Ar įsikišate išgirdę smurtaujant šeimose?

– Jei būtų smurtaujama iš tikrųjų, tai būtinai paskambinčiau tarnyboms ir praneščiau. Tačiau kaip nesuklysti? Pavyzdžiui, aš auginu tris vaikus, kurie išdykaudami ir susistumdo, ir užsigauna, ir pašūkauja, paverkia. Kas nors gali pagalvoti, kad čia jau – smurtas, nors taip nėra. Pritariu, kad vaikų mušti nereikia, bet manau, griežčiau auklėta mūsų karta išmoko labiau gerbti tėvus, mokytojus, apskritai vyresnius žmones.

– Žinoma, įsikiščiau, jeigu pajausčiau, kad kažkur yra smurtaujama, juolab prieš vaiką. Suprantu, kad pati galbūt bejėgė būčiau sudrausminti, bet juk paskambinti į policiją būtų tikrai nesunku. Skriaudžiamą mažylį laikinai parsivesčiau pas save. Pati auginu 4-erių metų vaiką, visas problemas stengiuosi išspręsti gražiuoju.

– Yra buvę, ir ne kartą, kai ėjau raminti įsisiautėjusių girtaujančių kaimynų. Gaila buvo jų vaikų, kurie, palikti likimo valiai, sėdėjo daugiabučio namo laiptinėje. Jeigu pamatyčiau besimušant ar besistumdant gatvėje, taip pat prieičiau. Kartais pakanka chuliganus tik įspėti, kad tuoj jiems bus iškviesta policija, ir išsiskirsto.

– Manau, nuo vidinės kultūros priklauso, kad vieni žmonės gali prieš kitą kaip prieš daiktą kelti ranką arba išvadinti bjauriais žodžiais, o kiti visose gyvenimo situacijose elgiasi padoriai. Jeigu mano kaimynai smurtautų, be abejo, belsčiausi į duris, skambinčiau į policiją, bėdoj aukos tikrai nepalikčiau, juk kiekvienas turime širdį.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ