Išalkę žmonių meilės

Gyvūnai į prieglaudą patenka su įvairiomis istorijomis – kartais naujų namų tenka ieškoti visai vadai šuniukų.

Apsilankę Klaipėdos rajone įsikūrusioje gyvūnų prieglaudoje „Būk mano draugas“, patekome į darbų sūkurį – darbininkai iš vilkiko krovė ir statė naujus voljerus. „Užsakėme dešimt, nors pinigų teturime trims. Dar trūksta 2 tūkst. 100 eurų, – prisipažino įstaigos vadovė Galina Kučinskienė, kuri sakė negalėjusi praleisti galimybės voljerus prieš naujuosius metus užsisakyti mažesne kaina. – Mes visada taip gyvename: privalome būti optimistai ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Kiti sako, kad mano vietoje išprotėtų, o aš kitaip jau negaliu.“

G. Kučinskienė aprodė pirmuosius voljerus, kuriuos savanoriai statė prieš pusketvirtų metų – šie jau baigia sugriūti, tad vietoj jų ir statomi naujieji metaliniai. Kad būtų pigiau, jie įsigyti be grindų – šios būtų kainavusios dar po 100 eurų. „Mums – tai dideli pinigai, todėl labai apsidžiaugėme, kai žmogus iš Girulių davė nugriauti savo medinę pavėsinę. Važiavom per bjaurų orą, ardėm, bet dabar turim medines grindis“, – džiaugėsi G. Kučinskienė, kuri laikosi nuostatos, kad gyvūnai voljeruose gali gyventi tik po vieną arba tik su tais gyvūnais, su kuriais jie sutaria – kad neskriaustų vienas kito.

Prieglaudos vadovė Galina Kučinskienė tvirtai įsitikinusi – vis gyvūnai yra geri ir meilūs, tereikia, kad žmogus jiems parodytų gerumą.

Iš duobės ištraukia žmonių gerumas

Šiuo metu prieglaudoje „Būk mano draugas“ gyvena apie 300 gyvūnų – šunų ir kačių, ir jų skaičius kasdien kinta. G. Kučinskienė žino kiekvieno keturkojo vardą, charakterį, ligas ir istoriją, kurių klausydamas gali krūptelėti nuo žmogaus žiaurumo. Neretas gyvūnas į prieglaudą patenka ir išsekęs, iškankintas, sužalotas per eismo įvykius. Turėdami skaudžią patirtį, dalis gyvūnų nepasitiki žmonėmis, tad tenka tarsi iš naujo juos prisijaukinti.

„Emigracija, alergija ir mirė šeimininkas“, – dažniausias priežastis, kodėl gyvūnai tampa beglobiais, įvardijo G. Kučinskienė, kurios darbo principas – neatstumti nė vieno gyvūno.

G. Kučinskienė atvirauja – jai kartais žmonės prikiša, kodėl tiek dėmesio ir rūpesčio gyvūnams, jei yra ir vaikų, senelių, kuriems reikalinga pagalba. „Taip, jei prieš mane išrikiuotų vaiką, senelį ir gyvūną, aišku, pirmiausia padėčiau žmonėms. Bet ką noriu akcentuoti: vaikai ir seneliai mūsų valstybėje turi teises, skurstantieji gauna kokią nors paramą iš valdžios, o gyvūnai – neturi nieko, jie patys negali apsiginti, yra bejėgiai ir silpni“, – kalbėjo moteris.

Ji neatsidžiaugia, kad įstaigos „Būk mano draugas“ veiklą palaiko ir visuomenė – žmonės siūlo savo pagalbą ir paramą. „Būna, kai atrodo, jau esame duobėje – išsenka visos atsargos. Ir, žiūrėk, kitą dieną atvyksta žmogus su pilna mašina maisto gyvūnams. Lyg jis būtų išgirdęs mano mintis“, – pasakojo G. Kučinskienė, pridūrusi, kad remiančių žmonių sulaukianti ir iš Kretingos rajono.

Kad gyvūnai nebūtų trumpalaikė dovana

Seniau sausio mėnuo beglobiais gyvūnais besirūpinančioms organizacijoms būdavo pats darbymetis – čia užplūsdavo šunys ir katės, kurie per šv. Kalėdas būdavo kam nors įteikiami kaip dovana. Vėliau naujiesiems šeimininkams jie tapdavo nereikalingi.

„Išsprendėme šią problemą. Mes, o žinau, kad taip daro ir kitos įstaigos Lietuvoje, gruodžio mėnesį nebeatiduodame savo gyvūnų.

Nenorime, kad žmonės, pagauti emocijų, šventinės nuotaikos, neapgalvotai pasiimtų šunį ar katę, o paskui, pamatę, kad jis loja, kniaukia, dergia, drasko daiktus ir pan., atvežtų mums. Patariame „išmiegoti“ su svajone apie naują gyvūną ir, jei tikrai šis noras nepraeis, pasiimti jį po švenčių, – kalbėjo G. Kučinskienė, kuri kiekvieną naują šeimininką ir perspėja: jei gyvūno visgi nuspręstų atsisakyti, tegu jo neišmeta į gatvę, o atveža atgal į prieglaudą, taip saugant nuo papildomo streso.

G. Kučinskienė yra pastebėjusi, kad kiekvienas būsimas šeimininkas, pasivaikščiojęs po prieglaudą, pats savo širdimi pajaučia, kuris gyvūnas taps jo šeimos nariu. „Pajaučia kažkokią bangą – tuomet taip ir pasako „šitas – tai mano“. Yra buvę, kai vienai inteligentiškai porai vieną po kito siūlėm pačius gražiausius šunis ir nė kuris netiko. O pamatė jie tokį „krokodiliuką“ trumpomis kojomis ir iš karto jį pamilo“, – linksmai pasakojo G. Kučinskienė. Jos atmintyje – ir istorijos, kaip žmonės pasiryžta priglausti net sužalotus gyvūnus, pavyzdžiui, netekusius vienos kojos. Iš viso per trejus metus „Būk mano draugas“ į naujus namus išleido daugiau kaip 1 tūkst. 600 gyvūnų. „Nesutinku, kad pasiimti beglobius gyvūnus tampa tarsi mada. Ne, mūsų gyvūnus pasiima tie, kurie turi širdį, tai tikri žmonės. Kodėl sakau, kad tikri – nes tik žmogui būdingas gailestingumas“, – kalbėjo G. Kučinskienė, tvirtai įsitikinsi, jog piktų gyvūnų nėra, yra tik išalkusių žmogaus meilės.

• Rašyti komentarą (5)