|
|
|
Jaučiasi laimingi, sulaukę deimantinių vestuvių
Vasario 16-tą kretingiškiai Bronislava ir Pranas Slušniai švęs deimantines vestuves. Jie užaugino keturis vaikus - tris sūnus ir dukrą, sulaukė aštuonių anūkų ir dviejų proanūkių. Pirmą kartą Bronislava ir Pranas vienas kitam „į akį krito“ gegužinėje. Vėliau jų draugystė peraugo į meilę. Bronislava ištekėjo būdama 23 metų. Pranas buvo pora metų vyresnis.Vestuves šventė jaunosios tėviškėje - Kalno Grikštuose, o tuokėsi Budrių bažnyčioje. B.Slušnienė iki šiolei pamena, jog tą dieną bažnyčioje „šliūbą ėmė“ keturios jaunavedžių poros. Nors buvo vasario mėnuo, sniego nebuvo daug ir į bažnyčią važiavo su vežimaičiu. Vestuvėse dalyvavo apie pusšimtis žmonių. Netrūko jose ir vaišių – svečiai į vestuves atvyko su tortais ir pyragais. - Vestuvinė suknelė, kurią nupirko tėvai, buvo dangiškos spalvos,- prisiminusi tuos laikus sakė pašnekovė. Jaunai šeimai nebuvo laiko tinginiauti - reikėjo prižiūrėti gimusius vaikus, dirbti kolūkyje. Ji girdė veršius, jis porą dešimtmečių dirbo brigadininku. Abu pensinio amžiaus sulaukė dirbdami kolūkyje. Už sąžiningą ir gerą darbą P. Slušnys ne kartą buvo apdovanotas. Kretingoje gyvenanti dukra Zinaida Brasienė apgailestavo, jog tėvukas apdovanojimų neišsaugojo – išdalino juos kolekcionieriams. Triūsė ir namuose. Kad užsidirbtų nors kiek pinigų, ne kartą vežė į Klaipėdą parduoti obuolius, slyvas. Šeima turi ir savo tradiciją - jau ketvirtoje kartoje gyvuoja Prano vardas. Šis vardas suteikiamas vyriausiems vaikams. Todėl ir vyriausias B. ir P.Slušnių sūnus - Pranas.
Nors užaugę vaikai išsilakstė - Pranas - į Vilnių, o Petras - į Klaipėdą, bet tėvų nepamiršo. B.Slušnienė sakė, jog vaikų „beržine koše“ neauklėjo, bet prasižengusius statydavo į kampą, o kartais net ir parklupdydavo. Pasak B.Slušnienės, nėra namų be dūmų, tačiau jų namuose didelių nesutarimų niekada nebuvo. Nebuvo daug laiko ir ginčams – reikėjo dirbti. Buvo metas, kai saugantis ištrėmimo į Sibirą, ne kartą keitė gyvenamąją vietą. Žvelgdama į praeitį B.Slušnienė sako, jog įgyvendintos visos jos svajonės. - Būdama jauna svajojau sukurti šeimą, bijojau likti senmerge,- šypsodamasi sakė pašnekovė. Pranas Slušnys, pasak dukros Zinaidos, santūrus ir labiau linkęs save išreikšti darbais, o ne žodžiais, taip pat teigė, jog visos jo svajonės - išsipildžiusios. Nors ir sulaukęs garbingo amžiaus, P. Slušnys dar sėda už automobilio vairo. O kartais įsisodinęs ir kaimynes nuveža bažnyčion. Šeši dešimtmečiai, praleisti drauge, B. ir P.Slušniams atrodo įprastas dalykas - kartą davęs priesaiką mylėti ir visą gyvenimą būti kartu, privalai ją vykdyti. Anot jų, jaunimui dabar santuoka nebeturi tokios reikšmės – susipykę dėl niekų, tuoj skuba skirtis. - Ir kantrybės jaunimas visai neturi,- įsitikinusi B.Slušnienė. Dabartiniu gyvenimu sutuoktiniai nesiskundžia. Tik moteris apgailestavo, jog skauda sąnarius ir negali megzti. Todėl žiemą laisvalaikį leidžia žiūrėdama televizorių arba klausydamasi, kaip jos mylimas žmogus garsiai skaito laikraštį.
|
|
