|
|
|
Mokys pedagogus atpažinti seksualinės prievartos aukas
„Išaiškinti seksualinės prievartos prieš vaikus atvejus yra labai sudėtinga: smurtautojas savo elgesį slepia, o auka tyli, nes gėdijasi arba yra prigrasinta niekam neprasitarti. Todėl pedagogai, kurie vaiką mato kiekvieną dieną, galėtų pirmieji atpažinti seksualinės prievartos ženklus“, – teigė Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Violeta Lukoševičienė, pristatydama mokymų, kurie bus surengti pradinio ugdymo pedagogams, prasmę.
V. Lukoševičienė paaiškino, kad panašūs mokymai jau buvo suorganizuoti pernai – tuomet juose dalyvavo 56 ikimokyklinio ugdymo pedagogai. Vienus mokymus vedė Paramos vaikams centro psichologė Asta Eitminavičiūtė, kitus – Kretingos psichikos sveikatos centro direktorė Inna Viršilienė. „Pastebėjome, kad paskaitos davė efektą: pedagogai kur kas atidžiau stebi vaikus, kilus klausimams, skambina, konsultuojasi, – pasidžiaugė V. Lukoševičienė, prisipažinusi, kad mintis suorganizuoti tokius mokymus kirbėjusi jau keletą metų. – Buvome pastebėję, kad pedagogai turi labai daug dalykinių žinių, moka vaikus sutelkti kūrybinei veiklai, tačiau informacijos apie seksualinę prievartą iki šiol vis stigo. Mokymai labai sudomino ir pačius ikimokyklinio ugdymo pedagogus, kurie pernai noriai į juos registravosi. Tad tikimės, kad paskaitos bus populiarios ir tarp pradinio ugdymo mokytojų.“ Tiek pernai surengtiems, tiek šiemet planuojamiems mokymams finansavimą pagal prevencinę programą „Stabdyk nusikalstamumą skyrė Savivaldybė“. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje seksualiai išnaudojama 1 iš 4 mergaičių ir 1 iš 6 berniukų iki 18 metų. Anot V. Lukoševičienės, Kretingoje pranešimų apie galimą seksualinę prievartą prieš vaikus sulaukiama po keletą per metus. „Pernai nebuvo pradėta ikiteisminių tyrimų, tačiau buvo užbaigtas vienas tyrimas, kuris vyko nuo 2015 metų ir asmuo, seksualiai išnaudojęs vaiką, buvo nuteistas, – teigė V. Lukoševičienė. – Tačiau svarbu, ne kiek nustatome seksualinės prievartos atvejų, o kiek jų dar lieka neišaiškinta. Tikslios statistikos būti negali, nes, deja, didžioji dalis seksualinio išnaudojimo atvejų taip ir lieka neatskleista.“ Vaiko teisių apsaugos specialistų svarbiausia užduotis tampa ištraukti vaiką iš jį žalojančios aplinkos, užtikrinti jo saugumą. Policijos pareigūnams tenka pradėti ikiteisminį tyrimą – renkant įrodymus, kokiomis aplinkybėmis seksualinė prievarta galėjo būti panaudota. V. Lukoševičienė pastebi egzistuojant daug mitų, kalbant apie seksualinę prievartą prieš vaikus – vienas tokių, kad vaikus dažniausiai išnaudoja nepažįstami asmenys, kurie aukų tyko gatvėse, parkuose, prie mokymo įstaigų. „Iš tiesų 30-40 proc. nukentėjusių vaikų seksualinę prievartą patyrė iš šeimos narių, apie 50 proc. – iš žmonių, kurie nėra šeimos nariai, bet yra vaikui artimi, turi jo pasitikėjimą, pavyzdžiui, yra tėvų draugai. Ir tik 10 proc. vaikų nukentėjo nuo visiškai nepažįstamų asmenų, – statistiką vardijo V. Lukoševičienė. – Štai kodėl išaiškinti tokius atvejus yra labai sunku – jei vaiką su prievartautoju sieja artimas ryšys, jis bijo jį išduoti, vengia kalbėti apie dalykus, kurie jam primena skausmingą patirtį.“ Be to, priimti žinią, kad vaikas gali būti seksualiai išnaudojamas artimojo, yra sukrėtimas visai šeimai, tad neretai vaikas būna tiesiog apkaltinamas išsigalvojimu. Visgi specialistai pastebi: vaikai, ypač jaunesniojo amžiaus, apie seksualinę prievartą meluoja itin retai. Tad, pasak V. Lukoševičienės, kiekvienas, išgirdęs vaiką bent puse lūpų prasitariant apie galimą seksualinį išnaudojimą, turėtų suklusti. V. Lukoševičienė pasidžiaugė, kad pernai Vilniuje buvo atidarytas Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, pagalbos centras, kuriame teikiama specializuota kompleksinė pagalba.
|
|
