„Griūšių lauke“ kasmet siaučia velniai ir raganos

Grūšlaukė įsikūrusi pusiaukelėje tarp Darbėnų ir Salantų, maždaug 25 km nuo Kretingos. Pirmąkart jos vardas paminėtas XVI amžiuje ir kildinamas iš dviejų žodžių: griūšių (žemaitiškai griūšia – kriaušė) laukas. Vietiniai žmonės tvirtino, jog toje vietoje kažkada augę kriaušių laukai. Grūšlaukės žmonės, kurių šiandien kaime skaičiuojama iki 500, nuo seno garsėja čia vis dar puoselėjamomis Užgavėnių tradicijomis.

Grūšlaukė primena miestelį: ji turi savo mokyklą, paštą ir bažnyčią. Pirmoji švento Jono Nepomuko bažnyčia buvo pastatyta 1778 m. ant Igno ir Elenos Oginskių dovanotos žemės. Per karą ji sudegė. Vietoje jos 1947 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, o greta jos 1990 m. – ši, įamžinta nuotraukoje. Dešimtmetį, iki 2000–ųjų, ją statė patys parapijiečiai. Statybą inicijavo Grūšlaukės parapijos klebonas Antanas Bunkus.

Grūšlaukės jaunimas sykiu su kultūros centro bei pagrindinės mokyklos bendruomene jau intensyviai rengiasi šiemet vasario 20 – ąją švenčiamoms Užgavėnėms. „Nuo pat ryto važiuoja per kaimą arkliu kinkytas vežimas, o jam iš paskos – vilkstinė raganų, vaiduoklių, velnių ir visokių pabaisų. Visi triukšmingi, su dainomis ir šokiais siaučia po trobas“, - apie užgavėjimo šventę pasakojo Grūšlaukėj gimęs ir augęs 56–erių Pranas Burba. Trylikametis Rokas Laukys tvirtino, jog per darbų pamokas mokykloje, kurias praveda jo tėtis Stasys, berniukai jau dabar gaminasi Užgavėnių kaukes.

Medinių kaukių gamyba, anot P.Burbos, turi gilias tradicijas jų kaime. Itin įspūdingas kaukes jaunystėje droždavęs iš Grūšlaukės kilęs tautodailininkas Adolfas Viluckis. Prano tėvas Antanas bei dėdė Kazimieras Burbos – taipogi buvę nepamainomi kaukių meistrai. Kai kurias tėvo pagamintas kaukes Pranas išsaugojo iki šiol. „Vaikystėje jos mums, pypliams, atrodė tokios baisios, lyg pats velnias gainiojasi iš kertės į kertę“, - juokdamasis prisiminė vyriškis.

P.Burba mano, jog dabar jų kaime, nepaisant to, kad Užgavėnės tebešvenčiamos kasmet, kartais - net po dvi dienas, jų dvasia jau pakitusi. „Seniau, kolūkio laikais, visi kaimo žmonės laukdavo persirengėlių. Pabandyk pas kurį neužsukti – bus didžiausias įžeidimas. Dabar žmonės labiau susvetimėję: vieni neįsileidžia, nes jiems – ne linksmybės galvoj, o kiti – „iš biednystės“. Žmonės keičiasi, daug jaunimo išvyko svetur“, - kalbėjo vyriškis.

Ričardas Malūkas – vienas iš tų vidurinės kartos lietuvių, kurie į užsienius neišsibėgiojo. Vyriškis savo kaime ėmėsi ūkininkauti.

„Pažiūrėkit, kaime kas trečia troba – tuščia. Greit jūsų laikraščio nebebus kam skaityti. Aš pats prieš kelias dienas grįžau iš Airijos, - ekspresyviai ir vaizdžiai pasakojo kaime sutiktas 35–erių Arūnas Markauskas. - Žmona ir vaikai liko ten. Pusė Lietuvos jau baigia suvažiuoti į Airiją: kasdien trimis lėktuvų reisais atvyksta po 600 žmonių. Lietuviai baigia ir ten prasigerti. Plūsta į Airiją dabar čigonai iš Rumunijos. Nežinau, ar aš bevažiuosiu atgal, nebesinori. Namai pusmetį buvo tušti, katinai ir šunys palikti likimo valiai“.

Arūno brolis Valdas patikino, jog jaunų vyrų kaime – ne kažkiek belikę: „Jauni vyrai, jo bendraamžiai, arba nuo pijokystės išmirę, arba išsivažinėję“.

„Mūsų kaimas atsigavo, kai nuo Darbėnų pusės nutiesė asfaltą. Yra keletas tinginių, pijokų, bet dauguma žmonių išvyksta dirbti į Klaipėdos įmones, Kretingalės mėsos gamybos cechą“, - optimistiškai apie savo kaimą pasakojo pakely pakalbinta mokytoja Izolina Paulikienė. Grūšlaukė – jos gimtinė. Moteris pasakojo, jog pabaigusi mokslus Vilniaus universitete sugrįžo į savo kaimą mokyti vaikus matematikos. Čia ji mokytojauja jau 34 – erius metus.

Moksleivių mokykloje yra per 160, juos moko per 20 pedagogų. Mokytoja juokavo, jog Grūšlaukės mokykloje ji esanti „antroji Paulikienė“. Mat, joje dirba trys Paulikai: direktorius, jo žmona ir ji – visiškai ne direktoriaus giminė.

Vietoj pramogų - pasivaikščiojimai

Stokojant užsiėmimų jaunimui, Romas Tuška surado laisvalaikio pramogą – jis mokosi groti gitara.

Gitara nešinas po užsiėmimų mokykloje namo skubėjo devintokas Romas Tuška. Vaikinas sakė, jog lanko muzikos būrelį. Trys vaikinai mokosi groti gitara, keli pritaria skrabalais. Muzikavimo vaikus moko į Grūšlaukę atvykstantis mokytojas Gintaras Pucas.

R.Tuškos bendraamžių kaime - per dvidešimt. „Į diskoteką kultūros centre mūsiškių nedaug tevaikšto. Dažniausiai renkasi savaitgaliais namo parvažiuojantis jaunimas. Kai nusibosta sėdėti prie kompiuterio, mes su draugais einame pasivaikščioti. Susirenkame, pasišnekame. Ką gi daugiau veikti? Vis geriau negu sėdėti prie interneto“,- samprotavo šešiolikmetis.

Jo žiniomis, apie Grūšlaukės jaunimo incidentus per diskotekas ir muštynes su agresyviais Darbėnų vaikinais lyg ir nebegirdėti.

Rokas Laukys pasakojo apie paauglių užsiėmimus: žiemą jie einą slidinėti į žvyrduobę, o vasarą reikią padėti tėvams šienauti, malkas ruošti. „Beveik visų mūsiškių tėvai gyvena ūkiškai. Po pamokų grįžus namo tenka ir ugnį pakurti, ir kiemus nukasti. Aš beveik kasdien dar nubėgu aplankyti savo „bočių“, - taip trylikametis vadina 97–erių sulaukusį Joną Laukį.

Duonkepės gaminiai – ir kyšiams

39–erių Ričardas Malūkas – vidurinės kartos vidutinis ūkininkas. Kaip sakė pats, jis „visą savo amžių“ praleidęs Grūšlaukėje ir niekur nenorėtų iš čia kelti kojos. Vyriškis čia sukūrė šeimą. Jo rūpestis – žemė, kurios turi apie 40 ha. Pats ją dirba nuosava technika: R.Malūkas turi 4 traktorius, kombainą. Dar talkina ir kitiems kaimo žmonėms. Mūsų viešnagės dieną, R.Malūkas tikino, nuo ankstyvo ryto gelbėjęs ištraukti nuo kelio kryžkelėje nuvažiavusį sunkvežimį. „Su maniškiu „Kirovu“ nepasisekė ištempti dirvoje įklimpusios „Scanios“. Samdė techniką iš Klaipėdos, brangiai kainavo žmogui“, - apgailestavo pašnekovas.

Ričardo žmona Edita rūpinasi namais ir aplinka. Įdomi Malūkų sodyba – nuolat žaliuojantys želdiniai, medžio dirbiniai - traukia pakeleivių dėmesį netgi žiemą.

Malūkų ūkyje – 8 melžiamos karvės, 6 veršiai, kiaulių, vištų ir du sargybiniai: terjeras saugo namus, o kiemsargis – techniką.

61–erių Adelė Tuškienė dar prieš dešimtmetį Grūšlaukėje garsėjo kaip sumani duonkepė. Teko girdėti, kad jos kvapni duona pasiekdavo ir aukščiausių Vilniaus partinių „šulų“ pietų stalą.

„Kepti duoną buvau išmokusi iš vienos gaspadinės. Reikia turėti specialaus raugo. Nuplikytą tešlą maišant reikėdavo rauginti tris paras, tešlą nuplikyti, išplakti ir tik tada kepti. Kepdavau vasarinės virtuvės krosnyje, - duonos kepimo specifiką prisiminė kolūkio laborante dirbusi A.Tuškienė. – Būdavo, tuometinis kolūkio pirmininkas Valerijonas Černeckis paprašydavo, kad gausiai prikepčiau duonos. Prikraudavo jos visą maišą ir išveždavo į Vilnių“.

Moteris sakė, jog duonos ji iškepdavo ir kaimo žmonių paprašyta. Dabar, pašnekovė tvirtino, jau nebežinotų nė iš kur raugo begauti, o ir duonos – kokios nori – apstu parduotuvėse.

Tebelaiko „gaspadinių gaspadine“

Iš Lazdininkų kilusi 77–erių Genovaitė Petkienė yra žymiausia kaimo šeimininkė, kulinarinio tautos paveldo puoselėtoja. Grūšlaukiškių teigimu, prieš kelis dešimtmečius be jos neapsieidavo kaimo vestuvėse, laidotuvėse ar jubiliejuose.

„Turbūt nėra trobos, kur nebūtų tekę kilnoti puodų ir nešti valgius į stalą“, - prisipažino šiandien kaimo pakraštyje, senoje, amžinatilsį vyro dėdės dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą statytoje ir jau pamažėle smengančioje troboje, viena begyvenanti moteris.

Ji gerai atminė tuos laikus, kada kone kas savaitgalį prie ugnies reikėjo suktis kaip bitelei. „Anksčiau į vestuves sueidavo šimtas ir daugiau žmonių. Jiems tekdavo paruošti visas vaišes: nuo šaltų patiekalų iki deserto – tortų, gardumynų. Vestuvėms kepdavau biskvitinius tortus, puoštus gulbėmis, medaus, „Paukščių pieno“ tortus. Populiarūs būdavo krepšeliai su grybais, riešutais, braškėmis. Skanumynus iš cukraus pudros gamindavau rankomis. Maisto turėdavo užtekti dviem dienoms, ir dar kad liktų prikrauti „vestuvių pyrago“, - pasakojo senų laikų „gaspadinė“.

Miltus, G.Petkienė akcentavo, ji persijojanti kepdama bet kokį gaminį. Į kepinių tešlą visiškai nededanti druskos.

Moteris teigė, jog ir dabar dar, jei kas paprašo, iškepa ir tortų, ir pyragų: „Neseniai tris mano tortus, papuoštus rožėmis ir gulbėmis, kaimo moterys vežė į parodą Kretingoje“.

• Rašyti komentarą (8)