemonėse nusikaltimai per daug išviešinami. Aš neteigiu, kad apie nusikaltimus visuomenei pranešti nereikia, žmonės turi žinoti, kas įvyko, bet pastebėjau, kad atskleidžiama kiekviena smulkiausia detalė ar aplinkybė. Nusikalsti linkusius asmenis tai tarsi pastūmėja, pamoko, kokiais būdais galima plėšti, grobti, žudyti.

– Nuo mažens jaunąją kartą reikia auklėti elgtis padoriai, kad žinotų, jog negalima pažeisti visuomenės normų. Dabartiniu metu įstatymai vaikams suteikia per daug teisių. Kai kurie tuo naudojasi, suaugęs žmogus bijok žodį pasakyti – pasiskųs, o tarnyba „pripaišys“, kad teisės buvo pažeistos, prie to dar prisijungs tėvai, o tu liksi kaltas, kad norėjai tik sudrausminti. Aš jokiu būdu nesakau, kad vaikus reikia mušti, plakti, draskyti ar kitaip smurtu auklėti, bet jie turėtų turėti bent šiokių tokių pareigų.

– Turime pasistengti padėti vieni kitiems, perspėti apie galimus pavojus, pastebėjus kokias muštynes, patiems kumščių į darbą nepaleisti, iš karto pranešti tarnyboms. Geriau jau įtarimai tegul nepasitvirtina, svarbiausia užkirsti kelią didelėms bėdoms. O vaikų auklėjimas neturi būti paliktas vien mokykloms, tėvai taip pat turi matyti, ką išdarinėja jų vaikai, nepulti jų aklai ginti ir kaltinti kitus, kad vėliau nereikėtų gailėtis, jog užaugino monstrą.

– Niekas kitas mūsų nuo pavojų neapsaugos – tik patys. Savo vaikams irgi privalome įdiegti savisaugos jausmą, kad išmoktų pastebėti, kas kuriuo momentu atsidūrė šalia, taip pat išaiškinti, kaip svarbu apginti už save mažesnį ir smulkesnį, apie skriaudžiamą ar užgauliojamą bendraamžį nebijoti pasakyti suaugusiam žmogui. Viso to, manau, trūko mūsų kartai.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS