Pajūrio naujienos
Help
2017 Kovas
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 67 %
Naktį5°C debesuotumas 97 %
Apklausa

Ar Brexit'as sugrąžins tautiečius į Lietuvą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Trisdešimt metų bėga dėl savęs ir tėvynės

  • Viktorija PUIDOKĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2017-02-17
„Vaikai pasakojo, jog užsienyje per gimtadienius žmonės iškelia vėliavas savuose kiemuose, o maniškio proga vėliavos plevėsuoja prie kiekvieno namo“, – su šypsena kalbėjo jau trisdešimt metų savo gimtadienį tradiciniame Vasario 16-osios bėgime Rūdaičiuose pasitinkanti Danutė Skurdauskienė, vakar minėjusi 60-metį.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiemet ragino tautą Vasario 16 d. švęsti linksmai ir išradingai, o rūdaitiškė Danutė Skurdauskienė jau trisdešimt metų Valstybės ir savo gimtadienį būtent taip ir pasitinka. Išimtimi netapo ir šešiasdešimtasis jubiliejus – jį kartu su šeima ir kaimynais D. Skurdauskienė atšventė tradiciniame bėgime Rūdaičiuose.

Trisdešimt metų vykstantis Kretingos seniūnijos gyventojų bėgimas, skirtas Vasario 16-ajai, jau neįsivaizduojamas be Skurdauskų šeimos.

Buvo laikas, kai trijų, o vėliau dviejų kilometrų distanciją įveikdavo visa šeima – Danutė, jos vyras Pranas, du jų sūnūs – Egidijus ir Kęstutis, dvynės dukros – Monika ir Marija, kelerius metus, Danutės paraginta, bėgo ir jos motina, tuomet jau perkopusi 75-erių slenkstį. Šiuo metu Skurdauskai bėga dviese, nes vaikai išsilakstę po Lietuvą ir pasaulį. Pusę savo gyvenimo gimtadienius bėgimo trasoje pasitinkanti Danutė tikino jau neįsivaizduojanti, kad gali būti kitaip. Dėl to ir visas gimines bei draugus išmokė tądien neieškoti jos namie, o pasitikti prie finišo linijos arba dar geriau – bėgti kartu.

„Visi tai žino ir į mano gimtadienį atvažiuoja bėgti. O aš visada pagalvoju, kad tos šventės yra nuostabios – šviečia saulė, nėra buvę prasto oro, visada keliamos vėliavos ir žydi gėlės. Viena pati sau mintyse esu pagalvojusi, kad tikrai galėčiau parašyti laišką Prezidentei ir parodyti, kaip aš kasmet švenčiu savo ir Valstybės gimimo dieną“, – šypsojosi D. Skurdauskienė.

Kolūkio pirmininkas Stanislovas Mažeika sveikina Danutę ir Praną Skurdauskus po bėgimo 1989-aisiais.

Svarbiausia – dalyvauti

Danutė su šeima bėgimuose dalyvauja nuo pat 1987-ųjų ir tapo kone jų simboliu. Anot rūdaitiškės, pradžioje bėgdavo tik kolūkio žmonės, vėliau renginys išaugo iki respublikinės reikšmės įvykio, į kurį sporto entuziastai traukdavo iš įvairių šalies kraštų, atvykdavo ir žymesnių bėgikų, o dalyvių skaičius pasiekdavo 2-3 šimtus.

„Tai pirmiausia mūsų kaimo bėgimas, į kurį susirenka visi saviškiai. Anksčiau kaimynas buvo brangiau už bet ką kita. Tarpusavyje tuoj pasiklausinėdavome, kas bėgs, abejojančius išsitempdavome, mažus vaikus su vežimėliais išstumdavome, svarbu pabūti visiems kartu. Juk labai smagu po bėgimo pabendrauti prie karštos arbatos“, – tikino Rūdaičiuose gimusi, užaugusi ir savo vaikystės name tebegyvenanti D. Skurdauskienė. Moters įsitikinimu, šis bėgimas geras ir tuo, kad jame neskaičiuojamas laikas ir nesiekiama varžytis, kas atbėgs pirmas, atvirkščiai – stengiamasi vienas kitam padėti ir draugiškai sulaukti paskutinio finišuojančio. Toks principas artimas ir pačios Danutės charakteriui.

„Aš kasdien nesimankštinu, nebėgioju rytais, bet jaučiu didžiulį norą dalyvauti, todėl, kiek tik buvo rengiama sportinių renginių, – žiemos spartakiados, rudens bėgimai, tarpkolūkinės varžybos – visur dalyvavau“, – atviravo moteris, mokykloje lankiusi lengvosios atletikos užsiėmimus, o studijuodama technikume, kur įgijo augalų apsaugos agronomės specialybę, pamėgusi krepšinį. Jį žaidė kone iki 50-mečio.

Didysis ramstis – šeima

Galbūt dėl to paties poreikio bendrystei D. Skurdauskienei per šias tris dešimtis metų niekada nekilo minčių Vasario 16-ąją pasilikti vien sau. „Nuo mažumės žinojau Vasario 16-osios reikšmę Lietuvai ir visada sakiau mamai, kad ji mane pagimdė ypatingą dieną. Man ši diena yra dviguba šventė, ir jau trisdešimt metų būtent bėgimas kuria gerą jos nuotaiką. Iš anksto bėgimui ruošiamės, neplanuojame jokių išvykų, susirandame pirštines, kepures ir, susikibę už rankų, išeiname į starto vietą“, – kalbėjo rūdaitiškė.

Nors dabar visai šeimai dalyvauti bėgime kur kas sudėtingiau, šiuos renginius Skurdauskų vaikai prisimena su nostalgija – šeima ne kartą buvo tituluota ir gausiausia, ir aktyviausia bėgimo dalyve.

„Kartais mano mergaitės supykdavo: kodėl turime bėgti visi, kai kitų šeimų bėga vien tėtis arba mama su vaikais. Tačiau man visada buvo svarbi šeimos simbolika, todėl ir bėgome visi“, – sakė keturių anūkų močiutė.

D. Skurdauskienė energijos bėgimams ir kasdienybei semiasi būtent iš šeimos – vyro ir vaikų, neleidžiančių liūdėti, stumiančių į priekį, palaikančių.

„Tikiu, kad bėgimai gyvuos dar ilgai, nors žmonės ir nebe tie – sunkiau išjudinti. Bet jei degu vidine ugnimi, jei man norisi sportuoti, norisi veikti, tikiu, kad yra ir daugiau tokių. Visada galvoju, kad daugelis mūsų – nelinkę pyktis, nejaučiantys kitam pavydo, pykčio, linksmi ir laimingi. Ir nors daugybę kartų teko nudegti sparnus patyrus, kad taip nėra, vėl iš naujo tikiu žmonėmis“, – prisipažino D. Skurdauskienė.

ą pačią dieną, 1989-ųjų Vasario 16-ają, kartu su bėgime dalyvavusiais bendraminčiais Pranas (aštuntas iš kairės) ir Danutė (devinta iš kairės) Skurdauskai Rūdaičiuose pasodino simbolinį medelį.

Išmoko džiaugtis čia ir dabar

Kartu su Lietuvos valstybe gimtadienius skaičiuojanti D. Skurdauskienė neįsivaizduoja, kur kitur galėtų kurti savo kelią. Trys Danutės vaikai, šiuo metu gyvenantys užsienyje, savo ateitį taip pat sieja su Lietuva, jos pasiilgsta, planuoja sugrįžti.

Šiandienos laisvoje Lietuvoje D. Skurdauskienę ir džiugina tai, kad sienos yra atviros, o žmonės gali važiuoti ten, kur juos veda širdis. Rūdaitiškė įsitikinusi – kiekvienas turi turėti laisvę pasirinkti.

„Suprantu jaunimą, jis nori dirbti ir gyventi, o mes dirbame ir galvojame, kad gyvensime senatvėje, bet galų gale ir tuomet tai neišeina. Daugiau nieko žmogaus laimei ir nereikia, tik kad galėtume šiandien gyventi, šiandien išvažiuoti, šiandien džiaugtis. Ir tai neturi nieko bendro su laisve – ne tik mūsų šalyje tokia situacija. Būna ir blogiau. Kita vertus, atvažiuoji į Kretingą, nėra kur mašinos pasistatyti, įeini į parduotuvę – žmonės pilnais krepšiais, tad gal nėra taip blogai, gal mes tik išmokome dejuoti?“ – svarstė D. Skurdauskienė, tikinti, kad šventę ir laimę kiekvienas gali rasti savame kieme, tereikia mokėti ją pamatyti.

„Pernai, keliaudama po Vengriją, labai aiškiai suvokiau, kad reikia gyventi tuo, kas yra dabar, šią akimirką. Atsipalaidavau, negalvojau apie rūpesčius namuose ir nuostabiai pailsėjau, – prisiminė moteris. – Aš apskritai manau, kad laimingam galima būti ir teturint vieną šaukštą bei gyvenant palapinėje. Svarbiausia – požiūris.“

Dar vienu išsigelbėjimu nuo blogų minčių D. Skurdauskienė vadina darbą. Gyvulių ir daržovių savo reikmėms pasiauginanti, kone visas įmanomas rankdarbių formas išbandžiusi moteris mano, kad būtent judėjimas ir veikla yra jos gyvenimo variklis.

„Kai žmogus dirba, jis pavargsta, ir jokios piktos mintys į galvą nebelenda. O dabar visi tik pašalpas nori gauti, – apie šalies bėdas kalbėjo D. Skurdauskienė. – Kai išeisiu į pensiją, pradėsiu piešti ir lankysiu Trečiojo amžiaus universitetą. Be veiklos negaliu – tuoj pat susergu.“







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas