|
|
|
Viltimi paženklinta ūkininko kasdienybė
Kūlupėniškis ūkininkas Antanas Duoblys ir toliau savo ūkį vadina mišriuoju, nors melžiamų karvių bandą po 17 metų sumažino beveik pusšimčiu. „Kartu su mėsiniais dabar belaikome apie 60 galvijų. Ir našta palengvėjo. Tiesa, žmona kone kasdien bando įteigti, kad gyvulių mums išvis nereikia, bet aš nepasiduodu, nors, kai pagalvoji, pardavus pajamų kol kas užtenka tik pašarams nupirkti. Bet juk nedirbsi – nė tiek neturėsi“ , – mintijo nuo mažens prie gyvulių pratęs 43-ejų vyras. Netoli, Stropelių kaime, – jo tėviškė. Tėvai visada gyveno ūkiškai, Antanas talkino. O baigęs Salantų vidurinę, kur mokytis, nesvarstė: įstojo į dabartinę Kretingos technologijos ir verslo mokyklą, tapo plataus profilio traktorininku-mašinistu. Baigęs mokslus, grįžo į kaimą, toliau plušo laukuose, taip pat augino apie 80 triušių, laikė porą veršiukų, karvę. Visa tai – iki santuokos su Nijole. Po vedybų pora persikėlė gyventi į Kūlupėnus, kur Antanas jau anksčiau turėjo nusipirkęs butą. Turimų galvijų bandą Duobliai palaipsniui didino – nuo 2 iki 4-5 – taip iki 140, vien melžiamų karvių buvo 60. Darbo nebijo Nijolė – pedagogė, dirba, kaip ji sako, „nulinukų“ mokytoja Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinėje mokykloje. Bet kilusi taip pat iš Stropelių. „Mes ir susipažinome „klasikiniu“ būdu – šokiuose“, – nusišypsojo ji. Kadangi Nijolė – taip pat kaimo vaikas, atviravo nebijanti jokių ūkiškų darbų, esą prie jų rankos pratusios. Be to, šiais laikais vien iš mokytojo algos sunkiau būtų suktis, daugelis mokyklos darbuotojų didesnius ar mažesnius ūkius turi. Prieš 8-erius metus Duoblių šeima pakeitė būstą – iš daugiabučio persikėlė į tuose pačiuose Kūlupėnuose nusipirktą, susiremontuotą, pagal savo skonį įsirengtą namą. Mažamečius sūnų Donatą ir dukrą Skaistę auginančios, į žemės ūkio technikos priežiūros mokslus Kretingos technologijos ir verslo mokykloje vyresnėlį sūnų Eivydą išleidusios sutuoktinių poros diena prasideda 5 valandą ryto, o baigiasi apie 11 vakaro. Anksčiau, kai dar laikė daugiau melžiamų karvių, tekdavo samdyti porą melžėjų. Dabar, bandą gerokai sumažinus, puikiausiai susitvarko patys, karves pasimelžia aparatu. „Kada tik panorėję ant stalo galime turėti pačių užsiaugintos jautienos, sviesto, pieno, varškės. Kaimiškai gyvenant, pavalgyti visuomet rasis “, – neabejojo Nijolė. Atliekamą pieną jie parduoda kooperatyvui „Pienė“, už litrą gauna po 21 euro centą. „Aišku, kad norėtųsi tų pinigų daugiau. Jeigu pieno poreikis didės, tai taip ir bus. O ir tas 21 centas, palyginus su 14 centų, kuriuos gaudavome 2013, 2014 ar 2015-aisiais, nemaišo. Nemanau, kad kada nors bus grįžta prie tokių nesąmoningai mažų kainų“, – su viltimi į ateitį žvelgė Antanas.
Iš arimo varžybų – su nugalėtojo vardu A. Duoblys yra įsigijęs mišriam ūkiui reikalingos technikos, valdo ir 250 ha žemės. Pusę jos turi savo, o kitą dalį nuomojasi. Didžioji dalis laukų, kuriuose augina įvairias grūdines kultūras, – taip pat plyti tėviškėje. „Pradėjau nuo 5-6 hektarų, paskui plotus po truputį didinau. Daugiausiai pelno gaunu iš kviečių, na, dar ir iš žirnių“, – sakė pašnekovas. Anot jo, pernykštis derlius buvęs menkesnis negu 2015-ųjų. Kviečių iš hektaro biro apie 5 t, kai užpernai – iki 7 t, žirnių prikūlė iki 3 t iš hektaro, kai užpernai – iki 3,5 t. Labiausiai A. Duoblys išgarsėjo praėjusiais metais Kėdainių rajone vykusiose respublikinėse arimo varžytuvėse, kai paprastų verčiamųjų plūgų grupėje užėmė pirmąją vietą. Tiesa, ant aukščiausio šių varžybų pakylos laiptelio jis užkopė ne iš karto, 2015-aisiais pelnė antrą vietą. Kad arimo varžybose pirmiausia rajone, taip pat Žemaitijos zonoje apskritai pasiryžo dalyvauti ir kad pirmiau jose užėmė pirmąsias vietas, pašnekovas sakė esąs dėkingas Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos biuro vedėjai Gražinai Poškienei. Anot Antano, ji vis nedavusi ramybės, skatinusi pabandyti. Iki tol į respublikines arimo varžybas savo iniciatyva A. Duoblys važiuodavo tik pasižiūrėti, kaip aria kiti. „Galvodavau, kažin, ar man taip pagal visas taisykles arti pavyktų? O štai ir pavyko! Jau spėjau įsitikinti, kokį teigiamą poveikį derliaus kokybei gali turėti teisingas arimas, be to, žvelgti į lygias vagas – pačiam vienas malonumas“, – atviravo jis. Ūkininkas pridūrė, kad vien profesionalumo ariant nepakanka, daug lemia ir gamtos sąlygos. Jeigu žemė sausa ir kieta, gražiai arti bus daug sudėtingiau. Kiek bevyktų arimo varžybų mūsų rajone, traktoriaus kabinoje kartu sėdi, arimo procesą stebi, už tėtį „serga“ 11-metis moksleivis Donatas.
„Ir tas turbūt bus žemdirbys, ne kitaip“, – juokėsi jo mama Nijolė.
|
|
