– Taip, puoščiausi, eičiau į miesto šventes. Kas turėtų pasirūpinti, kad kiekvienas žmogus tokį kostiumą turėtų? Sunku pasakyti. Juk jeigu labai nori, viską gali pasiekti. Niekada nesidomėjau, kiek toks kostiumas gali kainuoti, bet įtariu, kad nepigiai. Niekada neteko ir tokio rūbo pasimatuoti, o norėčiau, nes man jis tikrai gražus.
Nijolė Marija Kubilienė:
– Turiu du tautinius kostiumus. Šis rūbas tikrai įperkamas kiekvienam. Vieną iš jų siuvausi pernai – Vasario 16-osios šventei, koncertams. Jau bene trisdešimt metų koncertuoju su saviveiklininkais – dainuoju, kapelai priklausau, tautinį kostiumą taip pat velkuosi su malonumu. Kartais ir asmeninėse šventėse su juo pasirodau – pavyzdžiui, per savo 70-metį.
Ernesta Girdenytė:
– Nesipuoščiau, nebent būtų kokia ypatinga proga. Tikrai neturiu, kur su juo eiti. Paskutinį kartą tautinį kostiumą teko vilkėti pradinėse klasėse – reikėjo ir vilkomės. Šiandienos lietuviui tautinis kostiumas vis tiek yra neįprastas ir kažin, ar galima žmonėms įsakyti juo puoštis, kad ir koks jis būtų gražus ir brangus.
Ramunė Petrulienė:
– Viskas priklauso nuo to, kur su juo teks eiti. Jeigu į kokią valstybinę šventę, gal ir visai nieko, o kur kitur juo puoštis – neįsivaizduoju. Senovėje tai buvo natūrali apranga, o dabar aprenk vaikus tautiniais rūbais – vargu, ar pavyks. Kitas klausimas – kiek tas kostiumas bus dėvimas. Manau, kad labiau liks prisiminimui spintoje. Ir didesnės meilės tėvynei jis tikrai neįskiepys.
Kalbino Viktorija PUIDOKĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
