Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kepė duoną – prisiminė vaikystę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Kultūra
  • 2017-02-07
Tautinio paveldo puoselėtojai Vidai Viskontienei kasdienė duona šneka tarsi gyva būtybė.

Kretingos muziejus Šv. Agotos dienai surengė duonos kepimo popietę Kretingos Jurgio Pabrėžos katalikiškos švietėjiškos grupelės bei Rūdaičių bendruomenės nariams. Dauguma susirinkusiųjų – garbaus amžiaus asmenys, tad išvien su duonos kepėja Vida Viskontiene jie prisiminė laikus, kada motinų kepamos duonos kvapas šildė jų namus ir vaikystę.

Saugojo nuo ugnies

Į Amatų centrą po ekskursijos Vandens malūne, kur Kretingos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė papasakojo apie senovės lietuvių papročius, suėję klausytojai toliau įdėmiai sekė, kaip V. Viskontienė jiems priminė duonos kelią nuo grūdo ligi duonkepės.

„Duona lietuvių gyvenime buvo suasmeninta, tarsi gyva būtybė. Nė vienas darbas, nė viena diena nepraeidavo be ruginės duonos, kuri teikdavo jiems energijos bei stiprybės. Šiandien mūsų žmonėms tikra ruginė duona net nebėra skani, nes kepama be cukraus, – kalbėjo V. Viskontienė. – Anksčiau baltų miltų ir kepinių iš jų kasdieną, skirtingai, negu šiandien, nevertino, nes jie nesuteikė kūnui nei sveikatos, nei jėgų“.

Lietuviai itin gerbė šventosios Agotos duoną: nebuvo trobos, kur jos nebūtų padėta ant krosnies, užkišta už šventųjų paveikslo ar skrynios „priekalkos“ – prieskrynio stalčiaus.

„Kiek yra žmonių paliudijimų, kad beįsiplieskiant ugniai, pagriebę į skepetą suvyniotos Agotos duonos, apibėgdavę aplink lauką, tvartus ar trobą, ir ugnis nuslopdavo. Juk pagal legendą ir Etnos ugnikalnis nustojo spjaudęsis ugnimi, prie jo nunešus kankinės Agotos, kuriai buvo nupjautos krūtys, galvos apdangalą“, – teigė duonos kepėja.

Nešioja įsiūtą ar piniginėje

Lietuviai nuo seno naudojosi įvairiomis relikvijomis, – šv. Agotos duoną jie laikydavo ant palangės greta kryžiaus, maldaknygės ir pašventintos grabnyčių žvakės. Šios duonos gabalėlį moterys įdėdavo į karą išeinantiems savo vyrams ar sūnums.

„Dar ir sovietmečiu išlydėdamos į kariuomenę, duonos trupinėlį motinos įsiūdavo į drabužio pamušalą. O mūsų mama paimdavo jos sau ir mums, einat į mišką uogauti ar grybauti, kad angis neįkąstų“, – vaikystę prisiminė V. Viskontienė.

Ji neslėpė, jog ir pati šiandieną nešiojanti šios duonos trupinėlį piniginėje, kad šios nepamestų ar nepavogtų, kad pinigai iš namų neišeitų.

„Šv. Agotos duona yra ir turto saugotoja. Kasmet jos pati išsikepu – šiemet nusilipdžiau iš tešlos varnelę, kad ant palangės padėta dar ir akį džiugintų. Prieš tai nusinešu į bažnyčią duoną pašventinti. Ją suraikau ir padalinu namiškiams suvalgyti, kad saugotų kūną ir dvasią nuo negandų. O senąją pernykščią duonelę atiduodu karvei“, – pasakojo duonos kepėja.

Apie lietuviškus papročius ir pagarbą šventajai Agotai susirinkusiesiems pasakojo Muziejaus etnografijos skyriaus vadovė Nijolė Vasiliauskienė.

Iš duonos – ir „kleckynė“

Išminkiusi kubilą raugintos duonos tešlos, V. Viskontienė pakvietė edukacinės popietės dalyvius patiems pasigaminti norimos formos kepalėlius – išmokė nulipdyti ir paukščius, kuriuos sykiu pašovė į krosnį. Tarp tądien susirinkusiųjų labai įdėmiai pasakojimo apie senąsias lietuvių liaudies duonkepystės tradicijas klausėsi ir svečias iš Anglijos Andrius Kukson su žmona Rasa, kilusia iš Kretingos. Kol kepė duona, svečiai ragavo ir virtos duonos „kleckynės“, pagardintos mirkalu – spirgučiais su miltų padažu. „Duonos kepimas šeimininkei užimdavo visą dieną, tad iš tos pačios duonos minklės ji namiškiams pagamindavo ir greitus pietus. „Kleckus“, kaip ir bulvinius, galima valgyti su spirgais, o, pabalinus pienu, išeina skalsi sriuba“, – vaišindama žemaitiškais „kleckais“, pasakojo V. Viskontienė.

Duoną pagerbia triskart

„Su duonos kepėja ir tautinio paveldo puoselėtoja V. Viskontiene bendraujame nuo tada, kai atsidarė Amatų centras. Jos užsiėmimus pamėgo jau ne vien kretingiškiai, bet atvyksta grupės ir iš Palangos bei Klaipėdos. Ji man primena gilę, įkritusią į žemaičių žemę ir išsikerojusią į ąžuolą. Kitas žmogus galbūt taip pat yra perėmęs daug papročių iš savo tėvų, tačiau Vida visa tarsi gyvena paveldu, nes geba pasišnekėti ir su žmogumi, ir su duona“, – duonos kepėjos gebėjimais sudominti klausytojus džiaugėsi Kretingos muziejaus Informacijos ir edukacijos skyriaus specialistė Roma Luotienė.

Kretingos muziejus, jos žodžiais, prieš trejus metus parengė edukacinių užsiėmimų ciklą „Šventa palaima rugio šnabždesy“, kuris vyksta skirtingu metų laiku, šiemet šis ciklas ir buvo pradėtas Šv. Agotos diena.

„Pirmąkart dalyvauti projekte buvo pakviestos Kretingos katalikų parapijos Šeimų tarnybos šeimos, pernai – meno saviraiškos bendruomenė „Menų palėpė“, – kalbėjo R. Luotienė, viena šio projekto sumanytojų.

Ji sakė, jog muziejuje duona bendruomeniškai šiemet dar bus pagerbta per Jurgines. Seniau po Jurginių prasidėdavo ganiava, ir į laukus išeinantiems piemenims dalindavo duoną su viduje įkeptu kiaušiniu – skalsos simboliu.

„Trečiąkart duonai nusilenksime per Onines. Seniau žemaičiai sakydavo: „Švėnta Uonė – dounas puonė“. Tą dieną žmonės išvien su Onomis pasidžiaugdavo nuimtu derliumi. Kretingoje esame subūrę būrelį Onų, ir šis sambūris jau vystosi į klubą“, – kalbėjo R. Luotienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas