|
|
|
Albumuose – debesų kolekcija
Kretingiškė Birutė Sudmantienė kolekcionuoja debesis. Dažniausiai jie „vietiniai“ – pakibę Kretingos danguj. Kolekciją ji pradėjo kaupti vos prieš trejus metus, kai atsitiktinai į jos namus atkeliavo paprastas fotoaparatas - „muilinė“.
„Debesis fotografuoti pradėjau, kai užsisakius anūkei kortelių su gyvūnais rinkinį, kartu su juo dovanų gavau visiškai paprastą fotoaparatą. Tada pradėjau kolekcionuoti debesis juos fotografuodama“, - savo pasakojimą pradėjo B. Sudmantienė, ant stalo dėdama šimtus nuotraukų. Jose – debesys-drakonai, dangiškos plunksnos, debesų vandenynai, romantiškai paraudęs horizontas ar grėsmingai violetinis dangus. „Tikrai netykau eksponatų savo kolekcijai. Einu pro langą, pamatau gražų debesį ar dangų, ir tuoj nufotografuoju. Šis pomėgis neatsirado iš niekur. Visą gyvenimą žiūriu į dangų, medžius. Gamta visada šalia, tik reikia ją matyti. Kai buvau maža, bijodavau mirti. Ne dėl pačios mirties bijojau. Liūdna pasidarydavo pagalvojus, kad mirusi nebegalėčiau pamatyti miško, debesų“, - prisiminė kolekcininkė. Potraukį menui B. Sudmantienė jautė jau vaikystėje, kai labai troško piešti. „Prisipirkdavom su drauge atvirukų ir perpiešdavome juos. Turėjau net visą piešinių albumą. Jis iškeliavo į parodą Salantuose, kai dar mokiausi Kartenos vidurinėje mokykloje. Taip albumas iš parodos ir nebegrįžo. O gražių paveikslų jame buvo“, - pasakojo pašnekovė. B. Sudmantienė, dar mokydamasi mokykloje, buvo sumaniusi stoti į Dailės technikumą Telšiuose. „Prieš 50 metų buvau pasiryžusi studijuoti dailę. Nuvažiavau į Telšius, pamačiau kitų studentų diplominius darbus ir – pabūgau. Pamaniau, kurgi aš čia su savo darbeliais varžysiuosi su tokiais meno kūriniais“, - prisiminė moteris.
Tad tik baigusi mokyklą įsidarbino Kretingos švietimo skyriuje ūkvede, sukūrė šeimą ir pamiršo savo meninius polinkius. „Buvo šeima, vaikai, darbas. Nebuvo laiko kurti. Tačiau svajojau apie fotografiją, bet nedrįsau niekam sakyti. Be to, tada technologijos buvo sudėtingos – reikėjo turėti tamsų kambarį nuotraukoms daryti. Nedrąsu buvo sakyti, kad noriu didesnio buto vien dėl fotografijos. Dabar viskas paprasčiau“, - sakė B. Sudmantienė. Tačiau net ir patobulėjus technologijoms, ji sėdi šalia fotoateljė darbuotojų, kai daromos jos nuotraukos. „Neleidžiu ir nenoriu koreguoti nuotraukų. Gamtos taisyti nereikia. Noriu, kad nuotraukose dangus ir kitos pagautos akimirkos būtų tokie, kokie yra iš tikrųjų“, - kalbėjo fotografė.
Dabar ji nebefotografuoja su vadinamąja „muiline“. Sūnus, sužinojęs apie naują motinos pomėgį, atsiuntė skaitmeninį fotoaparatą ir spausdintuvą. „Dabar galiu daryti šimtus nuotraukų ir jas atsispausdinti pati. Tik kartais, kai noriu pasidaryti mažo formato nuotraukas, nešu jas į fotoateljė. Ten man kartą pasakė, jog yra toks nevykusius fotografus pašiepiantis posakis – koks fotografas, jei tik debesis fotografuoja. Tokia ir esu – fotografė, žiūrinti į debesis“, - juokavo pašnekovė. Debesis B. Sudmantienė dažniausiai „gaudo“ savo balkone. „Nutinka, kad pamačiusi gražų debesį ir pas kaimynę bėgu. Kartais įspūdingus vaizdus mano balkone užstoja stogai ar medis. Iš pradžių fotografavau tik debesis. Tačiau pamažu leidausi ir ant žemės. Dabar mėgstu fotografuoti jūrą, medžius, architektūrą, gėles, o kartais - ir žmones“, - vardino moteris. Dabar jos namuose susikaupę apie 20 fotoalbumų, kuriuose nuotraukos sudėtos pagal tematiką. „Galima paskaičiuoti – sudėjus visų albumų nuotraukas, jų susidarytų beveik 2 tūkstančiai. Žmonės vis domisi, kiek man tai kainuoja, bet ne pinigai svarbiausia. Juk fotografuoti – toks malonumas. Juostelių pirkti nebereikia, tik dažų ir popieriaus spausdintuvui“, - mano B. Sudmantienė. Ji iškart atpažįsta tuos, kuriems jos menas įdomus. „Yra dvi grupės žmonių – vieni labai domisi ir nepavargdami gali sklaidyti albumus, kiti – tik atsainiai pavarto. Žinau, kad ir dabar kai kurie žmonės šnekės – va, matai, debesis fotografuoja. Tačiau neišgyvenu dėl to, kas ką pasako. Man pačiai mano nuotraukos – malonumas. Vartau ir vartau albumus – kaskart atrandu naujų dalykų, kaskart man gražiau“, - sakė fotografė. Tačiau ji prisipažino, kad ne visada nuotraukos išeina tokios, kokių norėtųsi. „Kartais būna ir negražių nuotraukų. Anksčiau fotografuodavau bet ką. Dabar stengiuosi, kad į kadrą nepatektų nereikalingų detalių. Kartais nuotraukose negali atpažinti objektų – atrodo vandenynas, smėlynai. O iš tikrųjų tai – debesys. Jų formose kiekvienas įžiūri skirtingus dalykus“, - kalbėjo B. Sudmantienė.
Pasak jos, fotografuoti debesis niekada nenusibosta, nes jie nuolat keičiasi, kaskart gali pamatyti ką nors naujo. Gražiausias dangus – rudenį, kai debesys gali būti švelnūs ir staiga rūsčiai apsiniaukti. „Svarbu pastebėti, kas vyksta aplinkui. Tai nėra sunku. Juk eini ir pamatai. Dabar su visais juokauju – kas troboj, tą ir fotografuoju“, - šypsojosi pašnekovė.
|
|
